Sekite 15min Google
Per pastarąjį šimtmetį žmonės drastiškai pakeitė vandenynų ekosistemas.
Vienas keistesnių pokyčių – visame pasaulyje išplitę čiuptuvus turintys gyvūnai, vadinami galvakojais, ypač kalmarai.
Dešimtmečius trunkantis vandenynų šiltėjimas ir perteklinė žvejyba gali būti susiję su išaugusiu kalmarų kiekiu.
Tačiau mokslininkai įspėja, kad nebūtinai galime tikėtis, jog jie užpildys spragas, atsiradusias dėl nuo karščio nukentėjusių, išsekusių ir į kitas vietas pasitraukusių žuvų išteklių.
2016 metais Adelaidės universiteto mokslininkų vadovaujama komanda, išanalizavusi šešių dešimtmečių duomenis, nustatė, kad galvakojų populiacijos didėjo.
Jų tyrimas parodė, kad šis augimas vyko nepriklausomai nuo to, ar konkrečioje vietovėje buvo vykdoma žvejyba, „o tai leidžia manyti, kad šias tendencijas lemia ne vien su intensyvėjančia žvejyba susiję veiksniai“.
Mokslininkai iškėlė hipotezę, kad kalmarų populiacija galėjo išaugti todėl, jog buvo pernelyg intensyviai žvejojamos rūšys, kurios įprastai kontroliuotų kalmarų skaičių.
Tačiau kadangi ši tendencija buvo pastebima ir vietovėse, kuriose žvejyba nevykdoma, mokslininkai taip pat teigė, kad tam įtakos gali turėti dėl klimato kaitos kylanti vandenynų temperatūra.
Tai įdomios hipotezės, tačiau, kaip savo dar ne recenzuotame tyrime rašo jūrų biologas Rémy Denéchère ir jo kolegos, „siūlomi paaiškinimai dėl istorinio kalmarų gausėjimo yra spekuliatyvūs, o pagrindiniai tai lemiantys mechanizmai lieka neaiškūs“.
Mokslininkai nustatė, kad šiltesni vandenys nebūtinai reiškia, jog kalmarų daugėja tiesiogiai dėl perteklinės žvejybos ar klimato kaitos.
Jie pasitelkė kompiuterinius ekosistemų modelius, kad teoriškai įvertintų, kaip kalmarus ir kitas ekosistemoje esančias žuvis galėtų paveikti sumažėjęs plėšrūnų skaičius ir pasikeitusi vandens temperatūra.
Kai dėl pernelyg intensyvios žvejybos sumažėjo stambiųjų plėšrūnų skaičius, kalmarų padaugėjo, tačiau tai nekompensavo reikšmingo plėšriųjų žuvų biomasės sumažėjimo.
Kalmarai tiesiog neužpildė savo plėšrūnų paliktos tuštumos.
Tai tikriausiai reiškia, kad kalmarų kiekis vandenynuose labiau priklauso nuo jiems prieinamų išteklių, o ne nuo plėšrūnų, kurie juos medžioja, skaičiaus.
Tačiau mažiau plėšrūnų taip pat reiškia, kad ekosistemoje lieka daugiau smulkių žuvų, kuriomis gali maitintis alkani kalmarai. Tai jiems suteikia netiesioginės naudos, ypač todėl, kad dėl spartaus augimo ir aktyvaus gyvenimo būdo kalmarai per dieną gali suėsti maisto, prilygstančio net 30 proc. jų kūno svorio.
Kita vertus, modelis parodė, kad aukštesnė temperatūra iš tikrųjų sumažino kalmarų biomasę.
Taip gali būti todėl, kad šiltesniame vandenyje kalmarai sunaudoja daugiau energijos ieškodami maisto, kurio nebūtinai padaugėja.
„Mūsų tyrimas parodė, kad istorinį kalmarų paplitimo augimą temperatūra ir stambiųjų plėšrūnų nykimas atitinkamai nepaaiškina arba paaiškina tik iš dalies“, – rašo R. Denéchère ir jo kolegos.
Esamuose duomenyse tiesiog nepakanka išsamios informacijos, kad būtų galima tiksliai nustatyti, kaip temperatūros pokyčiai ateityje paveiks kalmarus.
