Konkurso dalyviai išties vaizdingai nupasakojo savo nuotykius: vieniems pavežėjai padėjo iš prekybos centro parsigabenti naują televizorių, kitiems – laiku nuvykti į draugų vestuves.
Konkurso laimėtoją išrinkome burtų keliu. Ja tapo vilnietė Ugnė, atskleidusi, kaip, netikėtai sugedus automobiliui, „sausą žemę po kojom“ jai grąžino keli paspaudimai „Bolt“ programėlėje.
Štai, kokia istorija su mumis pasidalijo Ugnė:
„Yra dienų, kai viskas sugriūna vos išėjus iš namų. Tą rytą lijo – ne toks lietutis, kur romantika, kavos puodelis ir minkštas pledas, o toks, kai net žuvys pasakytų: „per šlapia“. Ir būtent tą dieną mano automobilis nusprendė, kad gyvenimas jam – per sunkus. Užsikūrė, bet nusibaigė sankryžoje. Tiesiog. Vidury gatvės, tarp pypsinčių automobilių, nervų kamuolių ir žmonių, kurie važiuoja taip, tarsi filmuotųsi „Greiti ir įsiutę 12“.
Išlipu, stoviu šlapiu paltu, iš visų pusių lašinama lietaus, ir bandau atrodyti, kad žinau, ką darau. Spoileris: nežinojau. Ir tada prisiminiau – „Bolt“. Atidariau programėlę su tokia ramybe, lyg turėčiau visą situaciją kontroliuojamą (nors viena akimi žiūrėjau, ar niekas nefotografuoja manęs stovinčios šalia mirusios mašinos).
Automobilis atvyko per keturias minutes. Vairuotojas nė nepaklausė, kas nutiko – tik pasakė: „Įlipkite, sušalsite.“ Ir ta akimirka buvo tokia paprasta, bet tokia žmogiška, kad atrodė – visas pasaulis sustojo duoti man penkias minutes ramybės.
Likusi kelionė buvo tyli, bet reikalinga. Ne todėl, kad viskas būtų blogai – o todėl, kad kažkas paprasčiausiai padėjo. Laiku. Be klausimų. Su šypsena.
Ir žinot ką? Į darbą atvykau netgi anksčiau, nei planavau. Gyvenimas kartais sulyja, bet užtenka vienos programėlės, kad grąžintų sausą žemę po kojom.“
Nuoširdžiai sveikiname Ugnę, laimėjusią specialų konkurso prizą – 20 kuponų po 20 eurų, kuriais pasinaudojusi ji galės visą savaitę naudotis „Bolt“ pavėžėjimo paslaugomis be rūpesčių.
Su laimėtoja susisieksime asmeniškai.
Štai dar kelios istorijos, kuriomis su 15min pasidalijo skaitytojai.
Justas
„Žiauriai skubėjau. Nu taip, kad net širdis daužos kaip pamišus. Rytas, svarbus susitikimas, jokios vietos klaidoms. Lekiu prie mašinos, šoku į vidų – raktai vietoj, viskas ok – bet užvedu, o ten… prie nulio. Degalų kaip nebūta. Žmona vakar, matyt, viską iki paskutinio lašo išvažinėjo. Ir nei pykt, nei verkt – nes degalinei tikrai neturiu laiko, o stumti – juo labiau.
Aplink akimis šoku kaip zuikis – ir tada matau. Šalia stovi „Bolt Drive“ mašina. Tarsi laukė manęs. Lyg iš dangaus nukritus. Sekundė ir aš jau sėdžiu joje. Jokių raktų, jokių kvitų, tiesiog spaudi ir važiuoji. Tą rytą tai nebuvo tiesiog patogu – tai buvo išsigelbėjimas. Važiavau kaip vėjas ir visur spėjau.
Nežinau, ar kas nors matė mano veidą, kai išlipau, bet jausmas buvo toks, lyg būčiau išsitraukęs slaptą ginklą pačią paskutinę minutę.“
Ugnė
„Penktadienio vakaras – tas momentas, kai nori atrodyti nuostabiai, kvepėti brangiai ir žengti į pasaulį kaip filmų žvaigždė. Tik šįkart aš ne einu į premjerą, o... į pirmą pasimatymą. Ir ne šiaip sau – su žmogumi, kuris „atrodo normalus“ ir moka rašyti be klaidų. Reta kombinacija šiais laikais.
Plaukai – išdžiovinti, suformuoti, sėdi lyg susitarę. Suknelė – iš spintos gilumos, laukusi šios progos nuo 2021-ųjų. Makiažas – toks, kad net kaimynė paklausė, „kur keliauji taip pasipuošusi?“ Atsakiau – „į likimo rankas“.
Bet likimo rankos turėjo humoro jausmą. Išeinu iš namų, užlipu ant šaligatvio... ir trakšt – nulūžta kulniukas. Tiesiog. Kaip iš multiko. Aš stoviu ant vienos kojos, su kita kulniuku rankoje, o kairėje dar laikau rankinuką, kuris visiškai netinka bėgimui ar panikai.
Aštriai įkvėpusi nusprendžiau: nepasiduosiu! Greitai išsitraukiu telefoną, paleidžiu „Bolt“ programėlę ir – op! – automobilis jau pakeliui. Laukiu stovėdama ant vienos kojos kaip elegantiška gandrė.
Atvažiuoja automobilis – vairuotojas žvilgteli į mano vienbatę figūrą, nusišypso ir klausia: „Sunkoka diena?“ Aš tik nusišypsau: „Sakyčiau – kulminacija.“ Jis net padėjo įsėsti, kad neišsisukčiau dar ir kitos čiurnos.
Važiavome su muzika, langai šiek tiek praverti – kad plaukai plazdėtų taip, kaip suplanuota, o ne kaip po katastrofos. Atvykau į restoraną – lyg niekur nieko, batelius persiauti spėjau (taip, atsarginius turėjau su savimi – nes esu moteris, o mes pasiruošusios viskam).
Pasimatymas pavyko. Nežinau, ar tai meilė, bet faktas vienas: tą vakarą „Bolt“ buvo mano tikrasis princas baltame automobilyje.“
Giedrė
„Mano istorija nutiko visai neseniai, prieš porą savaičių. Ankstyvą ketvirtadienio rytą, pasipuošę šventiniais drabužiais išvykome į Vilnių – sesės vestuves. Kelias buvo laisvas, važiavom su gera nuotaika, viskas klostėsi idealiai… ir tik įvažiavus į Vilnių... mūsų automobilis netikėtai pradėjo trūkčioti. Pasukome į artimiausią aikštelę ir po akimirkos automobilis visiškai sustojo.. Širdis nusirito į kulnus – laikas spaudė, šventė jau tuoj prasidės, mes- vieninteliai ceremonijos svečiai, nes buvome liudininkais!
Nežinojome, ką daryti. Bandėm kviestis taksi ir programėlė rodė, kad atvyks už 15min. Mums tai reikštų brangų laiko gaišimą. Panikuodami apsidairėm ir žiūrim, kad šalia mūsų stovi „Bolt Drive“ automobilis. Tiesiog laukė! Greitai vėl atsidarėm programėlę, ir po kelių minučių jau buvome kelyje. Važiavome su lengvu adrenalino prieskoniu, bet šypsena jau pradėjo grįžti į veidus. Į vestuves atvykome laiku ir ši nedidelė drama buvo puikia istorija, kurią galėjome papasakoti per vakarienę draugams.“
Rasa
„Esu vieniša mama, prieš kelerius metus dar nevairavusi automobilio, todėl nuolat naudojausi „Bolt“ paslaugomis. Turint mažą vaiką naudotis viešuoju transportu ne visada būdavo patogu – reikėdavo greičiau pasiekti kelionės tikslą, arba, pavyzdžiui, tiksliai nežinodavau paskirtos vietos, todėl pasirinkti „Bolt“ būdavo tarsi išsigelbėjimas – juk vairuotojai pristato tiksliai ten, kokiu adresu nuvykti mums reikėdavo: paprasta, nereikia sukti galvos ir blaškytis. Be to, visada matai, kiek maždaug kelionė užtruks – o tai visada aktualu laiką planuojančioms mamoms.
Kelionėse pasitaikydavo labai malonių vairuotojų – kas saldainį vaikui pasiūlydavo, kas mandagiai teiraudavosi, ar nereikia labiau pašildyti automobilio, ar netrukdo pravertas langas, paleista muzika ir panašiai. Kartais tekdavo prašyti, kad vairuotojas nevažiuotų gilyn į stovėjimo aikštelę, kurioje sunkoka laviruoti dėl pristatytų automobilių gausos, tačiau dauguma jų primygtinai norėdavo privežti prie pat reikiamos laiptinės durų – miela, kai realiai tave „pristato“ tiesiai į namus, vos per žingsnį. Ypač – su mažu vaiku.
Tačiau labiausiai įsiminė vienas įvykis, kuomet grįžinėjau iš savaitgalio kitame mieste ir su vaiku išsikvietėme „Bolt“ į Vilniaus autobusų stotį. Žinoma, buvome nuo galvos iki kojų apsikrovę daiktais: lagaminas, kuprinė, senas mažas šuniukas narvelyje. Mamos rankos visos užimtos, vaikas irgi su kuprine ir... lyja kaip iš kibiro. Su visa savo manta išbėgome iš stoties pasitikti vairuotojo, o šis, jau iš tolo pamatęs ir supratęs, kad šita gausi kompanija – tai jo keleiviai, skubiai puolė iš automobilio, čiupo lagaminą iš mano rankų, ragino greičiau lipti į automobilį, kad nesušlaptume. Tada žaibo greičiu suskubo prie vaiko, kuriam nesisekė atidaryti durelių, įleido jį, pats šlapdamas lauke jį prisegė diržu (o juk galėjo tai palikti man, kai jau įlipsiu į automobilį pati, viduje).
Negana to, klausė, ar nesušalome, ar nereikia įjungti papildomai šildymo, ar viskas gerai. Aš galiu pasakyti tik tiek: kai skubi, kai esi apsikrovusi daiktais, kai lyja kaip iš kibiro, šalta, ir, rodos, trūksta dar bent kelių rankų, – toks vairuotojo dėmesingumas ir pagalba buvo geriausia, kas galėjo nutikti. Važiavome su šypsenomis, šnekučiavomės, o vairuotojas buvo bene empatiškiausias tą rudenį sutiktas žmogus. Ačiū jam. Atsimenam iki šiol.“
