„Kitaip sakant, kiekvienas pirkinys mums suteikia vis naują malonumo antplūdį, tačiau mūsų organizmas sukurtas taip, jog skausmas balansuotų su malonumu, tad dažniausiai po tam tikro malonumo ateina nerimas, frustracija, tuštumos jausmas. Tai yra kūno signalas, jog reikėtų sustoti. Deja, dažnu atveju žmogus neįsiklauso į jam siunčiamus signalus, o skausmą bando numalšinti dar aktyvesniu vartojimu“, – pastebi psichologė.
Emocijos nusilpsta vos per 90 sekundžių
Greitėjantis gyvenimo tempas taip pat veikia pirkimą. Yra daugybė atliktų tyrimų, rodančių, jog didesnis prieinamumas didina vartojimą, o šiandien viską galima įsigyti vieno mygtuko paspaudimu.
„Stresas tampa mūsų kasdienybės dalimi, jis tarsi „sandėliuojamas“ mūsų kūne. Organizme susikaupus daug streso, bandome jį pašalinti pirkdami. Galvojame, jog sau padedame, tačiau iš tikrųjų tik dar labiau sau kenkiame, nes nebemokame būti su savo emocijomis, prarandame įsižeminimą“, – atskleidžia V.Tarasevičė.
Dažnas žmogus negeba identifikuoti savo emocijų ir su jomis išbūti, nors, anot pašnekovės, tai nereikalauja daug laiko – pakaktų vos kelių minučių pertraukos sugrįžimui į save. „Būti skubėjime tampa norma, o emocijas pakeisti badome pirkiniais“, – apgailestauja psichologė.
Vertėtų klausti, ne kodėl turime priklausomybę, o koks emocinis skausmas slypi už to ir kaip juo pasirūpinti.
Emocijos yra kaip tunelis – turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Jeigu žmogus yra sąmoningas, sutelkia dėmesį į kvėpavimą ir nesileidžia užvaldomas minčių, šis ciklas trunka vos 90 sekundžių. Tačiau retas kuris vaikystėje turėjo galimybę išmokti emocijas atpažinti, susikoncentruoti į kūną. Dažnai nesugebame išlaukti 90 sekundžių ir, bandydami nuslopinti emocijas, imamės pirkimo, valgymo ar kitų priklausomybių. Žmonių pasipriešinimas ir vengimas būti su savo emocijomis, anot psichologės, yra itin stiprus: „Išmokome nejausti. Palaikyti didelį tempą tapo norma, tad stabtelti ar sulėtėti mes net nebenorime“.
Besaikis pirkimas slepia trūkumą
Tad sąvoka „pirkinių terapija“ yra apgaulė, o vaikymasis trumpalaikių malonumų ilgainiui vis tiek priveda prie kančios. Anot V.Tarasevičės, besaikis pirkimas (kaip ir kitos priklausomybės) dažniausiai reiškia, jog yra nepatenkinti tam tikri baziniai poreikiai. Suaugusiame amžiuje iš pirkinių, pavyzdžiui, rūbų, pasąmoningai tikimės patenkinti ne tik apsirengimo poreikį, bet užpildyti emocinę tuštumą – galbūt jaustis vertu dėmesio, meilės, artumo. Deja, pirkiniai duoda tik laikiną džiugesį ir palengvėjimą, o tuštuma lieka neužpildyta, nerimo, vienišumo, nusivylimo ir kiti jausmai kontratakuoja kaskart tik stipriau. Taigi, vertėtų klausti, ne kodėl turime priklausomybę, o koks emocinis skausmas slypi už to ir kaip juo pasirūpinti.
Turinio projekte „Keisk požiūrį, o ne daiktus“, kurį organizuoja Aplinkos projektų valdymo agentūra, dalinsimės tikromis istorijomis apie tai, kaip daiktus išsaugoti ir padėti jiems nugyventi ne tik antrą, bet ir kur kas daugiau gyvenimų.
Pirkimas gali būti savirealizacijos pakaitalu, jeigu veikla, kuria žmogus užsiima, nesuteikia jam tikslo ir prasmės ar progresavimo pojūčio. Kai šių dalykų trūksta, kai kurie žmonės ieško kitų būdų patirti trumpalaikį pasitenkinimą. V.Tarasevičė sako, jog pirkimas gali suteikti socialinį statusą ir savivertės iliuziją.
Taip pat pagelbėtų turėti sąrašą dalykų, kurių manome, jog mums reikia.
Anksčiau manyta, jog šis reiškinys dažniau pastebimas moterų tarpe. Anot pašnekovės, tam yra dvi priežastys – moterų impulsyvūs apsipirkimai mūsų kultūroje labiau socialiai priimtini, todėl moterys mažiau tai slepia. O antra – vyrų kompulsyvus apsipirkimas paprastai pasireiškia kitose srityse (elektronika, automobiliai, kolekcionavimas, sporto įranga, investavimo ar lošimų formos), ir tyrimuose anksčiau į tai nebuvo atsižvelgiama.
Kita daiktų pirkimo teorija yra susijusi su kontrolės poreikiu. Vaikystėje tėvai neleisdavo pirkti „nesąmonių“, todėl žmogus tarsi maištaudamas nori leisti sau pirkti dabar. Kai gyvenime yra daug neapibrėžtumo, pirkimas gali suteikti trumpą kontrolės iliuziją. Žmogus negali kontroliuoti darbdavio, ekonomikos, santykių, sveikatos problemų, bet gali kontroliuoti sprendimą pirkti.
Neretai didžiausias malonumas būna ne naudojant daiktą, o jo įsigijimo procese. Šiuo atveju svarbu ieškoti kitų būdų patenkinti šį poreikį – pavyzdžiui, atnaujinant garderobą. „Reikėtų ieškoti kūrybiškų būdų perdaryti rūbą, sukurti naujus turimų rūbų derinius, dalyvauti rūbų mainytuvėse, o vietoje pirkimo ieškoti naujų rūbų dėvėtų drabužių parduotuvėse“, – pataria psichologė.
Perdėtas vartojimas yra pavojingas, nes ilgoje perspektyvoje gali tapti veiksniu, palaikančiu lėtinį stresą. Statistiniai duomenys atskleidžia, jog vakarų visuomenėje, kurioje egzistuoja perdėtas vartojimas, nerimo ir depresijos sutrikimų yra ženkliai daugiau nei šalyse, kuriose nėra tokio didelio pertekliaus.
Pauzė daro stebuklus
Siekiant atsispirti perdėtam vartojimui, psichologė rekomenduoja dažniau stebėti savo kūną, atkreipti dėmesį į pojūčius ir poreikius. Naudingas klausimas po impulsyvaus pirkimo nėra „Kodėl nusipirkau šį daiktą?“, o „Kaip tikėjausi pasijusti po šio pirkimo?“ Atsakymas parodo tikrąjį poreikį, kurį šiuo metu svarbu atliepti.
Pirkinys suteikia labai trumpą malonumą, o savidisciplinos lavinimo malonumas gali trukti visą dieną.
„Taip pat pagelbėtų turėti sąrašą dalykų, kurių manome, jog mums reikia. Sąrašą reikėtų padalinti į dvi dalis – tuos daiktus, kurių iš tikrųjų reikia realiai funkcijai atlikti ir tuos daiktus, kuriuos norėtume įsigyti dėl emocinio pasitenkinimo“, – pastebi psichologė. Ji pabrėžia, jog sąrašai reikalingi siekiant sąmoningumo. Nereikia sau uždrausti pirkti daiktų iš antrojo sąrašo, tačiau reikia planuoti, pavyzdžiui, per mėnesį nusipirkti du iš tiesų reikalingus daiktus ir vieną daiktą, kuris suteiktų džiaugsmo. Turint sąrašą pirkimas tampa sąmoningas, o ne impulsyvus.
Kitas elementarus dalykas yra pauzė. Anot V.Tarasevičės, nusprendus įsigyti daiktą reikėtų susitarti su savimi ir padaryti bent valandos pertrauką, idealiu atveju – iki rytojaus, o atėjus tam laikui – nuspręsti, ar iš tiesų to daikto taip labai reikia.
Paprasti pratimai, padedantys „išsilaisvinti“
Vienas svarbiausių dalykų kontrolei atgauti yra mokymasis išbūti su savo emocijomis. „Pajutus nemalonią emociją, nustatykite laikmatį 90 sekundžių ir per tą laiką stebėkite kūno pojūčius, kvėpavimą ir kūno atramą į paviršių (grindis, žemę, kėdę). Stebint iškart šiuos tris dalykus, nebelieka galimybės „įkristi“ į mintis. Pastebėsite, kad po 90 sekundžių būsena bus pasikeitusi, taigi ir sprendimus galbūt priimsite kitokius“, – vardija V.Tarasevičė.
Psichologė rekomenduoja išbandyti ir savidisciplinos metodą: „Kai sąmoningai pasirenkame pabūti diskomforte (daryti mankštą, apsiprausti šaltu vandeniu, sudaryti pirkinių sąrašą ir jo laikytis), kūnas mus apdovanoja endorfinais – malonumo hormonais. O taip pat susibalansuoja dopamino sistemą. Jeigu nesame stipriai įklimpę į vartojimą, gera žinia, jog visą mechanizmą galime atstatyti per susilaikymą. Šis susilaikymas sureguliuoja dopamino mechanizmą ir žmogui nebereikia tokių didelių dozių, kad gautų malonumą. Taip pat savidisciplina teikia ilgesnį pasitenkinimą negu pirkinys. Pirkinys suteikia labai trumpą malonumą, o savidisciplinos lavinimo malonumas gali trukti visą dieną.“
Kam vienai moteriai reikalingos 32 kelnės, iš kurių pastoviai „drožiau“ tik 5, arba 28 poros batų bei 72 pėdkelnės?!
Pagalbos sau būdų yra daug ir ne visi jie turi būti sunkūs. Vienas iš paprastesnių būdų – daiktų tvarkymasis, nereikalingų daiktų išmetimas. Praktika skamba gana paprastai – pasirenkame vieną konkretų namų kampą, pavyzdžiui, vieną lentyną. Nusistatome laikmatį, kad suskambėtų po 5 min. (minimumas yra 90 sek., maksimumas 15 min.). Per tą laiką peržiūrime ir atsisakome to, ko mums nebereikia, šiuos daiktus galime įkelti į mainų grupes socialiniame tinkle ar nunešti į mainams skirtas stoteles savo mieste, išrūšiuoti į specialius konteinerius (pavyzdžiui, tekstilės).
Nepirkimo iššūkis padėjo sutaupyti 5000 eurų
Realų susilaikymo pavyzdį turinti pašnekovė Aušra yra išbandžiusi vieną metodą – visus metus nepirkti drabužių, batų, papuošalų, dekoratyvinės kosmetikos, interjero dekoro smulkmenų, indų, namų apyvokos reikmenų. Idėja kilo dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, nepavyko sutaupyti didesnės sumos, antra, visada norėjo daugiau keliauti, bet tam nuolat nelikdavo pinigų.
„Supratau, kad kliudo mano pinigų leidimo įpročiai: tiksliau, emocinis pirkimas ir nesugebėjimas valdyti turimų finansų. Stačia galva kristi iš patogaus gyvenimo, kai gerą ar blogą nuotaiką prasiskaidrini nauju didesniu ar mažesniu pirkinuku sau, į nepirkimo iššūkį nebuvo lengva, teko gerokai pakovoti su pagundomis ir savimi“, – atskleidžia Aušra.
Pradėjus iššūkį iš pradžių Aušra nerimavo, jog nebus ką apsirengti, todėl teko stipriai save suimti į rankas ir prisiversti iškraustyti spintas bei komodas. Versdama kalnus drabužių, batų, rankinių ir kitų daiktų, Aušra viską suskaičiavo.
„Rezultatai mane pačią pribloškė. Kam vienai moteriai reikalingos 32 kelnės, iš kurių pastoviai „drožiau“ tik 5, arba 28 poros batų bei 72 pėdkelnės?! Žinoma, kai kurių drabužių buvo mažiau. Paltų ir striukių skaičius nesiekė dešimties, tačiau suknelių ir sijonų kiekis irgi mušė rekordus – ir svyravo ties skaičiumi 15“, – pripažino pašnekovė.
Nors Aušra susidūrė su iššūkiais, galiausiai išmoko būtiniausius dalykus pirkti tik su akcija, spintoje peržiūrėti visus turimus drabužius bei avalynę, nereikalingus – išnešti į tekstilės konteinerį ar atiduotuvę, mainų stoteles.
Laikantis tokios disciplinos per vienerius metus Aušrai pavyko sukaupti apie 5000 eurų, o iššūkis taip „užkabino“, jog moteris pasiryžo jį tęsti dar vienerius metus.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Atliekų prevencijos viešinimas“ .
