Sekite 15min Google
Trečio kurso studentas Mantas praktiką rinkodaros agentūroje atliko tris mėnesius. Pirmosiomis savaitėmis jis daugiausia stebėjo kolegų darbą ir atliko smulkias užduotis. Vėliau jo atsakomybių daugėjo.
„Pradžioje daugiau stebėjau kolegų darbą ir atlikdavau smulkias užduotis. Vėliau pradėjau rengti socialinių tinklų turinį, planuoti reklamos kampanijas, bendrauti su klientais ir rengti veiklos ataskaitas“, – pasakoja jis.
Pasak Manto, ilgainiui jo atliekamos užduotys mažai kuo skyrėsi nuo kitų komandos narių darbo.
„Iš pradžių man atrodė, kad tai pasitikėjimo ženklas. Bet po kurio laiko supratau, kad darau beveik tą patį, ką etatiniai darbuotojai, tik be atlyginimo“, – sako studentas.
„Studentų patirtys skiriasi, priklausomai nuo studijų krypties, praktikos vietos ir kitų aplinkybių. Turimi nacionaliniai ir Europos jaunimo forumo duomenys rodo, kad atliekant praktiką studentams neretai tenka atlikti funkcijas, už kurias nuolatiniai darbuotojai gauna atlyginimą“, – sako LSS viceprezidentė atstovavimui Gabija Juzėnaitė.
Kada praktika tampa darbu?
Manto patirtis nėra vienintelė, kelianti klausimą, kur baigiasi praktika ir prasideda darbas. ES taisyklės galėtų padėti aiškiau nustatyti, kada žmogus praktiką atlieka mokymosi tikslais, o kada faktiškai dirba. Tarp jų minimos mokymosi galimybės, mentorystė, praktikanto pažangos vertinimas ir atlygis tais atvejais, kai jį numato nacionalinė teisė.
Europos Parlamento narys, profesorius Dainius Žalimas sako, kad praktikos turinys yra svarbesnis už jos formalų apibrėžimą.
„Vertinant, ar praktika netapo darbu, svarbiausia žiūrėti ne į sutarties pavadinimą, o į tai, kas vyksta iš tikrųjų. Reikėtų vertinti, ar žmogus turi realią galimybę mokytis, ar jam vadovauja mentorius, ar jis įgyja naujų kompetencijų. Jeigu praktikanto užduotys, atsakomybė ir darbo intensyvumas iš esmės nesiskiria nuo nuolatinių darbuotojų, kyla pagrįstas klausimas, ar praktika netapo darbo santykių pakaitalu“, – sako D. Žalimas.
Vis dėlto praktikos organizavimo modeliai Lietuvoje nėra vienodi. VšĮ „Personalo praktikų paslaugos“ steigėja ir vadovė Eglė Makselytė aiškina, kad nuo pasirinktos praktikos formos priklauso ir praktikanto teisės bei pareigos.
„Dažniausiai susiduriama su dviem praktikų tipais. Pirmuoju atveju praktika vykdoma pagal trišalę sutartį tarp mokymo įstaigos, studento ir įmonės. Tokiu atveju pagrindinis tikslas yra mokymasis, o praktikanto atsakomybės paprastai yra ribotos. Antruoju atveju sudaroma praktinio mokymo sutartis Darbo kodekso pagrindais. Tuomet praktikantas turi aiškiai apibrėžtas pareigas, mokosi ir dirba įmonėje, o santykiai būna terminuoti“, – sako ji.
Pasak E. Makselytės, praktikanto funkcijos dažniausiai apibrėžiamos ne tik praktikos sutartyje. Jos gali būti detalizuotos pareigybės aprašyme, vidaus darbo tvarkos taisyklėse ir kituose organizacijos dokumentuose.
Ne kiekviena nemokama praktika savaime yra neteisėta
Net ir neatlygintina praktika studentui gali kainuoti papildomai. LSS duomenimis, 2021 metais 92 proc. studentų nurodė, kad atlikdami privalomąją praktiką patiria papildomų išlaidų. Tarp jų – kelionės, būsto, maitinimo, specialios aprangos ar praktikai reikalingų priemonių išlaidos.
EUROSTUDENT VIII analizės duomenimis, apmokama maždaug trečdalis studentų praktikų. Neapmokamos praktikos paplitusios švietimo, sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų studijų srityse.
„Studentai iš mažesnes pajamas gaunančių šeimų dažnai negali sau leisti kelių mėnesių neapmokamos praktikos. Tokiais atvejais profesinę patirtį lemia ne motyvacija ar gebėjimai, o finansinės galimybės“, – sako G. Juzėnaitė.
Europos jaunimo forumo tyrimo „The Costs of Unpaid Internships“ duomenimis, šešių mėnesių neapmokama praktika jaunuoliui vidutiniškai kainuoja apie 6 169 eurus bazinių pragyvenimo išlaidų. Pasirinkęs neapmokamą praktiką vietoje apmokamo darbo, per tą patį laikotarpį jaunuolis vidutiniškai netenka dar apie 7 218 eurų galimų pajamų.
D. Žalimas atkreipia dėmesį, kad vien pats praktikos neapmokėjimo faktas neleidžia automatiškai teigti, jog pažeidžiamos darbuotojo teisės.
„Nenorėčiau supaprastinti šio klausimo iki teiginio, kad kiekviena nemokama praktika savaime yra neteisėta. Lietuvos teisė numato neatlygintinos savanoriškos praktikos galimybę. Todėl pagrindinis klausimas nėra vien tai, ar praktikantui mokama. Svarbu, dėl ko žmogus faktiškai yra įmonėje – mokytis ar dirbti kaip darbuotojas“, – sako europarlamentaras.
Lietuvoje saugikliai veikia pakankamai gerai
Buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Vytautas Šilinskas mano, kad Lietuvoje praktika jau pakankamai griežtai reglamentuota, todėl papildomas ES reguliavimas nėra būtinas.
„ES nurodomos problemos Lietuvoje nėra tokios aktualios, nes praktika jau gana griežtai sureguliuota. Vienu atveju ji atliekama pagal trišalę sutartį tarp studento, aukštosios mokyklos ir įmonės. Kitu atveju taikomas Užimtumo įstatyme numatytas savanoriškos praktikos modelis, kuriam nustatyti konkretūs apribojimai“, – sako V. Šilinskas.
Pasak jo, savanoriška praktika gali būti skirta tik jaunimui iki 29 metų, viena sutartis negali trukti ilgiau nei du mėnesius, o bendra praktikos trukmė negali viršyti šešių mėnesių. Taip pat ribojamas praktikantų skaičius įmonėse.
„Lietuvoje jau yra nustatyti saugikliai, neleidžiantys praktikantų nuolat naudoti darbuotojams pakeisti. Mano vertinimu, papildomas reguliavimas šioje srityje Lietuvai nėra būtinas“, – teigia V. Šilinskas.
Dainius Žalimas atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje praktika jau reglamentuojama įstatymais, tačiau ES taisyklės galėtų padėti aiškiau atskirti, kur baigiasi praktika ir prasideda darbo santykiai.
„Lietuvoje turime Darbo kodekso nustatytus darbo santykių požymius, turime Užimtumo įstatyme reglamentuotą savanorišką praktiką ir gana konkrečius jos saugiklius“, – sako jis.
Siekia nubrėžti dar aiškesnes ribas
Europos Komisija 2024 metų kovą pateikė direktyvos pasiūlymą, kuriuo siekiama spręsti atvejus, kai darbo santykiai slepiami po praktikos forma.
Pasak D. Žalimo, naujos taisyklės leistų lengviau atskirti tikrą praktiką nuo atvejų, kai praktikanto vardu faktiškai atliekamas darbuotojo darbas.
„Jos reikalingos ne todėl, kad šiandien neturime jokio reguliavimo, bet todėl, kad gali suteikti gerokai aiškesnius praktinius kriterijus, padedančius atskirti tikrą praktiką nuo ja pridengiamų darbo santykių“, – sako D. Žalimas.
Europos Parlamentas siūlo vertinti, ar praktika iš tiesų suteikia galimybę mokytis, ar studentas turi mentorių ir gauna grįžtamąjį ryšį apie savo pažangą.
„Būtų klaida visą atsakomybę perkelti pačiam praktikantui. Jeigu kalbame apie studijų praktiką, atsakomybę turi prisiimti ir aukštoji mokykla, kuri siunčia studentą į praktiką bei turi užtikrinti jos kokybę. Jeigu žmogus faktiškai dirba darbuotojo darbą, vien tai, kad jis vadinamas praktikantu, situacijos nekeičia“, – mano europarlamentaras.
D. Žalimo teigimu, kilus įtarimų dėl darbo teisės pažeidimų, situacija turi būti vertinama pagal faktines aplinkybes. Studijų praktikos kokybe taip pat turi rūpintis aukštoji mokykla, o praktikantas turėtų aiškiai žinoti, kur kreiptis dėl galimų pažeidimų.
Svarstomi nauji praktikas reglamentuojantys sprendimai
Manto istorija nėra vienintelis atvejis, keliantis klausimų dėl praktikos turinio ir praktikantui tenkančios atsakomybės. Studentų atstovai ragina stiprinti mentorystę ir užtikrinti didesnę praktikantų apsaugą, o dalis politikų pabrėžia, kad Lietuvoje jau dabar galioja nemažai saugiklių.
Kol Europos Sąjungoje svarstomi nauji praktikas reglamentuojantys sprendimai, diskusija tęsiasi ir Lietuvoje. Vieni kalba apie didesnę studentų apsaugą, kiti – apie jau veikiančias taisykles.
Pasak D. Žalimo, kol kas neaišku, kada Europos Sąjungoje bus pasiektas galutinis susitarimas dėl Stažuočių direktyvos. Europos Parlamentas ir ES Taryba savo derybines pozicijas jau yra patvirtinę, tačiau galutinis teisės akto tekstas dar nėra suderintas. Tikimasi, kad derybos tęsis rudenį.
„Svarbiausia ne pati direktyvos priėmimo data. Jos rezultatas gali iš naujo atverti Lietuvoje klausimą, kokia apskritai turi būti studento praktika. Juk praktika turi būti vieta, kurioje studentas mokosi, įgyja patirties ir yra lydimas mentoriaus, o ne tiesiog tampa pigesne darbo jėga ir prisiima atsakomybę, kurios dar nėra pasirengęs prisiimti“, – sako D. Žalimas.
