– Gyvenate su šia liga jau dvylika metų. Kaip per šiuos metus, jūsų galva, pasikeitė susidūrimas su vėžio diagnoze? Kalbu apie pagalbą, diagnostiką ir net aplinką?
– Dažnai dabar sakau, kad vėžio diagnozė yra geriausia, kas man galėjo nutikti. Kalbant iš vėžį įveikusio žmogaus perspektyvos, čia yra tam tikra potekstė – liga man duota, privalėjau būti stiprus ir tapti pavyzdžiu kitiems. Antra, tada supranti, kad daug geriau yra, kai liga duota tau, o ne tavo artimajam, vaikui ar pan. O kas pasikeitė? Pirmiausia, tikrai požiūris į šią ligą. Esu įkūręs ne vieną savipagalbos grupę, dalyvauju jose ir matau pacientų nuotaikas, lūkesčius ir viltis.
Kartais pacientams net sunku suvokti, kiek per šį laiką mokslas yra pažengęs ir jau gali pasiūlyti, tačiau atkreipsiu dėmesį, kad to nepakanka. Pradėti sveikti tu turi mintyse. Jei to nepadarysi, nepaklausi žmogaus, kurį matai veidrodyje, ką tu darai, kad tau sektųsi sveikti, gali būti, kad kelias bus gerokai sunkesnis.
