Vis dar sunku pabėgti nuo stereotipo, kad motinystės pertrauka yra praradimas. CV ji dažnai atrodo kaip spraga, o ne kaip patirtis, nors realybė – visiškai priešinga. Tūkstančiai moterų, ypač vienišų mamų, kasdien žongliruoja dešimtimis atsakomybių, kurios reikalauja organizuotumo, empatijos, finansų valdymo ir projektų vadybos įgūdžių. Kodėl visa tai darbo rinkoje tebėra nematoma?
Ne kartą teko girdėti istorijas apie darbo pokalbius, kur mamos iš karto sulaukia verdikto: „maži vaikai – dažnos ligos, mažesnis įsitraukimas, komandiruotės neįmanomos“. Tokiu būdu motinystė tampa kliūtimi, nors iš tikrųjų ji yra vertinga mokykla. Susitarti su vaiku dažnai sunkiau nei su kolega – tai grūdina derybinius įgūdžius. Šeimos biudžeto valdymas prilygsta finansų planavimui, o nuolatinis dešimčių užduočių derinimas – projektų vadybai. Tai realios, rinkoje labai vertinamos kompetencijos.
Skirtumai tarp Lietuvos ir, pavyzdžiui, Islandijos – akivaizdūs. Ten motinystės pertrauka trunka 9–12 mėnesių, moterys palaiko ryšį su darbdaviais, grįžta puse etato. Apie karjeros pabaigą niekas net nekalba. Lietuvoje gi dažnai išeinama keliems metams, o kartais ir ilgiau – tai iškart vertinama kaip savanoriškas pasitraukimas. Esminis skirtumas slypi darbdavių ir visuomenės požiūryje. Jei leistume mamoms lengviau išlaikyti ryšį su profesine aplinka, jų sugrįžimas būtų natūralus ir be dirbtinių barjerų.
Frazė „ji gi vieniša mama“ Lietuvoje neretai skamba kaip gailestis. Man ji skamba kaip komplimentas. Kaip ne kartą girdėjau: „buvau vieniša mama – ir būtent tuo laikotarpiu pasiekiau vieną didžiausių savo karjeros postūmių“. Kodėl? Nes tai reikalauja ypatingos jėgos. Vieniša mama yra lyderė, kuri vienu metu derina ekonominę naštą, vaikų priežiūrą, darbą, buitį ir saviugdą. Tai stiprybės ženklas, o ne silpnumas.
Pokyčiai, kurių reikia, turi vykti keliais lygmenimis. Valstybė turi užtikrinti vienodą atlygį už tą patį darbą, pasirūpinti darželių prieinamumu ir lanksčiomis priemonėmis, kurios mažina barjerus. Darbdaviai turi leisti mamoms mokytis, palaikyti ryšį su darbu per motinystę ir pripažinti šeimos patirtyje įgytas kompetencijas kaip profesines. O visuomenė privalo keisti požiūrį. Išgirdus „ji gi vieniša mama“ turi kilti klausimas, kaip galiu įgalinti, o ne kaip pagailėti.
Būtent dėl to pradėjome „1000 Moterų projektą“. Jis skirtas vienišoms mamoms ir kitoms moterims, kurios patiria finansinius ir socialinius iššūkius. Per daugiau nei penkerius metus padėjome šimtams moterų atsitiesti po ligų, netekčių ar priverstinių karjeros pauzių. Šis projektas yra apie pokytį per įgalinimą: sustiprinti, padėti augti, leisti išlikti profesiniame ritme.
Mes visi gyvename toje pačioje visuomenėje, tik mūsų aplinkybės skiriasi. Kai palaikome vieni kitus skirtinguose gyvenimo etapuose, tampame turtingesni – ne tik materialiai, bet ir žmogiškai. Todėl motinystę turime matyti ne kaip kliūtį, o kaip privalumą ir resursą. Vieniša mama yra lyderė, o ne silpnoji grandis – laikas tai pripažinti visiems.
