Ypač sunku mamoms, kurios augina vaikus vienos: kai pajamos nepastovios, sudėtinga planuoti net artimiausias išlaidas, nuolatinis nerimas sekina, o lankstaus darbo pasiūla dažnai per menka. Dėl to kasdieniai mamų sprendimai tampa ne ilgalaikio planavimo, o trumpalaikio išgyvenimo klausimu.
Ši situacija rodo, kad kalbame ne apie pavienes asmenines istorijas, o apie viešosios politikos problemą: šeimų stabilumą lemia ir tai, kiek veiksmingai veikia paramos, užimtumo ir priežiūros sistema, rašoma „1000 moterų projekto“ pranešime žiniasklaidai.
Darbo rinkoje problemą gilina lyčių nelygybė: apie 13 proc. moterų ir vyrų atlyginimų atotrūkį Lietuvoje, o moterys dažniau dirba mažiau apmokamuose sektoriuose, tokiuose kaip sveikata ir švietimas. Vienišos mamos šiame kontekste tampa viena pažeidžiamiausių grupių – jos vienu metu patiria pajamų spaudimą, laiko deficitą ir didesnę diskriminacijos riziką.
Kai „aš privalau“ tampa vidine komanda
2023 m. fiksuojami 58 proc. moterų perdegimo atvejai Lietuvoje žymi ilgai brandintą įtampą, kuri persikelia iš darbo rinkos į šeimos gyvenimą, iš finansinių sprendimų į psichinę sveikatą.
Psichoterapeutė ir psichologė Lina Dirmotė pabrėžia, kad simptomų panašumas dažnai klaidina, nes už to paties išsekimo jausmo slypi skirtingi vidiniai mechanizmai – vienoms moterims perdegimą išjudina vertybinė dezorientacija, kitoms jį maitina perfekcionizmas, nevisavertiškumo patirtys, nerimas dėl santykių ar geopolitinio nestabilumo, vaikystės traumos, vienišumas, nuolatinis savęs matavimas pagal nepasiekiamą standartą.
„Nors perdegimo simptomai panašūs visiems asmenims, nepriklausomai nuo lyties ar tautybės, jo psichologinės priežastys gali būti labai skirtingos“, – sako ji.
Vieniems tai vertybinė dezorientacija, kitiems – nerimas dėl finansinio, santykių ar geopolitinio nestabilumo, dar kitiems – ilgainiui susikaupę nepasitikėjimo savimi, vienišumo ar ankstesnių traumų sluoksniai.
Vis dėlto praktikoje, pasak specialistės, kartojasi ir bendras fonas: „Didžiulė baimė prarasti stabilų pajamų šaltinį ir su tuo susijęs nenumaldomas noras aukoti visą save – laisvalaikį, poilsį, santykius, sveikatą – pasiekimų darbe gerinimui“, – tikina ji.
Šiame režime žmogaus savireguliaciją pamažu pakeičia vidiniai imperatyvai – „aš privalau“, „aš turiu “, o poilsis suvokiamas kaip kaltę kelianti prabanga, kurią vis norisi atidėti kitai savaitei, kitam mėnesiui, kitam etapui.
Esą įsibėgėjusio perdegimo pasekmės esą apima kur kas daugiau nei nuovargį po sunkios savaitės. „Depresija, fizinis ir emocinis išsekimas, nemiga, neurotinis dirglumas, nunykę socialiniai ryšiai, darbingumo praradimas ir ilgas, labai lėtas atsistatymo procesas.“
Psichoterapijoje tai dažnai reiškia grįžimą prie elementarių kasdienybės užduočių – sveiko maisto, reguliaraus miego ritmo, judėjimo, bazinių dalykų. Kaip sako L.Dirmotė, „diskutuojame, kodėl lindėjimas socialiniuose tinkluose ar vyno butelis vakarais nėra poilsis“, nes tikras atsigavimas prasideda ten, kur nervų sistema gauna realų, o ne simbolinį poilsį.
Kaip finansinė įtampa „suvalgo“ dėmesį ir kantrybę
Nuomonės formuotoja, komunikacijos specialistė ir „1000 moterų projekto“ ambasadorė Medeina Andriulienė, kalbėdama apie vienišų mamų finansinį stresą, iškelia vieną svarbiausių mechanizmų, paaiškinančių, kodėl ilgalaikis trūkumas paveikia ne tik piniginę, bet ir sprendimų kokybę: „Kai žmogus nuolat galvoja apie sąskaitas, skolas, ar užteks iki mėnesio galo, dalis dėmesio ir proto energijos tiesiog nuolat „suvalgoma“ šitų rūpesčių“,– sako ji.
Šis vadinamasis kognityvinės talpos (angl. bandwidth) efektas kasdienybėje reiškiasi labai praktiškai: planavimas trumpėja iki artimiausios savaitės, didėja sprendimų nuovargis, silpnėja kantrybė, o emocinė savikontrolė tampa tiesiogiai priklausoma nuo miego kokybės.
M.Andriulienė tai nusako be abstrakcijų: „Atsiranda vadinamas sprendimų nuovargis, norisi pasislėpti po antklode ir nieko nematyti.“
Įtampa persikelia ir į santykį su vaikais, nors motinos motyvacija būti gera mama niekur nedingsta. „Santykyje su vaikais tai dažniausiai atsispindi kaip mažiau resursų šilumai, žaidimui, ilgiems pokalbiams“, – sako ji, primindama, kad čia svarbu kalbėti ne apie moralinį vertinimą, o apie užsitęsusio streso fiziologiją.
Lūžis tokioje situacijoje dažniausiai nėra vienadienis. Pasak M.Andriulienės, trumpesni sunkumų periodai ne visada palieka gilų pėdsaką, tačiau kai įtampa tęsiasi ir neturi pabaigos, „pamažu išsenka vidiniai resursai: miegas, energija, gebėjimas reguliuoti emocijas, viltis“. Tada žmogus pereina į išlikimo režimą, kuriame ateities planavimą pakeičia mėginimas stabiliai išgyventi šiandieną.
Pagalbos tema šiame lauke ypač jautri. M.Andriulienė pripažįsta matanti tą patį modelį: „Daug moterų turi stiprų vidinį įsitikinimą, kad turi susitvarkyti pačios. Pagalbos prašymas joms atrodo kaip silpnumas ar nesėkmė. Todėl pagalbos dažnai kreipiamasi tik tada, kai išsekimas jau labai didelis ir situacija kritiška.
Dėl to man labai gaila, nes tikrai lengviau padėti mamai, kuri šiek tiek susvyravo, negu padėti išsikapstyti iš rimtesnių bėdų. Labai norėčiau, kad čia “įsijungtų” moterų bendrystė ir pirmas raudonas vėliavėles keltų draugės, artimosios, giminaitės - padėtų ar nukreiptų ten, kur galėtų sulaukti pagalbos“,– sako ji.
Darbo rinka: daugiau progreso, bet stereotipai išlieka
Inga Balnanosienė, Užimtumo tarnybos vadovė ir „1000 moterų projekto“ ambasadorė, bendrą kryptį vertina santūriai, bet optimistiškai.
„Situacija gerėja. Jei prieš dešimtmetį darbo pokalbiuose moterys dar dažnai girdėdavo klausimus „Ar turite mažamečių vaikų?“ arba „Ar planuojate artimiausiu metu turėti vaikų?“, šiandien ši tendencija yra ženkliai sumažėjusi.
Negaliu pasakyti, kad visiškai išnykusi, bet pokytis akivaizdus. Vis dėlto moterys, ypač vienišos mamos, visuomenėje vis dar susiduria su didesniu spaudimu. Čia yra ir psichologinė našta – vienai prisiimti atsakomybę už vaikus ir jų gerovę. Taip pat veikia stereotipai: „vaikai dažnai sirgs“, „kaip suderins darbą ir šeimos įsipareigojimus?“,– sako ji.
Vienišų mamų padėtyje vis dar ryškūs praktiniai ir kultūriniai barjerai: atsakomybės koncentracija, nuolatinis laiko spaudimas, stereotipinės darbdavių prielaidos apie „nesuderinamumą“.
I.Balnanosienė pabrėžia, kad sprendimai turi būti nuoseklūs ir daugiasluoksniai: darbdavių pasirengimas, institucijų ir NVO partnerystė, viešinami praktiniai pavyzdžiai, kurie keičia ne tik toną, bet ir sprendimų logiką atrankose.
„Jei moteris turi vaikų, tai nereiškia, kad ji bus mažiau patikima darbuotoja. Lygiai taip pat ir vyras gali turėti šeimos įsipareigojimų, sergančių vaikų ar pats sirgti. Stereotipinis mąstymas turi mažėti, o tai įmanoma per bendruomeniškumą, atvirumą ir dalijimąsi gerąja praktika.“,– pabrėžia I.Balnanosienė.
Šalia valstybinių priemonių vis ryškesnį vaidmenį perima ir pilietinės iniciatyvos. „1000 moterų projektą“ inicijavo „WoW University“ įkūrėja Inga Jablonskė su komanda: pernai startavęs nuo 500 dalyvių, projektas kasmet siekia atverti duris tūkstančiui sunkumų patiriančių mamų — vienišų, daugiavaikių, auginančių vaikus su negalia ar gyvenančių regionuose.
Iniciatyvos tikslas – suteikti ne simbolinę, o praktinę atramą: nuo mokymų ir profesinių įgūdžių stiprinimo iki emocinio atsparumo auginimo. Projektas subūrė įvairių sričių profesionalus — verslo, finansų, kūrybos, švietimo — o per lėšų pritraukimo kampaniją surinkta parama leidžia šią pagalbą paversti realiai pasiekiama.
Darbdavio egzaminas kasdienybėje
Kalbant apie mamų perdegimą, darbdavio vaidmuo čia yra itin svarbus. Perdegimas įmonei kainuoja: krenta darbo kokybė, lėtėja sprendimai, išsiderina komandos ritmas. Todėl rūpestis darbuotojų savijauta yra būtinas.
Statybų bendrovės „Gilesta“ administracijos direktorė Aistė Grigaitienė šį ryšį įvardija kaip problemą, kurią spręsti derėtų bendromis jėgomis: „Perdegimo nelaikome asmenine problema. Jei žmogus yra pervargęs, jis paprasčiausiai nebegali dirbti gerai, o kai ima šlubuoti viena komandos grandis, tai neišvengiamai atsiliepia visai komandai.“
Tokia laikysena perkelia diskusiją iš moralinių vertinimų į vadybos lygmenį, kuriame svarbiausia – kaip organizacija valdo krūvį, tempą ir rizikas.
Didelio intensyvumo sektoriuose emocinis išsekimas retai pasirodo staiga. Jis kaupiasi palaipsniui bei pirmiausia pasimato elgesio pokyčiuose – net jei jie iš pradžių nežymūs. A.Grigaitienė pabrėžia: „Emocinis išsekimas paprastai prasideda ne nuo klaidų, o nuo tylos: sumažėjusios iniciatyvos, atsiribojimo, nuolatinio „viskas gerai,“ nors iš balso tono girdisi priešingai.
Taip pat išsekęs žmogus tampa jautresnis, įsižeidžia net dėl konstruktyvios kritikos, išreiškia pyktį. Tokius signalus galima atpažinti tik tada, kai organizacijoje yra saugus ryšys ir dialogas, kai darbuotojas gali pasakyti, kad pavargo, ir žino, jog niekas to nepanaudos prieš jį. Tikiu, kad vadovo užduotis – ne vertinti, o išgirsti, reguliuoti darbų srautus stebint situaciją realiu laiku,“– sako pašnekovė.
Anot Aistės Grigaitienės, paprastų receptų, bandant padėti žmogui, nėra: „Įrankiai egzistuoja, bet jie nėra magiški mygtukai. Tikras rūpestis prasideda nuo kasdienės vadybos: aiškių susitarimų, horizontalaus bendravimo, komandos brandos, nuolatinės komunikacijos.
Deklaruoti rūpestį yra lengva, bet įdiegti kultūrą, kur vadovas išklauso ir supranta žmogų, reikalauja nuoseklumo. Rūpinimasis emocine sveikata komandoje yra požiūris, o ne užduotis kasdienių užduočių sąraše. Jei to požiūrio įmonės viduje nėra, jokia deklaracija ar šūkis to nepakeis“,– pabrėžia ji.
Kai finansinė įtampa suvalgo dėmesį, kai pagalbos prašymas vis dar atrodo kaip silpnumas, o darbovietėje krūvis matuojamas tik terminais, išsekimas tampa logiška pabaiga, o ne netikėta krizė. Todėl klausimas „kaip padėti mamoms“ sprendžiamas kompleksiškai: reiškia normalizuoti atramą. Kartais ji labai paprasta: miegas, lankstesnis darbas, konkreti pagalba vietoje bendrų „laikykis“.
