Pasak specialistės, vienas didžiausių netikėtumų šeimoms – supratimas, kad žindymas labai dažnai nėra savaime paprastas, automatinis procesas: „Jis gali būti labai intensyvus ir ne visada „gražus“, pačiai mamai reikia laiko išmokti žindyti. Kūdikis gali norėti žįsti beveik nuolat, ypač vakarais, gali būti neramus, dažnai nubusti“.
Nemažai vaikučio susilaukusių porų nustemba supratusios, kad krūtis kūdikiui yra ne tik maisto, bet ir ramybės šaltinis, padedantis nurimti, atsipalaiduoti ir užmigti.
Ką reiškia minkštos krūtys?
Viena dažniausių naujų mamų baimių – ar kūdikis tikrai pavalgo. Minkštos krūtys ar dažnas naujagimio noras žįsti, pasak A. Škudienės, dar nereiškia, kad pieno trūksta. Vertinti reikėtų objektyvius požymius.
Jei mamai baisu net pagalvoti, kad reiks duoti krūtį ir kaip skaudės, beveik neabejoju, kad yra problemų su spenelio apžiojimu.
Akušerė pabrėžia, kad žindymas neturėtų būti skausmingas procesas mamai: „Pirmos kelios akimirkos diskomforto gali būti, bet greitai turėtų jo nebelikti. Jei mamai baisu net pagalvoti, kad reiks duoti krūtį ir kaip tai skaudės, beveik nėra abejonės, kad yra problemų su krūties apžiojimu, o tai lemia neefektyvų žindymą“.
Pirmąją savaitę rekomenduojama stebėti, ar naujagimis pakankamai šlapinasi – kiek parų, tiek mažiausiai pasišlapinimų, o nuo maždaug penktos paros turėtų būti bent šešios šlapios sauskelnės per parą.
Taip pat svarbu, anot žindymo konsultantės, kad naujagimis bent kartą per parą tuštintųsi, žindymo metu girdėtųsi rijimo garsas, panašus į „kchm“, po dalies maitinimų jis atsipalaidavęs užmigtų ir augtų svoris.
A. Škudienė primena, kad per dvi savaites naujagimis turėtų atgauti gimimo svorį, o per mėnesį priaugti bent 500 gramų nuo mažiausio žinomo svorio.
Skausmas nėra norma
Akušerė atkreipia dėmesį, jog trumpas krūtų jautrumas pirmomis paromis galimas, tačiau stiprus skausmas jau signalizuoja, kad kažkas negerai: „Stiprus skausmas, skausmas viso žindymo metu, spenelių deformacija, įtrūkimai, kraujavimas – tai nėra normalu“.
Dažniausiai problema slypi netaisyklingame apžiojime arba maitinimo padėtyje, todėl, anot specialistės, neverta laukti, kol viskas „praeis savaime“.
„Tai galima nesudėtingai išspręsti. Laukti, kol „praeis savaime“ yra dažna klaida, kuri tik pablogina situaciją“, – įsitikinusi A. Škudienė. Ji ragina kuo anksčiau kreiptis į žindymo ir laktacijos srityje besispecializuojančius specialistus, pvz. kai kurias akušeres ar tarptautinius laktacijos ir žindymo konsultantus (IBCLC).
Kodėl kūdikis nuolat būna prie krūties?
Baimė, kad pieno per mažai, pasak žindymo konsultantės, yra viena pagrindinių ir dažniausiai nepagrįstų mamų baimių. Pastaruosius dešimtmečius skatinamas žindymas pagal poreikį, o ne pagal grafiką, todėl dažnas žindymas yra visiškai normalus naujagimio elgesys.
„Apskaičiuota, kad Afrikos tautose, kur kūdikiai yra nuolat šalia lengvai pasiekiamos mamos krūties, žinda vidutiniškai kas 24 minutes“, – pasakoja specialistė ir priduria, jog vadinamasis kūdikio „kabėjimas“ prie krūties dažnai reiškia poreikį nusiraminti, jausti kūno kontaktą, o ne tik pavalgyti.
Be to, pienas gaminasi pagal paklausos ir pasiūlos dėsnį, t.y., kuo dažniau kūdikis žinda, tuo daugiau pieno gaminasi. Ypač svarbu nepraleisti naktinių maitinimų.
Akušerė A. Škudienė atkreipia dėmesį ir į dažną tėvų klausimą – kodėl po žindymo kūdikis dar išgeria pieno mišinį iš buteliuko ir ilgam užmiega. Anot jos, tai nereiškia, kad mama neturi pieno. Buteliuko žindukas „įjungia“ čiulpimo refleksą gomuryje, todėl vaikas nelabai turi galimybės atsisakyti. Be to, pieno mišinio sudėtis gerokai skiriasi nuo mamos pieno ir stipriau apkrauna virškinimo sistemą.
„Mėgstu palyginti mamos pieną su salotomis, o pieno mišinį su cepelinais: salotos daug sveikiau, bet sotumas trumpalaikis, o pavalgius cepelinų – daug kas prigula pokaituko“, – šypteli žindymo konsultantė.
Pagrindinis prioritetas visada turi būti pamaitintas vaikas ir ištuštinta krūtis.
Jei vis dėlto kyla abejonių, kad vaikas neprivalgo, patariama kuo anksčiau kreiptis į specialistus, o ne spėlioti.
Ji pabrėžia, kad pagrindinis prioritetas visada turi būti pamaitintas vaikas ir ištuštinta krūtis: „Idealu, jei šie du procesai įvyksta žindant. Tik antraeilė sąlyga yra kuo maitiname vaiką – mamos pienu, donoriniu pienu ar pieno mišiniu – ir kaip ištuštiname krūtį. O kaip pamaitiname vaiką – tiesiai iš krūties, per antspenį, iš taurelės, švirkštu ar iš buteliuko, yra tik trečiasis prioritetas“.
A. Škudienė visa tai palygina su trimis laiptų pakopomis, kurių pagrindas yra mamos resursai: „Jei mama turi žinių, nusiteikimo, palaikymą ir pasiryžimo, galima įveikti didžiausius sunkumus. Bet labai svarbu neperdegti ir pirmiausia veikti šia minėta prioritetų tvarka“.
Artimųjų vaidmuo labai svarbus
Taip pat akušerė primena, kad ruoštis reikėtų ne tik gimdymui, bet ir žindymui: „Idealu, jei dar nėštumo metu abu partneriai apsilankytų pasiruošimo ne tik gimdymui, bet ir žindymui kursuose, pasidomėtų žindymo pagalbos galimybėmis, nes išvargus ir nemiegojus užsiimti specialistų paieškomis sudėtinga“.
Po gimdymo artimųjų vaidmuo tampa labai svarbus. Jie turėtų maksimaliai pasirūpinti buitimi, sudaryti sąlygas mamai ilsėtis, snausti ir palaikyti emociškai. „Tikrai dažnai registracijos žinučių ir skambučių dėl pagalbos namuose sulaukiu iš tėčių“, – pridūria ji.
Mamoms, kurios jaučiasi pavargusios ir abejoja, ar joms pavyks žindyti, akušerė pirmiausia primena, kad pirmosios savaitės fiziškai ir emociškai būna sunkios beveik visoms.
„Tiesiog sumažinkite lūkesčius. Šiuo laikotarpiu jūsų pagrindinė užduotis – būti su naujagimiu ir atsigauti“, – pataria žindymo specialistė ir ragina nelaukti momento, kai norėsis viską mesti, o pagalbos reikia ieškoti vos pajutus, kad norisi pasitarti tiek dėl paties žindymo, tiek dėl kylančių baimių ar nerimo.
Ji pabrėžia, kad sėkmingas žindymas nebūtinai reiškia tobulą pradžią. Dažnai tam prireikia pagalbos, nedidelių korekcijų ir palaikymo.
Finansuojama iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšų.
