Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 27, 08:59

Turtingiausios Lietuvos šeimos: kas sunešė milijardinius Numavičių turtus?

Kartu su visu būriu bendražygių nuo privatizacijos pradėjęs Nerijus Numa pradžioje norėjo investuoti kone į visas įmanomas sritis. Netrukus išryškėjo, kad geriausiai jiems sekasi mažmeninė prekyba, iškėlusi verslininkus į turtingiausių žmonių sąrašus. Tačiau ilgainiui akcijos ir galia koncentravosi vienose rankose, o bendražygiai liko nuošalyje.
Julius Numas, Nerijus Numa, Vladas Numavičius
Julius Numas, Nerijus Numa, Vladas Numavičius / 15min iliustracija

15min paskelbtame turtingiausių šeimų reitinge „Vilniaus prekybos“ akcininkai, du broliai Numavičiai, tiesa, šiandien nešiojantys skirtingas pavardes, rikiuojasi pirmi ir valdo 1,88 mlrd. eurų vertės turtą. O ilgamečiai buvę verslo partneriai, trys broliai Marcinkevičiai su 388 mln. eurų yra ketvirtoje reitingo vietoje.

PLAČIAU SKAITYKITE: TOP30 turtingiausių šeimų Lietuvoje: ar šios verslo dinastijos išliks ir po 50 metų?

Tęsdamas straipsnių ciklą „Verslo dinastijos. Turtingiausios šeimos“ , 15min skaitytojams papasakos šiame sąraše atsidūrusių šeimų verslo istorijas. Šį kartą – broliai Numavičiai.

Apie turtingiausią Lietuvos verslininką Nerijų Numą (buvęs Numavičius) ir „Vilniaus prekybą“ per beveik trisdešimt metų prirašyta ir prikalbėta daug, nors pats jis bendrauti su žiniasklaida įprastai vengė.

N.Numa jau keletą metų gyvena Jungtinėje Karalystėje ir, kaip visuomet, nėra linkęs komentuoti savo gyvenimo. Per „Vilniaus prekybos“ atstovus 15min gavo trumpą komentarą, kad grupės akcininkai mieliau sutiktų nebent „kalbėti apie dabartįir ateities viziją.

Įprastai kalbus smulkusis „Vilniaus prekybos“ akcininkas Ignas Staškevičius 15min taip pat atsisakė komentuoti bendrovės istoriją, motyvuodamas tuo, kad svarbių pareigų realiame bendrovės įmonių valdyme nebeužima, be to, viską jau ne kartą yra pasakojęs.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Parduotuvė
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Parduotuvė

Tačiau šiandieninis pagrindinių „Vilniaus prekybos“ akcininkų nekalbumas nėra kliūtis prisiminti į ketvirtą dešimtį įkopusio verslo istoriją.

Kaip šis dviejų šeimų pagrindu pradėtas verslas iškilo, kas jiems padėjo, kodėl turtingiausiu Lietuvos asmeniu tapo dabar jau Jungtinės Karalystės rezidentas N.Numa, o ne kuris nors kitas iš vadinamojo „VP dešimtuko“ narių?

1992–2001 m. etapas iki pirmojo „Ferrari“

Nors Numos arba Numavičiaus pavardė labiausiai siejama su prekybos tinklu „Maxima“, mažmeninė prekyba iš pradžių tebuvo tik vienas tarp daugybės skirtingų „Vilniaus prekybos“ verslų.

Kadangi I.Staškevičius buvo pirmasis ir bene artimiausias N.Numos bendražygis versle, neoficialus ne tik „Vilniaus prekybos“, tačiau ir pagrindinio akcininko atstovas žiniasklaidai, galima prisiminti jo ne kartą pasakotas istorijas apie verslo pradžią.

I.Staškevičius ir N.Numa bendrą verslą pradėjo dar 1990 m., įsigydami kirpyklą. Kursiokų duetas susipažino Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Prie jų netrukus prisijungė ir dar vieni studijų kolegos – Žilvinas ir Gintaras Marcinkevičiai.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Nerijus Numavičius
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Nerijus Numavičius

Nežinia, ar tuomet jie jau turėjo neoficialų pavadinimą, tačiau tokį vėliau nebejotinai įgavo – tai „VP devintukas“, vėliau trumpam tapęs dešimtuku.

Devintuką sudarė kiti šeimos nariai ir draugai – prie buvusių medicinos studentų prisijungė Nerijaus broliai Julius, Vladas, Marcinkevičiai taip pat į verslą pasikvietė brolį Mindaugą. Šis prisiviliojo bendramokslį Mindaugą Bagdonavičių, grupėje atsidūrė Renatas Vaitkevičius.

„Vilniaus prekybos“ atstovai tvirtina, kad „VP devintukas“ niekuomet neturėjo akcininkų sutarties. Akcijos būdavo paskirstomos pagal įsitraukimą į konkrečios įmonės veiklą ir jos rezultatus.

Už devintuko ribų atsidūrė kai kurie kiti reikšmingesni šeimos žmonės, pavyzdžiui, Numavičių seserys – Eda ir Jolita, kurios grupės įmonėse įvairiais etapais užėmė svarbias pareigas. Savo ranką prie verslo plėtros tam tikru etapu pridėjo ir dvi brolių Marcinkevičių seserys, kurti „Maximos“ prekybos tinklą padėjo ir R.Vaitkevičiaus žmona Vega.

Bet kol kas grįžkime į VU Medicinos fakulteto laikus, kai susibūrę jauni vyrai savo pagrindine veikla nusprendė pasirinkti ne mediciną, o verslą, įtraukiant savo draugus ir šeimos narius.

Šis buvo įvairiausias, neaplenkiant ir nekilnojamojo turto. Pasakojama, kad vienas ankstyvųjų besikuriančios grupės pirkinių buvo gėrimų parduotuvė, įsigyta perpardavimui, tačiau sandoriui nepavykus, jos veiklą teko kurį laiką plėtoti toliau. Teigiama, kad taip ir gimė „VP devintuko“ meilė mažmeninei prekybai.

Nuo 1992 m. per grupės rankas vos per kelerius metus perėjo daugybė įvairiausių verslų. Vertybiniai popieriai buvo pati reikšmingiausia būsimo kapitalo kaupimo priemonė. Kaip pasakojo I.Staškevičius, viešo privatizavimo aukcionuose jie įsigydavo parduotuves, o atsiradus investiciniams čekiams, verslininkai aktyviai veikė antrinėje rinkoje.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Ignas Staškevičius
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Ignas Staškevičius

„Radome būdų, kaip iš žmonių, kurie norėjo tuos čekius parduoti, perleisti juos tiems, kurie norėjo pirkti. Taigi mes ir tarpininkavome, ir patys jų, būdami VP devintukas, nemažai sukaupėme“, – portalui lrytas.lt yra pasakojęs verslininkas.

Pasak I.Staškevičiaus, šis procesas tęsėsi gana neilgai, maždaug iki 1994 m. pabaigos. O apie 1995–1997 metus įvairių gamybos įmonių smulkiųjų akcininkų akcijas jie supirkdavo nebe už čekius, o už pinigus.

Pati didžiausia sėkmė devintuką aplankė netrukus. 1995 m. privatizavę keturis cukraus fabrikus, už juos 1998 m. verslininkai iš Danijos kompanijos „Danisco Sugar“ gavo 100 mln. litų, kuriuos galėjo investuoti į kitas verslo sritis.

Maximos nuotr./Skaidiškėse atidaryta „Maxima“
Maximos nuotr./Skaidiškėse atidaryta „Maxima“

Šis sandoris tapo pirmąja kontroversija ilgoje „Vilniaus prekybos“ istorijoje. Tuometinėje spaudoje buvo rašoma, kad esą sudaryti tokį sėkmingą sandorį padėjo Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė, davusi vėliau neįvykdytų pažadų danų investuotojams, kurie dėl to lietuviams sumokėjo didelę kainą. Vis dėlto, neskaitant iki šiol prikišamos reputacinės dėmės, „VP devintuko“ veikla šiame sandoryje teisėsaugai neužkliuvo.

Bendrovė ir toliau plėtėsi – augo ne tik būsimasis „Maximos“ tinklas (tuo metu parduotuvės vadinosi „Vilniaus prekyba“, vėliau „Taupa“, „Minima“, „Media“, „Maxima“, „Saulutė“, „T Market“), tačiau ir veiklų portfelis. „VP devintukas“ turėjo tokių įmonių kaip „Birštono mineraliniai vandenys“, „Vilniaus paukštynas“, „Vilniaus mėsos kombinatas“, „Vilniaus duona“ ir kitų gamybinių įmonių akcijų.

Galima neabejoti, kad ankstyvaisiais bendrovės valdymo metais akiratyje būta ir dar įvairesnių verslų, apie kuriuos šiandien beveik nežinoma. Pavyzdžiui, vienu momentu devintukas svarstė net ir apie mobiliojo ryšio paslaugų tiekimą, prisimena 15min kalbintas buvęs ilgametis telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ vadovas ir vienas reikšmingiausių tų laikų verslo atstovų Antanas Zabulis.

„Natūralu, kad pradžioje buvo toks, sakyčiau, jaunatviškas noras dalyvauti ir vienose, ir kitose verslo srityse. Kalbėjome su jais, kad būtų labai sudėtinga, nes srityje yra daug specifikos, niuansų. Tai turėjo būti virtualus mobilus operatorius – neturiu jokio tinklo ir, ūkiškai kalbant, išsiperku tam tikrą minučių skaičių ar duomenų kiekį ir juos perduodu. Buvo nemažai diskusijų, bet tie verslai labai skiriasi nuo mažmeninės prekybos“, – komentavo jis.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Antanas Zabulis
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Antanas Zabulis

Žinant dabartinį bendrovės susitelkimą į mažmeninę prekybą, galbūt kiltų pagunda įvairialypę strategiją laikyti blaškymųsi, tačiau sėkmingi įvairių bendrovių pirkimo–pardavimo sandoriai padėjo didinti visos grupės pelną ir kartu investicijas į tolesnę verslo plėtrą.

Vienu momentu devintukas svarstė net ir apie mobiliojo ryšio paslaugų tiekimą

Didžiausiu „Vilniaus prekybos“ pajamų šaltiniu tapo vis besiplečiantys mažmeninės prekybos tinklai. 1994 m. tinklas turėjo kelias parduotuves ausiai neįprastu pavadinimu „Urdžia“. 2000 m., praėjus aštuoniems metams nuo pirmojo „VP devintuko“ prisilietimo prie mažmeninės prekybos, UAB „VP Market“ valdomo tinklo pajamos jau siekė 1,685 mlrd. litų, jį sudarė virš 100 parduotuvių įvairiais pavadinimais.

Palyginimui, 2021 m. bendrovė vien Lietuvoje turėjo 252 parduotuves, o jų apyvarta siekė 1,759 mlrd. eurų.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Dainius Dundulis
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Dainius Dundulis

1997 m. įkurto prekybos tinklo „Norfa“ vadovas Dainius Dundulis prisimena, kad kol jo verslas dar buvo visiškai nedidelis, „Vilniaus prekyba“ padarė stiprų šuolį. „Jie staiga iššoko į priekį. Aišku, negaliu sakyti, jie augo ir po to, bet apie 2000-uosius jie pasiekė, vadinkime, savo šlovės laikotarpį. Mūsų tuo metu Lietuvos verslo žemėlapyje dar nebuvo matyti“, – 15min komentavo jis.

Pašnekovas pridūrė, kad prekybos tinklų keliai susidurdavo jau nuo „antros parduotuvės“. Visgi, D.Dundulio nuomone, savo plėtra susirūpinęs „VP devintukas“ į beužgimstantį konkurentą nekreipė dėmesio.

„Faktas, kad mes į didžiausią žaidėją kreipėme dėmesį, o patys jiems buvome neaktualūs. Kiek man teko girdėti netiesioginių kalbų, kažkas iš jų akcininkų yra pasakęs, kad „mes „Norfą“ pražiopsojome“, – sakė jis.

2001 m. 34-erių N.Numai iš Italijos buvo atvežtas prabangus automobilis „Ferrari Modena 360 F1“.

Neaišku, ar šis automobilis N.Numai reiškė ką nors ypatingo – jo ir kolegų ambicijos buvo dar tik beįsibėgėjančios, o tikslas, pačių jų teigimu, buvo ne prabanga, o paties verslo atnešamas pasitenkinimas.

Tačiau „Ferrari“ tebūna aiškus simbolinis riboženklis naujam „VP grupės“ etapui. Pavadinkime jį ambicinguoju. Bendrovės atstovai jį yra įvardiję kaip skandalingiausią, ir tikrai ne be reikalo.

20012009 m. ambicijų ir skandalų metai

Tūkstantmečių sandūra kone iškart atnešė ir naują, šįsyk tikrai rimtą dėmę „Vilniaus prekybos“ istorijoje. Jei čekinės privatizacijos schemas ir ypač iki galo taip ir neišskaidrintą cukraus fabrikų pardavimo istoriją verslininkai nesigręžiodami paliko žiniasklaidos bei visuomenės spekuliacijoms, neįgaliųjų bendrovės „Spindulys“ atvejis buvo narstytas gerokai išsamiau ir kur kas ilgiau.

„Teisėta, tačiau labai agresyvi mokesčių planavimo istorija“ – taip šis įvykis 2015 m. apibūdintas bene atviriausiame iki šiol bendrovės dokumente, „Baltojoje knygoje“.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Žilvinas Marcinkevičius ir Eda Krasnadamskienė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Žilvinas Marcinkevičius ir Eda Krasnadamskienė

Sukūrus įmonę „Optimali investicija“, jai buvo perleistos „Maxima“ parduotuvės ir kiti stambius objektai, turto vertė siekė 600 mln. litų. „Optimali investicijos“ akcijos priklausė neįgaliųjų bendrovei „Spindulys“.

Tuo metu neįgaliųjų bendrovėms Lietuvoje buvo taikoma mokesčių lengvata. Taip VP grupės akcininkai įgijo teisę nemokėti pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Iš valstybės susigrąžinus milijonus, neįgaliųjų bendrovės „Spindulys“ nebeliko. Vietoje jos 2003 m. gegužę įsisteigė labdaros ir paramos fondas „Vilties spindulys“.

Nors šios istorijos reputacinė dėmė įmonę lydi iki šiol, tačiau finansus tai paveikė minimaliai – po įvairių tyrimų verslininkams teko sumokėti 24 mln. litų baudų, tačiau jie atgavo 76 mln. litų.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Akcijų savaitgalis Vilniaus „Akropolyje“
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Akcijų savaitgalis Vilniaus „Akropolyje“

2002 m. Vilniuje atidarytas pirmasis „Akropolis“. Jis pačių verslininkų buvo laikomas grupės galios simboliu, naujo tinklo, tapusio vienu iš esminių pajamų generatorių, pradžia.

Vienaip ar kitaip galimybių uždirbti pinigus buvo nemažai, o versliuosius „Vilniaus prekybos“ atstovus masino nauji horizontai.

„Scanpix“ nuotr./Gintaras Marcinkevičius
„Scanpix“ nuotr./Gintaras Marcinkevičius

Viena tokių – parduotuvių plėtra užsienyje. 2000 m. pradėjusi plėstis Latvijoje tuometinė „VP grupė“ vos po penkmečio turėjo 85 parduotuves Latvijoje ir 13 – Estijoje. 2005 m. taip pat plėtėsi Rumunijoje ir Bulgarijoje.

Lengviau vykdyti verslą užsienyje neabejotinai padėjo ir Lietuvos narystė Europos Sąjungoje (ES).

Ar prie to reikšmingai prisidėjo pati „Maxima“, per 2003 m. referendumą dėl stojimo į ES, kai pasirodė duomenys apie menką gyventojų aktyvumą, greitomis pasiūliusi pirkėjams skalbimo miltelių ir alaus už vieną centą mainais už balsavimo lipduką – lieka spekuliacija. Tačiau vien mintis, kad vienas prekybos tinklas galėjo padėti nulemti šalies geopolitinę kryptį, parodo, kokią įtaką „Vilniaus prekyba“ tuomet turėjo.

Tai nebuvo raumenų demonstravimo pabaiga. Antrąjį įmonės veiklos dešimtmetį ryškiausiai įprasmino „Vilniaus prekybos“ išbandymas visiškai naujoje sferoje – energetikoje. Į ją įeita trankiai, o išeita dar trankiau.

Dešimtmečio pradžioje, ruošiantis privatizuoti šalies elektros tiekimą, valstybė įkūrė dvi įmones – Rytų ir Vakarų skirstomuosius tinklus. „Vilniaus prekybos“ verslininkai pastarosios privatizavimui įsteigė kompaniją „NDX energija“, 2003 metais nupirko 77 proc. Vakarų skirstomųjų tinklų (VST) akcijų už 539,8 mln. litų, vėliau šią dalį dar padidino.

Tačiau netrukus pasipylė klausimai – jau 2004 m. VST ataskaitoje skelbta, kad bendrovės ilgalaikio turto vertė buvo kur kas didesnė nei sumokėta. Ji siekė 2,39 mlrd. litų. O 2004 m. Seimo įteisinta schema nustatyta, kad viršutinės elektros kainų ribos gali būti paremtos elektros skirstytojos turtu – kuo jis didesnis, tuo didesnį tarifą galima nustatyti. Kas iš to laimėjo, supraskite patys.

15min nuotr./Darius Nedzinskas
15min nuotr./Darius Nedzinskas

Nenuostabu, kad energetikos verslas buvo dar vienas puikus didelių pinigų šaltinis. Skaičiuota, kad 2004–2007 m. „NDX energijai“ išmokėtų VST dividendų suma siekė apie 687 mln. Lt, tiesa, dalis nukeliavo paskolos dengimui, tad faktiškai gauta apie 200 mln. Lt.

Vėliau, vystant naujosios Visagino atominės elektrinės planus, „NDX energijos“ valdomi VST tapo jungtinės įmonės „Leo LT“, turėjusios vaidinti ženklų vaidmenį atominės statybose, dalimi.

Simbolinis pokytis – nuo 2007 m., prie grupės prisijungus „NDX energijai“ vadovavusiam Dariui Nedzinskui, „VP devintukas“ kuriam laikui tapo dešimtuku.

Po ilgų ir prieštaringų spekuliacijų, skandalų, politikos, teismų, tyrimų ir viską vainikavusių Seimo rinkimų galiausiai ši įmonė buvo išardyta faktiškai nieko apčiuopiamo nesukūrusi. „Vilniaus prekyba“ neteko pajamų šaltinio, bet per „NDX energiją“ gavo riebią kompensaciją už vėl valstybės rankose atsidūrusius VST – 680 mln. litų.

Praeiviai skatinami pasirašyti prieš LEO LT
Praeiviai skatinami pasirašyti prieš LEO LT

Finansine ir galios prasme šis dešimtmetis buvo auksiniai „Vilniaus prekybos“ laikai. „Didžiausio prekybos tinklo akcininkams, vadovaujantiems nacionalinei energetikos kompanijai, iki visiško dominavimo šalies ekonomikoje būtų trūkę tik banko“, – taip apie šį laikotarpį „Baltojoje knygoje“ atsiliepia patys bendrovės atstovai.

Nors įmonių rezultatai atrodė puikiai, „Leo LT“ istorija dalies verslininkų buvo laikoma didele grupės nesėkme, o pasaulis buvo pradėjęs ristis link didžiausios finansinės modernių laikų krizės. 2008 m. atslinkusi pasaulio ekonomikos griūtis atnešė ir „VP dešimtuko“ pabaigą.

Pakalbėkime apie žmones

„VP dešimtuko“ iširimas buvo naujas ir itin reikšmingas riboženklis trijų dešimtmečių „Vilniaus prekybos“ istorijoje. Tai yra gera vieta pakalbėti nebe apie pinigus, bet apie santykius tarp akcininkų.

Šiandien galutinių naudos gavėjų beliko trys: N.Numa valdo didžiausią akcijų paketo dalį, smulkieji akcininkai yra jo brolis V.Numavičius ir ilgametis bičiulis I.Staškevičius.

N.Numa prieš dešimtmetį turėtą 37 proc. akcijų paketą šiemet, 15min skaičiavimais, jau padidino iki 87 proc. Jo broliui Vladui Numavičiui priklauso 10 proc. grupės akcijų, o dar 3 proc. valdo ilgametis bendražygis I.Staškevičius.

Tokios akcininkų sudėties link eita daugiau nei dešimtmetį. Dešimtukas iširo tokiu „grafiku“:

Iš „VP dešimtuko“ į trijulę

  • 2009 m. pasitraukia Darius Nedzinskas, iš veiklų traukiasi Ž.Marcinkevičius (lieka akcininku).
  • 2010 m. iš veiklos pasitraukia Mindaugas Marcinkevičius (lieka akcininku).
  • 2010 m. pasitraukia Julius Numavičius (Numas), padovanojęs akcijas savo tėvui Vladislovui. Šis perleidžia jas N.Numai.
  • 2011 m. akcijas parduoda Renatas Vaitkevičius.
  • 2016 m. akcijas parduoda Žilvinas Marcinkevičius ir Mindaugas Bagdonavičius.
  • 2017 m. akcijas parduoda Gintaras Marcinkevičius.
  • 2022 m. pradžioje nuperkamos M.Marcinkevičiaus akcijos.
  • Galutiniais naudos gavėjais lieka Nerijus Numa, Vladas Numavičius, Ignas Staškevičius.

Tad kas lėmė, kad iš devynių šį verslą pradėjusių vyrų visą galią į rankas ilgainiui paėmė būtent N.Numa?

I.Staškevičius žiniasklaidoje yra užsiminęs, kad N.Numa nuo pat pradžių buvo besiformuojančio devintuko lyderis, rizikavęs savais pinigais. Kaip prieš porą metų I.Staškevičius pasakojo LRT televizijos eteryje, jau pirmosios kirpyklos, kurią draugų duetas įsigijo dar 1990 m., akcijas jie pasidalino nelabai proporcingai – Nerijui teko 90 proc., o Ignui – 10 proc.

N.Numa niekada nebuvo labai atviras nei apie verslo pradžią, nei apskritai apie savo požiūrį– kaip minėta, visa komunikacija rūpindavosi ir kompanijos veidu buvo būtent I.Staškevičius.

Sauliaus Masono nuotr./Renatas Vaitkevičius ir Dominykas Butvilas
Sauliaus Masono nuotr./Renatas Vaitkevičius ir Dominykas Butvilas

Didžiają dalį tiesioginio darbo plečiant „Maximą“ į tokią, kokia ji yra šiandien, taip pat nuveikė ne N.Numa. I.Staškevičius medalius šiuo atveju kabina G.Marcinkevičiui ir ypač R.Vaitkevičiui, neoficialiai laikomam „Maximos“ tinklo plėtros varikliu. „Akropolių“ projektų pagrindiniu įgyvendintoju laikomas M.Marcinkevičius, daug metų buvęs juos valdžiusios bendrovės vadovu ir valdybos pirmininku.

Vis dėlto N.Numa buvo pagrindinės „VP dešimtuko“ smegenys ir lyderis.

„Nerijus Numavičius – tikras verslo strategas. Tai jo nuopelnas, kad visi mes pasiekėme tai, ką pasiekėme. Nedaug esu sutikęs žmonių, kurie turi tokį verslininko talentą kaip jis“, – 2013 m. žurnalui „Žmonės“ pasakojo I.Staškevičius.

Kaip 15min atskleidė vienas ilgametis buvęs „Vilniaus prekybos“ grupės darbuotojas, ankstyvuoju kompanijos gyvavimo periodu iš N.Numos pusės būta šiek tiek vadinamosios mikrovadybos, vis dėlto apskritai verslo partneriai būdavo pasiskirstę aiškiomis savo pareigomis.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Mindaugas Marcinkevičius
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Mindaugas Marcinkevičius

Tiesa, nesunku pastebėti, kad partneriai pareigose dažnai būdavo rotuojami – kaip teigiama „Baltojoje knygoje“, supratus, kad vieno verslininko reikia kitur ar kad šis nesusitvarko, asmuo būdavo greitai pakeičiamas.

„Visi jie yra labai solidūs verslininkai, žinantys, ko siekia ir kas svarbiausia, taip pat gebantys įgyvendinti, ką siekia. Iširus VP dešimtukui, nėra nė vieno žmogaus, kuris išėjo į pogrindį. Visi jie dirba ir visi, turbūt, gerai dirba“, – 15min kalbėjo A.Zabulis.

Kas tas Nerijus Numa?

  • Gimė: 1967 m. gegužės 12 d. Šilalėje.
  • Antrą kartą vedęs. Turi tris vaikus – sūnų ir dukrą iš pirmos santuokos, sūnų iš antros. Gyvena Jungtinėje Karalystėje.
  • Jis yra didžiausias „Vilniaus prekybos“ verslų galutinis naudos gavėjas. Bendrovei priklauso dukterines įmonės „Maxima grupė“, „Euroapotheca“, „Ermi group“, „Akropolis group“, „Sollo“ ir „Trobos“, kurios valdo prekybos centrų ir vaistinių tinklus bei nekilnojamojo turto projektų vystymo ir nuomos paslaugų įmones Baltijos šalyse, Švedijoje, Lenkijoje ir Bulgarijoje.
  • Išsilavinimas: medicinos magistras Vilniaus universitete
  • Pomėgiai: golfas

Kitų Numavičių brolių vaidmuo ir akcijų skaičius įmonių grupėje buvo kuklesnis. Vidurinysis brolis Julius, kaip ir kiti dešimtuko nariai, nuo pat pradžių dalyvavo įvairių įmonių valdybose ir veikloje. Tačiau po finansų krizės jis pasitraukė iš grupės, persikėlė į JAV, dovanojo savo akcijas tėvui (šis jas padovanojo Nerijui), pasikeitė pavardę į Numas ir vystė verslą Floridoje.

Tačiau netrukus įvyko dviejų brolių ginčas, persikėlęs į teismą. Ieškinį inicijavo Julius. Jis teigė, kad dovanojimo sandoriai buvo apsimestiniai, tad įsikūręs Amerikoje jis padavė brolį į teismą. Ieškinio sumos buvo nemažos – 30 mln. litų, reikalauta pripažinti, kad daugiau nei 400 mln. litų vertės akcijos buvo perleistos neteisėtai.

ELTA nuotr./Julius Numavičius
ELTA nuotr./Julius Numavičius

Byla tarp brolių taikos sutarimu buvo išspręsta 2014 m., nors jų pozicijos vėl išsiskyrė 2016 m. dėl N.Numos iš Ž.Marcinkevičiaus perkamų akcijų dalies. Bene paskutinį kartą apie Julių girdėta 2017 metais, kai Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) skaičiavo, kiek mokesčių jis turi sumokėti Lietuvos biudžetui.

Nors seniai nebe „Vilniaus prekybos“ akcininkas, J.Numas greičiausiai irgi nėra nuskurdęs – turtingiausius lietuvius rikiuojantis žurnalas TOP skaičiuoja, kad jo turto vertė galėtų siekti apie 90 mln. eurų.

O per daug neatviraujantis Vladas ir toliau tyliai verslauja. Jauniausias Numavičius 2000 m. tapo „Eurofarmacijos vaistinės“ vadovu, 2003 m. – „Delano“ valdybos nariu, vėliau dirbo dar keliolikos grupės įmonių valdyboje.

Asmeninio archyvo nuotr. /Verslininkas Vladas Numavičius
Asmeninio archyvo nuotr. /Verslininkas Vladas Numavičius

Jis taip pat turi kontrolinį „EVA grupės“, kuri yra investavusi į tam tikras, su pagrindinėmis „Vilniaus prekybos“ veiklomis nesikertančias, veiklas. Šis verslininkas nebendrauja su žiniasklaida, nesivelia į skandalus, yra ištikimas brolio partneris. Paskutinį kartą daugiau apie jį visuomenė išgirdo pastarajam džiugia proga – 2017 m. verslininkas vedė savo mylimąją Jurgitą, su kuria susilaukė pirmagimio.

Broliams koją pakišo planai Baltarusijoje

Apie kitus tris brolius Marcinkevičius beveik nuo pat „VP dešimtuko“ griūties pradžios girdėjome daug ir gausiai. Marcinkevičiai, nors ir paliko reikšmingą pėdsaką mažmeninės prekybos tinklų kūrime, N.Numavičiaus įtakos neatsvėrė.

Pirmasis iš realios veiklos dar 2009 m. pasitraukė Žilvinas, buvęs ypač aktyvus „Leo LT“ projekte. Iki tol jis laikytas antruoju įtakingiausiu žmogumi „VP dešimtuke“, kol savo valdytą 15 proc. grupės akcijų paketą pardavė 2016 metais už 161 mln. eurų. Tuo metu spekuliuota, kad iš viceprezidento pareigų jis patrauktas būtent dėl bendrovės nesėkmės LEO LT projekte.

Tuo tarpu M.Marcinkevičius iš grupės pasitraukė po to, kai buvo apkaltintas konkurencinio prekybos tinklo Baltarusijoje kūrimu.

Mindaugas ir vėliau iš grupės pasitraukęs jo brolis Gintaras iš tiesų atidarė prekybos tinklą Baltarusijoje, pavadintą „Mart Inn“. Likusių „Vilniaus prekybos“ atstovų teigimu, tai ne tik pažeidė vieną tuometinių verslo taisyklių „verslas – tik kartu“, tačiau ir sudarė tiesioginę konkurenciją „Maximai“, ketinusiai ateiti į šią rinką.

M.Marcinkevičius 2015 m. žiniasklaidoje apkaltino N.Numą dėl nuslėptų mokesčių, naudojant sudėtingas schemas. Buvo prieita ir prie teismo, kuris laikinai areštavo 30 proc. N.Numos valdomų „Vilniaus prekybos“ akcijų.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Kaunas
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Kaunas

N.Numai nutarus parduoti „Akropolius“ valdančią įmonę kitai savo grupės bendrovei, akcininku tuo metu buvęs M.Marcinkevičius teisiniu keliu sustabdė sandorį, nes jam, kaip akcininkui, trūko informacijos.

Kai teismas pripažino šį reikalavimą neteisėtu, „Akropolių“ vertė buvo 81 mln. eurų didesnė. N.Numos atstovai reikalavo iš M.Marcinkevičiaus priteisti būtent tokią sumą, motyvuojant sandorio vilkinimu. Prasidėjo ilgas teismo procesas, kuris 2022 m. sausį baigėsi taikos sutartimi. Tuo pat metu buvo galutinai susitarta dėl M.Marcinkevičiaus akcijų pardavimo ir kompensacijų.

Taip paskutinis Marcinkevičius pasitraukė iš „Vilniaus prekybos“ akcininkų.

Žaisdavo ties pražangos riba

Žiūrint į šias batalijas gali kilti pagrįstas klausimas – kaip verslininkai sugebėjo išlikti nesusipykę pirmuosius 17 metų?

Į šiuos klausimus iš dalies gali padėti atsakyti „Baltoji knyga“ – 2015 m. išleistas jau kiek senstelėjęs tekstas, skirtas skalbti „Vilniaus prekybos“ marškiniams. Tuo metu jis iš tiesų stebino atvirumu, tačiau greičiausiai tik dėl to, kad grupė iki tol (ir kaip matome – dabar) nebuvo itin atvira žiniasklaidai.

Nuo to laiko pasikeitė daug dalykų – N.Numos gyvenamoji vieta (Jungtinė Karalystė), pavardė (iš Numavičiaus į Numą), vedybinis statusas (2015 m. vedė ekonomistę Kaetaną Leontjevą), vaikų skaičius (pora susilaukė naujagimio). Keitėsi ir „Vilniaus prekybos“ akcininkų struktūra – kaip jau minėta, nuo 2015 m. buvusio septintuko iki trijulės.

Grupėje būta ir simbolinių skyrybų – Ž.Marcinkevičius buvo vedęs Edą Krasnadamskienę, Numavičių seserį. Tačiau pabaiga atėjo ir šiems santykiams – 2021 m. buvo pranešta apie Edos ir Žilvino skyrybas. Tai ne vieninteliai N.Numos giminės sąryšiai su buvusiais partneriais –M.Bagdonavičius yra vedęs N.Numos seserį Jolitą.

Mindaugas Bagdonavičius
Mindaugas Bagdonavičius

Sunku pasakyti, ar tai turėjo nors kiek įtakos, tačiau su Ž.Marcinkevičiumi N.Numa bent jau viešai nekonfliktavo kaip su pastarojo broliais. Praėjusiais metais duotame interviu portalui delfi M.Marcinkevičius teigė, kad neskaitant minėtos I.Staškevičiaus ir N.Numos įsigytos kirpyklos, rimtuosius, būsimą grupę formavusius verslus pradėjo pastarojo ir Ž.Marcinkevičiaus duetas. Tai, kad būtent su Ž.Marcinkevičiumi palaiko geriausius santykius, portalui vz.lt 2016 m. minėjo į JAV emigravęs J.Numas.

Aukščiausiu lygmeniu patvirtintas „Baltosios knygos“ turinys atskleidė įdomių detalių apie vidinius verslo procesus.

Tikriausiai nieko nenustebins, bet pirmiesiems verslo metams joje skiriama mažai dėmesio. Intriguoja tam tikri aspektai. Pavyzdžiui, teigiama, kad į verslą vyrai kasdien eidavo kaip į karą: kariaujama buvo ne tik su konkurentais ir su tiekėjais, su pirkėjais (!) ir su tikrintojais, su nuomotojais ir su nuomininkais, o svarbiausia – vieni su kitais.

Tiekėjų spaudimas visuomet būdavo išskirtiniu prekybininkų bruožu ir skundų šaltiniu. Didysis Lietuvos alaus gamintojas „Švyturys-Utenos alus“ net du kartus buvo tiek susipykęs su „Maxima“ dėl kainodaros, kad jų produkcija buvo pašalinta iš parduotuvių lentynų. Pyktis ilgai netruko, pragmatiškumas laimėjo, o tuometinis bendrovės vadovas Tomas Kučinskas vėliau buvo pakviestas į antras N.Numos vestuves.

„Vilniaus prekybos“ akcininkų vidinės taisyklės

  • „Vilniaus prekyba“ niekada neturėjo akcininkų sutarties.
  • Akcijomis dalintasi atsižvelgiant ir į akcininkų indėlį vystant bendrą verslą.
  • „Nesusitvarkai su verslu, kas nors kitas gali geriau, tavęs labiau reikia kitoje veikloje? Sprendimai būdavo priimami akimirksniu.“
  • „Tarp akcininkų vyravo bendras požiūris – vystyti verslą tik kartu. Įvairiems verslo vystymo projektams vadovavo skirtingi akcininkai, tačiau sėkme, kaip ir nuostoliais, dalintasi bendrai“.
  • Apie taktiką energetikos sektoriuje: „Krepšinyje toks žaidimas dažnai apibūdinamas kaip žaidimas ties pražangos riba – agresyviai besiginantis žaidėjas provokuoja priešininką daryti klaidas ir nuolat bando teisėjų kantrybę.“
  • „Nuo pat pradžių buvome sutarę, kad jei vienam iš akcininkų kažkas netinka, jeigu vienas iš akcininkų „gula kryžium“, tokiu atveju nedaromas joks veiksmas vienu ar kitu klausimu.“ (Julius Numavičius, „Verslo žinios“, 2016 m. balandis)

D.Dundulis pripažįsta, kad, kaip didžiausias žaidėja, „Maxima“ darė ir daro įtaką visai mažmeninės prekybos kultūrai.

„Žaidėjas, pavadinkime, turintis 30–40 proc. rinkos, galima sakyti, diktuoja madas. Jis su tiekėjais apgludina darbo principus ir turi taikytis“, – kalba „Norfos“ vadovas.

O ilgametė Lietuvos daržovių augintojų asociacijos vadovė Zofija Cironkienė pabrėžė, kad labiausiai skiriasi ne konkretaus tinklo, o jiems atstovaujančių pardavimų vadovų bendravimas su tiekėjais. Su aukščiausiais „Vilniaus prekybos“ vadovais ji sako niekuomet nebendravusi, tačiau su pirkimų vadovais turėjusi įvairių patirčių.

„Kai pasikeičia pirkimų vadovas, pasikeičia ir santykiai su augintojais. Bet mes dažnai pagalvojame – ar prekybos tinklų savininkai žino, kokiais metodais dirba jų pirkimų vadovai ar vadybininkai. Taip pat ar tik jie nepaskatina tokį vienašališką, agresyvų požiūrį į augintojų produkcijos tiekėją“, – 15min kalbėjo asociacijos vadovė.

Asmeninio archyvo nuotr. /Zofija Cironkienė
Asmeninio archyvo nuotr. /Zofija Cironkienė

Ji teigė, kad konkrečiai su „Maxima“ daržovių augintojai santykiai bangavo, priklausomai nuo prekybos vadovo. Geriausiais laikais daržovių augintojams ji įvardija 2004–2012 m., kai pirkimų vadove dirbo ilgametė buvusi „Maximos“ grupės darbuotoja Vilma Drulienė.

Pasak „Baltosios knygos“, N.Numos sprendimui koncentruoti galią savo rankose įtaką galėjo padaryti ir netikėta tuometinio „Achemos“ vadovo Bronislovo Lubio mirtis, o labiausiai – jos rezultatas. „Prasidėjus B.Lubio paveldėtojų ginčams dėl koncerno „Achemos grupė“ akcijų, visa Lietuva akivaizdžiai pamatė, kas nutinka, kai pagrindinis akcininkas nepasirūpina aiškiu akcijų padalijimu ir neužtikrina valdymo tęstinumo ir ateities“, – rašoma dokumente.

Įpėdinystės klausimo N.Numai greičiausiai anksti spręsti nesinorėtų – vyriausiajam jo sūnui Nikodemui šiandien yra kiek daugiau nei 20 metų. Ir jis, panašu, daugiau susidomėjęs ledo rituliu. Apie trejais metais jaunesnės dukros Petros ateities viziją viešai beveik nieko nežinoma.

Naujos eros pradžia?

Pabaigoje vėl trumpam grįžkime prie „Vilniaus prekybos“ verslo istorijos. Bendrovės gyvenimas nuo 2009 m. buvo pažymėtas įvairiausiais įvykiais, kuriems išsamiai nupasakoti reikėtų dešimčių tūkstančių raidžių.

Pavyzdžiui, jokiu būdu negalima pamiršti Rygoje įvykusios Zolitudės tragedijos, kai įgriuvęs „Maximos“ stogas pražudė 54 žmones. Didžiuliu akibrokštu Lietuvoje laikytas ir atvejis, kai paaiškėjo, jog bendrovės holdingo kompanijos mokesčių tikslais buvo įkurtos užsienyje. Dar buvo Konkurencijos tarybos skirta 13,6 mln. eurų bauda už daug metų trukusį slaptą ir neteisėtą susitarimą su kita Lietuvos verslo galiūne „Mantinga“.

Vis dėlto, po 2009 m. įvykęs įmonės pertvarkymas, plėtra į užsienį, pasikeitusi komunikacija, o gal ir paties šalies verslo konteksto branda (nereikia pamiršti, kad atkurtos Lietuvos verslui tuo metu tebuvo 20 metų) lėmė, kad „Leo LT“ kalibro skandalų įmonės kelyje nebeliko.

„Sunku atsisakyti įtakingos ir apsukrios įmonės statuso. <...> Grupė, anksčiau žinoma kaip „Vilniaus prekyba“, yra nebe tokia įdomi“, – nors šis 2015 m. „Baltojoje knygoje“ įrašytas teiginys skamba kaip išankstinė gynyba, reikia pripažinti, kad didieji skandalai greičiausiai iš tiesų sugulė į antrąjį grupės gyvenimo dešimtmetį.

Tiesa, tarpusavio batalijos per tą laiką pasiekė aukščiausią tašką. Skirtumas tas, kad visi pasistumdymai šįsyk vyko daugiausiai bendrovės viduje, neįveliant valstybės pinigų ir jai priklausančio turto.

Vis dėlto jokios reputacijos dėmės netapo „Vilniaus prekybos“ pabaiga, o tik fonu jos stiprėjimui. Tą rodo ir skaičiai – pernai visų „Vilniaus prekybos“ valdomų įmonių apyvarta augo 6 proc. ir siekė 5,5 mlrd. eurų.

Po atsiskaitymo su M.Marcinkevičiumi N.Numos akiratyje, bent jau kol kas, nebeliko nepatenkintų smulkiųjų akcininkų. Ar ketvirtasis „Vilniaus prekybos“, iš esmės sukoncentruotos vienose rankose, dešimtmetis atneš stabilumą?

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką