Kaip teigia gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis, poreikis žaisti suaugus niekur nedingsta – ne visi suaugusieji tiesiog leidžia sau jį išreikšti, rašoma pranešime žiniasklaidai.
-
Netikėta nuomonė: paaiškino, kada mobilieji žaidimai gali padėti susikaupti
-
Įsiskolinęs 400 tūkst. eurų ir nemato bėdos: psichologė – kas slepiasi po „kitą kartą atsilošiu“
-
Nuo kazino iki telefono ekrano: psichologas apie tai, kas į lošimus įtraukia labiausiai
-
Paskolos senelių vardu ir greitieji kreditai: Indrė pasakoja, kaip lošimai sugriovė jos gyvenimą
-
Psichiatrė: „Žmogus lošia ne tam, kad jaustųsi gerai, o kad nesijaustų blogai“
„Žaismingumas yra vienas iš emocinių poreikių. Jei suaugęs žmogus neturi galimybės jo išreikšti kitur, jis gali pasirinkti žaidimus. Vaikystėje noras apsimesti herojumi, gydytoju ar astronautu yra būdas pažinti save ir mokytis socialinių situacijų. Žaidimas padeda mokytis elgesio, socialinių įgūdžių ir emocijų reguliacijos. Tuo tarpu suaugę žaidimus dažniau renkasi norėdami atsipalaiduoti ir pailsėti po intensyvios protinės veiklos“, – sako D.Jakučionis.
Pralaimime 10 kartų, bet vis tiek bandome iš naujo
Pasak D.Jakučionio, suaugusiesiems žaidimas suteikia ne tik galimybę pailsėti. Jame gana lengvai patenkinami trys svarbūs psichologiniai poreikiai – kompetencijos, autonomijos ir ryšio su kitais.
„Žaidimas padeda sumažinti stresą, nes dažnai yra sukurtas taip, kad žmogus gana greitai patektų į srauto būseną – žaidėjo įgūdžiai atitinka užduoties sudėtingumą. Žaisdami taip pat galime patirti kompetenciją, autonomiją ir susietumą su kitais. Visa tai žaidime pasiekiama gana lengvai“, – aiškina psichoterapeutas.
Anot jo, vaikui žaidimas pirmiausia leidžia pasimatuoti įvairius vaidmenis ir galimus „aš“, o suaugusio žmogaus ryšys su virtualiu personažu gali būti labiau susijęs su tuo, kokiu jis norėtų tapti.
„Suaugusieji labiausiai emociškai įsitraukia tada, kai jų idealus „aš“ žaidime sutampa su trokštamu „aš“. Kuo didesnė atskirtis realybėje nuo to idealaus savęs, tuo stipresnis gali būti įsitraukimas į žaidimą“, – sako D.Jakučionis.
Be to, realiame gyvenime nesėkmė gali ilgam sumažinti motyvaciją, tačiau žaidime tą pačią užduotį neretai kartojame daugybę kartų. Pasak pašnekovo, svarbiausia tai, kad virtualiame pasaulyje dažniausiai aiškiai suprantame, kodėl nepasisekė ir ką galime pakeisti.
„Žaidimų tyrinėtojas Jesperis Juulas savo knygoje „The Art of Failure“ mini nesėkmės paradoksą – pati nesėkmė žaidime skatina žaidėjus į jį sugrįžti. Žaidime nesėkmė yra aiški, o rezultatą galima kontroliuoti: greičiau paspausti mygtuką, išmokti priešininko elgesį ar perprasti jo ėjimus. Realybėje viskas nėra taip kontroliuojama. Dažniausiai nesėkmės priežastys būna abstrakčios ir neaiškios, todėl sukelia didesnį nusivylimą“, – teigia jis.
D.Jakučionio teigimu, žaidimas suteikia ir greitą grįžtamąjį ryšį, kurio kasdienybėje dažnai pritrūksta.
„Žaidimai sukurti taip, kad greitai suteiktų grįžtamąjį ryšį ir žaidėjas suprastų, ką padarė blogai. Sunkumo lygis paprastai kyla kartu su kompetencijomis, todėl po kelių nesėkmių aplanko sėkmė ir gaunamas pasitenkinimas. Realybėje tokios aiškios rezultatų kontrolės nėra – patyrus kelias nesėkmes nebūtinai tampa aišku, ką daryti toliau, kad pasisektų“, – sako psichoterapeutas.
Pasak jo, būtent dėl to žaidime žmogus gali pasijusti tuo, kuris geba veikti, mokytis ir keisti situaciją.
„Noras būti herojumi yra universalus – tai poreikis jausti kompetenciją ir savo poveikį pasauliui. Realybėje norime to paties, tačiau ne visada turime galimybių tai pajusti ir patirti, todėl žaidimas suteikia tam erdvę“, – priduria D.Jakučionis.
Herojaus savybių turime kiekvienas
Profesorės, klinikinės psichologės Aistės Diržytės teigimu, herojų istorijos žmoniją lydi nuo seniausių mitų ir pasakų neatsitiktinai. Herojus atspindi žmogaus norą įveikti sunkumus, pasiekti rezultatą ir padėti tam, kuriam pagalbos reikia.
„Mums reikia herojų, nes jie atspindi tai, kas yra kiekviename iš mūsų – norą įveikti iššūkius, kažką išspręsti, pasiekti rezultatą, o galų gale – tiesiog duoti kitiems žmonėms savo laiką, drąsą, ištvermę ir atjautą. Net mūsų biologinėje prigimtyje yra noras rūpintis ir globoti tuos, kurie silpnesni ir kuriems reikia pagalbos. Herojai būtent tai ir įgyvendina“, – sako A.Diržytė.
Anot psichologės, herojiškumas nebūtinai reiškia pasaulio gelbėjimą ar didžiulį, visų pastebimą žygdarbį. Herojaus savybės atsiskleidžia ir kasdieniais veiksmais, kuriems reikia atsakomybės, rūpesčio bei atjautos.
„Gal apie tai nepagalvojame, bet kiekviename iš mūsų yra herojus arba noras tokiu būti. Kai atiduodate savo laiką kitiems, kai stengiatės dėl artimo gerovės, kai su atjauta rūpinatės kitų poreikiais – jūs esate herojai. Jūs atliekate žygdarbius. Pravartu savęs paklausti, kokius žygdarbius atlieku kiekvieną dieną, kokius norėčiau atlikti ir koks būtų didysis mano gyvenimo žygdarbis“, – svarsto profesorė.
Pasak A.Diržytės, dėl to žaidimo nereikėtų automatiškai laikyti pabėgimu nuo tikrovės. Virtualus pasaulis yra viena iš erdvių, kuriose žmogus leidžia savo laiką, patiria emocijas ir geriau pažįsta save.
„Tai laiko leidimas vienoje iš realybės formų – jei kalbame apie skaitmeninius žaidimus, virtualioje realybėje. Juk kas yra realybė? Tai mūsų gyvenimas. Realybė nėra tik įsipareigojimų vykdymas, gyvenimas pagal kitų norus ar reikalavimus – mūsų laisvalaikis taip pat yra realybės dalis“, – aiškina ji.
Anot psichologės, virtualus pasaulis gali tapti savotiška tapatybės laboratorija, kurioje žmogus saugiau išmėgina sprendimus ir elgesio būdus, kuriems kasdienybėje ne visada ryžtasi.
„Virtuali realybė, kaip ir fizinė ar socialinė, gali būti puiki tapatybės laboratorija. Tai erdvė pažinti save, savo poreikius, įsisąmoninti, kiek jie patenkinti. Žaisdami galime geriau pasiruošti realiam gyvenimui, geriau suprasti, kas mums svarbu ir kiek tai svarbu. Galime išbandyti įvairias savo versijas, jaustis saugūs drąsiai priimdami sprendimus ir savarankiškai rinkdamiesi“, – sako A.Diržytė.
Žaidėjui svarbu kurti savo istoriją
Žaidimų kūrimo bendrovės „Nordcurrent“ rinkodaros vadovės Ados Mockutės-Jaime teigimu, kūrėjai šiandien siekia ne tik pateikti užduotis ar iššūkius žaidėjams. Svarbu sukurti pasaulį, kuriame žaidėjas jaustųsi ne pasyviu stebėtoju, o istorijos dalyviu, galinčiu rinktis ir matyti savo sprendimų rezultatą.
„Kurdami žaidimą galvojame ne vien apie tai, ką žaidėjas turės padaryti. Ne mažiau svarbu, kaip jis tuo metu jausis, kokius sprendimus galės priimti ir ar pajus, kad jo pasirinkimai turi reikšmę. Žaidimas tampa įdomus tada, kai žmogus ne tik vykdo užduotis, bet ir pats prisideda prie savo patirties kūrimo“, – sako A. Mockutė-Jaime.
Pasak jos, pasirinkimo galimybės žaidimuose svarbios todėl, kad skirtingi žmonės juose ieško nevienodų patirčių. Vieniems labiausiai rūpi laimėti ir tobulinti gebėjimus, kitiems – pasinerti į pasakojimą.
„Nėra vieno teisingo būdo žaisti. Vienam žmogui svarbiausia pasiekti rezultatą ir įveikti sudėtingą užduotį, kitam – sekti istoriją, o dar kitam – kurti, rinktis ir išreikšti save. Todėl stengiamės suteikti žaidėjui pakankamai laisvės, kad jis galėtų atrasti sau artimą žaidimo būdą, o ne būtų vedamas vienu iš anksto numatytu keliu“, – teigia rinkodaros vadovė.
Žaidėjo kuriamos istorijos dalimi tampa ir avataras, kuris, pasak A.Mockutės-Jaime, gali atspindėti ir žmogaus asmenybę.
„Kuo daugiau laiko žaidėjas praleidžia su savo personažu ir kuo daugiau iššūkių kartu su juo įveikia, tuo stipresnis gali tapti emocinis ryšys. Todėl noras pasirinkti avataro išvaizdą, drabužius ar aksesuarus nėra vien noras jį papuošti. Tai galimybė pačiam kurti savo herojaus tapatybę ir nuspręsti, kokią istoriją jis pasakos“, – aiškina įmonės atstovė.
Pasak rinkodaros vadovės, dėl šios priežasties žaidimų kūrėjams svarbu pasiūlyti pasirinkimų, tačiau neprimetant žmogui vienos „teisingos“ herojaus versijos.
„Žaidėjas turi jausti, kad herojus priklauso jo istorijai. Mes galime sukurti pasaulį, jo taisykles, iššūkius ir galimybes, tačiau galutinę patirtį žmogus susikuria pats – savo sprendimais, pasirinktu žaidimo būdu ir tuo, kokį personažą nori matyti ekrane. Galbūt todėl į žaidimus ir grįžtame: juose galime ne tik stebėti herojaus istoriją, bet ir bent trumpam patys juo tapti“, – apibendrina A.Mockutė-Jaime.
