Tomas tokią užuovėją rado virtualiame pasaulyje – kompiuteriniuose žaidimuose, kurie ilgainiui tapo ne tik pabėgimu, bet ir priklausomybe. Šiandien, būdamas 29-erių, jis atvirai kalba apie skaudžią vaikystę, sudėtingą kelią per vidines krizes ir sprendimą ieškoti pagalbos, kuris galiausiai atvėrė duris į gilesnį savęs pažinimą bei naują svajonę – padėti kitiems.
Nuo ankstyvos vaikystės 29 metų Tomas jautė daug nerimo, jautėsi vienišas – jis augo aplinkoje, kur smurtas buvo įprastas. Nors visada jautė didžiulį ilgesį giliam ryšiui, užmegzti tokio nepavyko labai ilgai. Ieškodamas būdo pabėgti nuo emociškai sunkios realybės vaikinas anksti pasinėrė į kompiuterinius žaidimus. Virtualioje realybėje rado paguodą ir kurį laiką jį tenkinusį „santykių“ pakaitalą. Visgi galiausiai po itin skaudžiai nutrūkusių santykių su mergina jis ryžosi ieškoti pagalbos – tiek dėl priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų, tiek ir kitų psichikos sveikatos iššūkių.
Tomas yra vienas iš iniciatyvos „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorių – žmonių, kurie savo pavyzdžiu rodo, jog išeitis visada yra.
Pagalba sau ir kitiems: kur kreiptis?
- Higienos instituto Psichikos sveikatos skyriaus specialistai primena, jog pagalbos ieškojimas ir rūpestis savimi yra žingsnis, rodantis, kad pripažįstate savo poreikius ir siekiate pasirūpinti savo gerove.
- Atnaujinta svetainė www.pagalbasau.lt – šaltinis, kuriame rasite profesionalų parengtą medžiagą įvairiomis psichikos sveikatos temomis bei apie pagalbos būdus: emocinės paramos linijas, psichologo konsultacijas, grupinius užsiėmimus, gydytojo konsultacijas ir kt.
- Prisiminkite ir priminkite kitiems: esant grėsmingai situacijai ar realiai savižudybės rizikai, svarbu skambinti telefonu 112.
- Įveikti krizinę situaciją padės Psichologinių krizių pagalbos centras – skambinkite telefonu 1815 arba užsukite į interneto svetainę www.pkpc.lt
- Jeigu kyla minčių apie savižudybę – www.tuesi.lt specializuota svetainė skirta savižudybės riziką patiriantiems žmonėms ir jų artimiesiems.
Mama nemokėjo mylėti
„Užaugau Šnipiškių rajone, tuo metu jis vadinosi Šanchajumi. Gyvenau tarp namelių, dar nebuvo daugiaaukščių. Aplink gyveno paprasti žmonės, dalis jų – pasidavę, girtuokliavo. Mūsų šeima taip pat gyveno skurdžiai – nuomavomės vieno kambario namuką. Nors tuo metu gyvenau su mama ir tėčiu, bet jaučiausi labai vienišas“, – savo istoriją pasakoti pradėjo Tomas.
Jo mama anksti neteko mamos, po kelerių metų prarado ir tėtį. „Ji neužaugo su meile, todėl nemokėjo jos duoti man. Meilės spindulių būdavo tik iš tėčio, bet tik kartais. Tėtis tikrai nuoširdžiai stengėsi mus materialiai aprūpinti ir bandė sukurti verslą – kad jį pradėtų, buvo pasiskolinęs pinigų iš mamos, kuri buvo pardavusi paveldėtas žemes. Tačiau už tuos pinigus įsigyta prekes pavogė. Tėtis nebuvo kaltas dėl to, bet mama visą gyvenimą jį kaltino ir ant jo pyko. Tas pyktis prasiverždavo smurtu. Tad, nors nėra labai įprasta, kad moteris kelia ranką prieš vyrą, pas mus buvo taip“, – atvirai apie vaikystės patirtis kalbėjo vyras.
Savo pyktį mama nukreipdavo ne tik į sutuoktinį, bet ir į sūnų. „Kai mama daugiau išgerdavo, pradėdavo išsilieti ir žodžiais, ir fiziškai. Jeigu tėčio nebuvo, vadinasi, ranka buvo keliama prieš mane – mažą vaiką, kuris negalėjo pasipriešinti. Ilgainiui pradėjau gyventi su vidiniu pykčiu. Jaučiausi nereikalingas, bevertis, man sakė: „Į ką tu toks atsigimei?“ – pasakojo jaunas vyras.
Vaikams įprastų klausimų: „Kaip tau sekėsi?“, „Ką šiandien veikei?“ jis negirdėdavo: „Tėvų pamatytas būdavau tik tada, kai kažką prisidirbdavau. Darželyje buvau mušeika: jei kas nepatikdavo, nesvarbu lytis – kitam voždavau į nosį. Buvau to išmokęs iš tėvų.“
Nuo žiaurios realybės ir savo jausmų pabėgo į virtualų pasaulį
Pradėjus eiti į mokyklą Tomas gyvenimas namuose nepasikeitė, tačiau berniukui mokytis patiko, jam sekėsi ne tik pamokos, bet ir užklasinė veikla: lankė chorą, teatro pamokas, etiką, kurios mokytojas mokinius supažindino ne tik su pamokos medžiaga, bet ir, pvz., žydų kultūra.
„Paauglystėje nebuvau chuliganas, nors buvo laikas, kai bandžiau pritapti netinkamų žmonių grupėse. Būdavo muštynių, smurto daug buvo aplink mane. Tačiau tuo metu įvyko ir kitas dalykas, kuris stipriai pakeitė mano gyvenimą“, – sakė Tomas.
Pasak jo, tuo metu tėvai iš santaupų įsigijo vieno kambario butą Vilniuje, kurį nuomavo žmogui, labai mėgusiam kompiuterinius žaidimus. „Taip išėjo, kad jam išsikrausčius tie kompiuteriniai žaidimai liko man. Netrukus aš įsitraukiau į tą pasaulį. Tuo metu man buvo 12 metų“, – prisiminė pašnekovas.
Situaciją paaštrino ir tėvų skyrybos, po kurių Tomas nusprendė likti gyventi su mama. Pasirinkimą nulėmė racionalios priežastys – tėvas turėjo skolų, nebūtų gebėjęs pasirūpinti paauglio buitimi, maistu. Jis prisimena, kad pas jį būdamas kartais nerasdavo ką valgyti... Be to, tėvas gyveno kitame rajone, iš kurio būtų tekę į mokyklą keliauti ilgiau. Todėl saugesnis variantas pasirodė likti pažįstamoje aplinkoje, t.y. vaikystės namuose, kurie po skyrybų liko mamai.
Vyras prisimena: išėjus tėčiui smurtas namuose nesibaigė. „Nuolat riedavomės, aišku, aš jau galėdavau šiek tiek „už save pastovėti“. Be to, man padėjo kompiuteriniai žaidimai – į juos pabėgdavau nuo savo realybės. Deja, būtent dėl to aš savu laiku neįgijau gyvenimiškos patirties. Nemokėjau bendrauti, suprasti kitų žmonių. Tiesiog bėgau nuo savo paties jausmų ten, kur man atrodė saugiausia – į skaitmeninę erdvę“, – pasakojo pašnekovas.
Kas padėjo?
Mąstydamas apie tą laiką Tomas sako suprantantis, kad kompiuteriniai žaidimai atliepė daug jo poreikių. Nevienerius metus tai buvo jo saugi erdvė, todėl išeiti iš priklausomybės nebuvo lengva. Kas padėjo?
Pasak pašnekovo, tuo metu nutrūko jo santykiai su mergina. Tai ir buvo stipriausias supurtymas, padėjęs suvokti – pats nebeišsikapstys, reikia ieškoti pagalbos: „Supratau, kad visi mano „pasižaidimai“ kompiuteriu yra savidestrukcija, kuri atima daugybę mano laiko. Laiko, kurį galėčiau skirti sau ir kitiems, padaryti kažką vertingo. Mano visi draugai judėjo į priekį, o aš vis dar sėdėjau vietoje... Nusprendžiau pasikeisti.“
Pasak jo, tai buvo laikas, kai išsigrynino, ko aš nori gyvenime: „Išsikėliau tikslus, ėmiau ieškoti prasmės. Taip atsirado svajonė tapti psichoterapeutu. Bandau sukurti tvirtesnius santykius su savo draugais. Mano darbas su savimi neapsiriboja tik konsultacija pas psichoterapeutą: kasdien rašau dienoraštį, padėjo ir sąmoningumo praktikos – meditacija, kvėpavimas, savistaba“, – apie pastaruosius dvejus metus dirbtą vidinį darbą šnekėjo vyras.
Nors pamokų išmoko daug, viena svarbiausių – supratimas, kad su visomis emocijomis reikia pabūti: „Reikia tiesiog sau leisti viską išjausti. Ne prie kompiuterio ar telefono ekrano, ne kažką dar veikiant, o tiesiog būnant, pvz., gulint, vaikštant gamtoje.“



