Pats Moranas taip pat pripažįsta: „Jei turėčiau galvoti apie pusryčius, jau būčiau praradęs valandą dienos.“ Jo paties sprendimas dabar irgi paprastas – kava ir du kiaušiniai.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip patogumas ar tingėjimas, tačiau psichologiškai toks įprotis gali būti naudingas. Pastovūs pusryčiai iš ryto atima vieną sprendimą ir suteikia dienos pradžiai patikimą ritmą.
Tie patys pusryčiai padeda taupyti sprendimus
Tai, kad kasdien kartojamas pusryčių pasirinkimas dera su platesniais psichologiniais dėsningumais, rodo ir JAV psichologės Wendy Wood darbai. Jos teigimu, apie 43 proc. mūsų kasdienių veiksmų kartojasi panašiomis sąlygomis, o dėmesys tuo metu jau būna nukreiptas kitur.
Tai galioja ir maistui. Jei ryte reikia svarstyti, kas yra šaldytuve, ko norisi ir kas dera su asmenine mityba, vos atsikėlus tenka priimti kelis mažus sprendimus.
Pažįstamas pusryčių variantas šią pasirinkimo naštą iš dienos pradžios pašalina. Wood taip pat teigia, kad žmonės, pasižymintys gera savikontrole, dažnai susitvarko savo kasdienybę taip, kad reikėtų kuo mažiau valios pastangų. Geri įpročiai sumažina trintį, užuot kasdien reikalavę naujos disciplinos.
Pusryčiai gali tapti dienos inkaru
Apie mūsų įpročius daug pasako ir vadinamieji socialiniai ritmai – pasikartojantis miego, valgymo bei socialinių veiklų laikas. Tyrimuose reguliaresnė dienotvarkė buvo siejama su mažesniu depresijos ir nerimo simptomų pasireiškimu.
Naujesnis Misūrio universiteto tyrimas su vyresnio amžiaus žmonėmis parodė panašią kryptį: dalyviai, turėję stabilesnę rutiną, rečiau pranešė apie depresinius nusiskundimus ir fizinį skausmą, net jei turėjo miego problemų.
Tai nereiškia, kad kasdien identiški pusryčiai gali apsaugoti nuo depresijos. Kalbama apie visą dienos ritmą ir ryšius tarp reguliarumo bei savijautos. Vis dėlto pusryčiai tokiame ritme gali tapti tvirtu inkaru – ypač ryte, kai dar nėra išorinės struktūros, kurią vėliau suteikia darbas, susitikimai ar kiti įsipareigojimai.
Pažįstamas skonis nebūtinai reiškia nuobodulį
Rutina nebūtinai reiškia, kad valgymas tampa nuobodus. „Ritualas nukreipia dėmesį į tai, kas yra priešais tave“, – aiškina Moranas. Pažįstama seka gali net padėti labiau susitelkti į patį valgį, o ne automatiškai sumažinti jo patrauklumą.
Todėl kasdien tie patys pusryčiai nebūtinai teikia mažiau malonumo nei nuolat besikeičiantis meniu.
Virtuvės šefas pataria rinktis paprastus patiekalus
Norint sukurti ilgalaikį pusryčių įprotį, Moranas pirmiausia rekomenduoja nesudėtingus patiekalus. Jei pusryčiams reikia daugybės ingredientų, recepto ar sudėtingų virtuvės prietaisų, rytas vėl apkraunamas papildomu darbu.
Nepadeda ir toks patiekalas, kuris laikomas sveiku ar optimaliu, bet neteikia jokio malonumo. Rutina lengviau išsilaiko tada, kai maistas skanus ir nereikalauja daug pasiruošimo.
Be to, kartais svarbesnis ne konkretus patiekalas, o pats pastovus laikas. Ta pati vieta, panašus rytinis metas ir pasikartojanti seka suteikia dienos pradžiai rėmus, kurių nereikia kasdien planuoti iš naujo.
Įprotis neturėtų virsti prievarta
Vis dėlto pastovi rutina neturėtų tapti pernelyg griežta. Jei nukrypimai nuo jos ima kelti stresą arba jei įprotis naudojamas tam, kad būtų vengiama bendro valgymo ar sąmoningai mažinamas maisto kiekis, jis praranda savo praktinę prasmę.
„Rutina turi palengvinti likusį gyvenimą“, – sako Moranas. Jei ji pati pradeda kelti įtampą, savo tikslo nebeatlieka.
Tie patys pusryčiai kiekvieną dieną gali supaprastinti rytą, tačiau tik tol, kol patogus įprotis netampa prievole.
