Sekite 15min Google
RPLC Vilniaus filialo Dienos psichiatrijos paslaugų skyriaus vedėja V.Andrejauskienė pirmiausia atkreipia dėmesį į patį faktą, kad žmogus atėjo ieškoti pagalbos. Jos teigimu, tai jau yra svarbus žingsnis, net jei pats pacientas dar nėra tikras, ko nori ir kiek yra pasirengęs keistis.
„Kartais atrodo, kad aš labiau už patį lošėją tikiu, jog jis gali padaryti lošimų pauzę, persiprogramuoti. Aš juo tikiu. Jeigu netikėčiau, negalėčiau dirbti“, – kalba psichiatrė.
Tačiau padėti, anot jos, nereiškia žmogui iš karto sudėlioti visą tolesnį gyvenimo planą. Priešingai – perteklinė pagalba gali paskatinti nuo jos trauktis.
Toks jausmas, kad visi aplinkui kalba apie mane, bet ne su manimi.
Viena iš frazių, kurias gydytoja girdi savo kabinete, – „nedarykite iš manęs projekto“. Artimieji neretai būna jau suradę psichiatrą, psichoterapeutą, savitarpio pagalbos grupę ar gydymo programą, sudėlioję, kur žmogus turėtų eiti ir ką daryti.
„Lošėjai sako: „Toks jausmas, kad visi aplinkui kalba apie mane, bet ne su manimi. Mes nusprendėme – bus reabilitacija, Minesotos programa, vaistai ir pan.“ Bet kad ir kokie geri būtų ketinimai, žmogus tampa aptarimo ir gelbėjimo objektu. O jis tarsi sako: „Ei, aš čia. Kalbėkite su manimi, o ne apie mane, lyg manęs nebūtų“, – pacientų reakcijas perteikia V.Andrejauskienė.
Todėl konsultacijoje gydytoja pirmiausia klausia paties žmogaus, kas jam nutiko ir ko jis nori, o ne ką apie jo elgesį mano šeimos nariai.
Svarbu palikti galimybę rinktis
Lošiančių žmonių artimiesiems sunku girdėti „aš pats susitvarkysiu“, ypač jei tokių pažadų būta ir anksčiau. Tačiau gydytoja pabrėžia, kad žmogui svarbu neatimti galimybės pačiam dalyvauti savo sveikimo procese.
Tai nereiškia palikti jį vieną. Galima pasiūlyti skirtingus pagalbos būdus, tačiau galutinį pasirinkimą, kiek tai įmanoma, turėtų padaryti pats žmogus. Psichiatrės patirtis rodo, kad paties pasirinktas kelias paprastai būna vertingesnis nei artimųjų primestas. Problema atsiranda tuomet, kai pavargusi šeima pradeda skubinti: nori, kad žmogus kuo greičiau pradėtų gydytis, nustotų lošti ir gyvenimas pagaliau grįžtų į įprastas vėžes.
Tuomet, pasak specialistės, gali nutikti paradoksalus dalykas – kuo aktyvesni tampa artimieji, tuo pasyvesnis lieka pats lošėjas. Kiti už jį ieško pagalbos, planuoja, kontroliuoja, sprendžia, o jis pats vis mažiau dalyvauja priimant sprendimus.
„Jeigu iš žmogaus atimsime autonomiją ir individualumą, jis nepradės jais naudotis“, – pabrėžia V.Andrejauskienė.
Per didelė kontrolė moko slėptis
Sužinojus apie lošimus, šeimoje neretai prasideda nuolatinis tikrinimas: kur žmogus eina, kada grįš, su kuo bendrauja, ką perka, ką veikia telefone.
Tačiau, anot gydytojos, pati kontrolė lošimo nepanaikina. Priešingai, žmogus gali pradėti dar geriau maskuoti savo elgesį ir meluoti apie tai, kiek laiko ar pinigų skiria lošimams.
Tas pats pasakytina ir apie klausimą: „Kiek iš tikrųjų pralošei?“ Svarbus ne vien pats klausimas, bet ir tonas. Jeigu pokalbis virsta tardymu, žmogus gali slėpti tikrąją sumą. Pasak V.Andrejauskienės, kai kurie pacientai aiškina tai darantys ir dėl baimės, kaip į visą skolos mastą sureaguos jų artimieji.
„Tiesiog nustok“ – tarsi kosinčiam liepti nebekosėti
Artimiesiems gali atrodyti nesuprantama, kodėl žmogus nesustoja net tada, kai pats mato, kiek žalos jau padarė lošimas.
„Dažnai lošėjai sako girdintys: „Tiesiog nustok.“ Bet patologinis potraukis nėra racionalus sprendimas. Tai tas pats, kas kosinčiam žmogui sakyti: „Nustok kosėti“, – palygina psichiatrė.
Žmogus gali pažadėti nelošti, tačiau pats pažadas patologinio potraukio nepanaikina.
Ne visada padeda ir priminimai apie praloštus pinigus bei skolas. Žmogus dažniausiai ir taip apie juos galvoja, o prarastų pinigų suma gali tapti priežastimi dar kartą lošti, tikintis atsilošti.
Panašiai veikia prašymas pažadėti, kad „šis kartas tikrai paskutinis“. Žmogus gali pažadėti, tačiau pats pažadas patologinio potraukio nepanaikina. O jį sulaužius atsiradusi gėda, anot gydytojos, kartais tik dar labiau stumia atgal į lošimą.
„Jeigu tau rūpėtų šeima, tu neloštum“
Dar pavojingesne V.Andrejauskienė vadina frazę, kuria lošimas priešpastatomas meilei artimiesiems: „Jeigu tau rūpėtų vaikai, žmona ar vyras, tiesiog neloštum“.
„Žmogus gali būti tikrai mylintis tėvas, sūnus ar vyras ir tuo pačiu sirgti. Kai priklausomybę pradedame matuoti šeimos meile – „arba aš, arba lošimas“ – tai labai pavojinga frazė“, – įspėja psichiatrė.
Jos teigimu, nuo priklausomybės neapsaugo ir intelektas ar išsilavinimas. Todėl priekaištas „tu juk toks protingas, kaip galėjai taip pasielgti?“ problemos neišsprendžia. Protingas žmogus gali lygiai taip pat įklimpti į lošimus, o savo elgesiui net surasti daugiau paaiškinimų, keisti lošimo taktikas ir tikėti, kad kitą kartą sistemą pergudraus.
Kai skolas sumoka šeima
Viena jautriausių vietų – finansinė pagalba. Kai skolos auga, artimiesiems natūraliai kyla noras jas kuo greičiau padengti ir bent taip sustabdyti krizę.
Tačiau gydytoja mato ir kitą tokios pagalbos pusę. Jeigu šeima sutvarko skolas, problemas darbe ir kitus lošimo padarinius, žmogus gali nespėti pats pajusti viso savo elgesio pasekmių masto.
V.Andrejauskienė prisimena vieno lošėjo mintį: jeigu tėvai, kai jam buvo 18 metų, nebūtų sumokėję jo skolų, galbūt vėliau viskas būtų pakrypę kitaip.
„Skola savotiškai tampa atrama daugiau nebesiskolinti – žmogus ir taip jau yra skolingas. O kai ją padengia tėvai ar draugai, jam vėl atsiriša rankos lošti“, – paciento situaciją aiškina gydytoja.
Todėl pagalba, jos požiūriu, neturėtų reikšti, kad artimieji pašalina visas lošimo sukeltas pasekmes.
Jis nori ne nustoti lošti, o kad nustotų skaudėti dėl lošimo padarinių.
Po skolų, melo ir sulaužytų pažadų šeimos nariams gali būti sunku išgirsti dar vieną prašymą padėti. V.Andrejauskienė savo pacientų istorijose susiduria ir su reakcija: „Kaip tu gali mūsų prašyti pagalbos po to, ką padarei šeimai?“
Tačiau būtent momentas, kai žmogus pats jos paprašo, gali būti labai svarbus. Pasak psichiatrės, tikslas nėra dar kartą įrodyti lošėjui, kad jis elgėsi blogai ar nelogiškai. Daug svarbiau kartu suprasti, kodėl žmogus vis grįžta lošti, nors žino, kuo tai baigiasi, kaip atsiranda potraukis ir kokiose situacijose jis tampa sunkiausiai valdomas.
„Jis nori ne nustoti lošti, o kad nustotų skaudėti dėl lošimo padarinių“, – pabrėžia psichiatrė.
