Sekite 15min Google
„Po valgio suaktyvėja parasimpatinė, vadinamoji poilsio ir virškinimo, nervų sistemos dalis. Organizmas persiorientuoja į virškinimą, todėl gali atsirasti mieguistumas, tingumas, noras atsipalaiduoti. Vis dėlto mintis, kad pavalgius būtina pagulėti, yra labiau įprotis nei organizmo poreikis“, – sako D. Zalagaitytė.
Jos teigimu, daug naudingiau tuo metu bent trumpai pajudėti. Tam nereikia nei sportinės aprangos, nei ilgo maršruto – pakanka ramaus pasivaikščiojimo.
„Judėjimas skatina žarnyno motoriką, todėl gali sumažėti pūtimas, sunkumo ir pilnumo jausmas. O atsigulus iškart po valgio kai kuriems žmonėms, priešingai, sustiprėja rėmuo ar deginimas“, – aiškina vaistininkė.
Dėl tos pačios priežasties ji pataria ir vakarienės nepalikti visai prieš miegą. Į lovą geriau eiti praėjus bent 2–3 valandoms po valgio.
Ne sportas, o ramus ėjimas
Po vakarienės nereikia bandyti „atidirbti“ suvalgyto maisto greitu žingsniu ar intensyvia treniruote. D. Zalagaitytė pabrėžia, kad šiuo atveju svarbus būtent nedidelis krūvis.
„Tempas turėtų būti toks, kad eidami galėtumėte laisvai kalbėtis. Neturėtų trūkti oro ar smarkiai kilti pulsas. Jei iškart po valgio pasirenkamas per didelis intensyvumas, gali atsirasti pykinimas, skrandžio spazmai ar kitas diskomfortas“, – sako ji.
Vakare intensyvus fizinis krūvis ne visiems tinka ir dėl kitos priežasties – jis gali pernelyg suaktyvinti, todėl vėliau tampa sunkiau užmigti. Trumpas ramus pasivaikščiojimas, priešingai, gali padėti nusiraminti po dienos. Vaistininkė pažymi, kad lengvas judėjimas padeda sumažinti įtampą ir gali palankiai veikti miego kokybę. Tam nebūtina skirti daug laiko.
„Visai pakanka 10–15 minučių. Dažnai žmonės galvoja, kad jei negali pasivaikščioti valandą, tai nėra prasmės eiti apskritai. Bet būtent toks požiūris dažnai ir trukdo suformuoti įprotį“, – pastebi D. Zalagaitytė.
Pradėti galima ir nuo kelių vakarų per savaitę. Arba kasdien išeiti vos penkioms minutėms ir tik vėliau pasivaikščiojimą ilginti.
Geriau išeiti, kol dar neprisėdote
Viena sunkiausių užduočių – apskritai pakilti nuo stalo ir apsiauti batus. Jei po vakarienės prisėdame „tik penkioms minutėms“, jos lengvai virsta visu vakaru. Todėl D. Zalagaitytė pataria pasivaikščiojimo pernelyg neatidėlioti.
„Išeiti galima iš karto arba per artimiausią pusvalandį. Vėliau mieguistumas dažnai tik sustiprėja ir atsiranda vis daugiau priežasčių neiti – blogas oras, tamsu, pavargau“, – sako ji.
Padėti gali ir visai paprasti triukai. Pavyzdžiui, prieš vakarienę pasidėti batus ar striukę matomoje vietoje. Arba susieti pasivaikščiojimą su veiksmu, kurį vis tiek reikės atlikti.
„Galima pradėti labai paprastai – pavalgėte, nurinkote stalą, išnešėte šiukšles ir tada dar kelias minutes pasivaikščiojote. Kai nereikia kiekvieną kartą iš naujo spręsti, ar eiti, įprotis formuojasi lengviau“, – aiškina vaistininkė.
Jeigu lauke lyja, galima pajudėti ir namuose
Pasivaikščiojimas nėra vienintelis variantas. Jei oras prastas ar tiesiog nėra galimybės išeiti, D. Zalagaitytė siūlo bent kurį laiką nelikti sėdėti. Galima suplauti indus, susitvarkyti virtuvę, išnešti šiukšles ar tiesiog kelias minutes pavaikščioti namuose.
„Po valgio gliukozės kiekis kraujyje pradeda kilti, o judant raumenys ją naudoja energijai. Todėl net nedidelis aktyvumas po valgio gali būti naudingas“, – sako ji.
Pokyčius kai kurie žmonės pastebi gana greitai.
„Grįžus po pasivaikščiojimo gali būti mažesnis sunkumo jausmas, mažiau mieguistumo. O jei tai tampa nuolatiniu įpročiu, nauda jau neapsiriboja vien tuo vakaru“, – teigia D. Zalagaitytė.
Todėl pradėti nebūtina nuo didelių tikslų. Kartais užtenka vieno paprasto susitarimo su savimi: pavalgius dar bent dešimt minučių neiti prie sofos.
