Remiantis Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos prognozėmis, 2025 m. 65 metų ir vyresnių žmonių dalis Lietuvoje sieks 20,7 proc. Senėjanti visuomenė reiškia ne tik augantį sveikatos priežiūros poreikį, bet ir didesnius iššūkius viešajai infrastruktūrai, ypač judumo srityje.
Pavyzdžiui, Vilniaus Žirmūnų mikrorajone vyresnio amžiaus gyventojai sudaro 22 proc., o Lazdynuose – daugiau nei penktadalį. Nepaisant to, urbanistinė aplinka ne visada yra pritaikyta senjorų poreikiams.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, Lietuvoje net 44 proc. vyresnių nei 65 metų žmonių jaučiasi nesaugiai vaikščiodami vieni savo rajone vakare – taip besijaučiančių senjorų Lietuvoje yra dvigubai daugiau nei kitose Europos EBPO šalyse. Prieinamumas prie viešojo transporto taip pat išlieka vienas prasčiausių tarp visų EBPO narių, ypač kaimiškose vietovėse.
Kaip galėtų keistis miestai ir transportas, kad senjorams keliauti būtų patogiau? Viena tendencija jau pastebima – pastaruoju metu senjorai savo poreikiams vis dažniau renkasi pavėžėjimo paslaugas.
Pavežėjimas dėl ligos – pasiteisinusi viešoji paslauga
Reaguodama į augančias vyresnio amžiaus, negalią turinčių ir atokesniuose regionuose gyvenančių žmonių problemas pasiekti gydymo įstaigas, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) 2023 metų rugpjūtį pradėjo įgyvendinti pacientų pavežėjimo projektą, apmokamą valstybės biudžeto bei Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) ir kai kuriais atvejais – savivaldybių lėšomis.
Iš pradžių, taikant bandomąjį modelį 20-yje savivaldybių, buvo siekiama įvertinti realų poreikį ir technines galimybes padėti tiems pacientams, kuriems kelionė į gydymo įstaigą dėl sveikatos ar socialinių aplinkybių tampa iššūkiu. Iniciatyva grindžiama principu, kad nei amžius, nei fizinė būklė neturėtų būti kliūtis gauti sveikatos priežiūros paslaugas. Dabar šis projektas įgyvendinamas visose 60 šalies savivaldybių.
Kaip pernai liepą skelbė ministerija, per vienuolika bandomojo projekto mėnesių iš viso suteikta 16,5 tūkst. pavėžėjimo paslaugų.
Nors valstybės teikiama pacientų pavėžėjimo paslauga yra svarbus ir reikalingas sprendimas, ji turi aiškias ribas – paslauga yra planinė, skirta tik tam tikroms gyventojų grupėms, o užsisakyti ją reikia iš anksto. Tačiau senjorų gyvenimas tuo nesibaigia – jiems reikia judėti ne tik pas gydytoją. Kasdieniai reikalai, netikėti poreikiai ar tiesiog noras nuvykti į renginį, susitikti su artimaisiais ar apsipirkti dažnai reikalauja lankstesnių sprendimų.
Vis daugiau senjorų naudojasi privačiomis pavėžėjimo paslaugomis
Laura Balčiūtė, senjorams skirto projekto „60+“ įkūrėja, kone kasdien bendraujanti su įvairaus amžiaus senjorais, pastebi, kad pastaruoju metu vis daugiau jų prisijaukina technologijas ir mobilias programėles, tarp jų – ir skirtas pavėžėjimo paslaugoms. Visgi senjorų įsitraukimas vis dar labai priklauso nuo asmeninių gebėjimų, pasitikėjimo technologijomis ir socialinės aplinkos palaikymo.
„Dalis senjorų yra labai išmanūs, aktyvūs ir noriai naudojasi technologijomis – užsisako pavėžėjimą per „Bolt“ ar kitas programėles, moka bankiniais pavedimais, net vertina galimybę sekti automobilio judėjimą realiu laiku, – sako L. Balčiūtė.
– Tačiau negalima pamiršti ir tų, kurie vis dar jaučia baimę dėl technologijų ar kuriems mobiliosios programėlės atrodo per sudėtingos. Tokiu atveju labai svarbus tampa šeimos, socialinių darbuotojų ar organizacijų palaikymas – jie padeda ne tik įdiegti programėles, bet ir paaiškina jų naudojimą.“
Pavėžėjimo paslauga – papildoma nauda iš darbdavio
Administratore dirbanti 64 metų Silvija iš Vilniaus pasakoja, kad pavėžėjimo paslaugomis pradėjo naudotis paskatinta darbdavio – jos įmonė turi sutartį su viena iš platformų, todėl, jei reikia, darbuotojai gali išsikviesti automobilį, o išlaidas padengia darbdavys.
Automobilį reikia išsikviesti išmaniajame telefone naudojantis mobiliąja aplikacija, tačiau, kaip sako senjorė, baimės dėl to ji nejautė: „Aš ir pati naudojuosi išmaniuoju telefonu, tad viskas atrodė gana paprasta.“ Pasak Silvijos, ir kiti kolegos programėle naudojasi be jokių sunkumų. „Viskas paprasta ir aišku“, – tvirtina ji.
Pavėžėjimo paslaugomis moteris naudojasi pagal poreikį ir dažniausiai tik darbo reikalais – kartais kelis kartus per savaitę, o kartais ne vieną mėnesį visai neprireikia. „Dažniausiai kviečiu, kai reikia skubiai atlikti darbo užduotis arba vėliau grįžtu iš darbo“, – aiškina ji.
Nors tai labiau susiję su profesiniais reikalais, Silvijos patirtis rodo, kad tokios paslaugos vyresnio amžiaus žmonėms gali būti naudingos, kai judumo reikia greitai ir be papildomų rūpesčių.
Senjorė pasakoja, kad į darbą dažniausiai eina pėsčiomis – susidaro apie 6 tūkst. žingsnių per dieną, o vaikščiojimą ji vadina ir sveiku, ir maloniu užsiėmimu. Vis dėlto, jei blogas oras ar pavažiuoti tenka greitai, ji išsikviečia automobilį.
Iš stoties į klinikas
72 metų Regina iš Jurbarko – aktyvi ir savarankiška senjorė, turinti nuosavą automobilį, tačiau dalį savo kelionių į Kauną, kur vyksta gydytis, patiki tarpmiestiniams autobusams, o nuo stoties vyksta pasinaudodama privačia pavėžėjimo paslauga. Nors ji pati turi automobilį ir gali vairuoti, visgi pasakoja, kad kai keliauja sveikatos reikalais, geriau atsisėda į keleivio vietą: „Kai važiuoju į Kauną dėl gydymo, tai nesinori sėsti prie vairo – ir dėl sveikatos, ir dėl nuovargio po procedūrų.“
Regina gydosi onkologinę ligą, todėl keliones į klinikas tenka planuoti reguliariai – maždaug kartą per mėnesį ar dažniau, priklausomai nuo gydytojų grafiko. Po kelionės autobusu, moteris išsikviečia pavėžėją iš stoties: „Patogiau važiuoti autobusu, o iš stoties jau išsikviečiu „Bolt“.
Regina žino, kad gali pasinaudoti SAM teikiama pavėžėjimo paslauga, kai vyksta į kitą miestą dėl gydymo, ir kad šios kelionės išlaidos būtų padengiamos iš PSDF, tačiau po vizitų Kaune ji ne visada iš karto grįžta namo – dažnai nori aplankyti vieną ar kitą studijų laikų draugę. Dėl šios priežasties ji nesirenka valstybės apmokamos pavėžėjimo paslaugos, nes nenori būti įpareigota griežto maršruto ir konkretaus laiko. „Nepraleidžiu progos aplankyti draugių, pas jas ir pailsiu, paguliu, nes po procedūrų būna silpna sveikata“, – sako ji.
Technologijų Regina nebijo – ji naudojasi ir išmaniuoju telefonu, naršo socialiniuose tinkluose, skaito naujienas, o pavėžėjimo programėlę jai padėjo perprasti vaikai: „Vaikai viską nustatė, paaiškino. Programėlė paprasta – tiesiog paspaudi, ir viskas.“ Ji netgi kartais iš anksto nustato atvykimo laiką, kad vairuotojas jau lauktų jai išlipus iš autobuso: „Tai vos tik išlipu, lipu tiesiai į automobilį.“
Regina pasakoja, kad kelionė nuo Kauno autobusų stoties iki Kauno klinikų trunka apie 10 minučių, o pavėžėjimo paslaugų pasirinkimas leidžia išvengti bereikalingo streso ir fizinio krūvio po gydymo. Nors kelionė kainuoja nuo 5 iki 8 eurų, priklausomai nuo pasirinktos transporto kategorijos, ji šios sumos nesureikšmina: „Kaina, žinoma, ne centai, bet ir ne kosmosas.“ Svarbiausia, kad automobilis privažiuoja prie pat ligoninės durų. „Man tai tikras palengvinimas“, – tvirtina ji.
Regina pabrėžia, kad tokia galimybė keliauti be rūpesčių turi ne tik praktinę, bet ir emocinę vertę, ypač gydymo laikotarpiu. „Kai sergi, kiekviena smulkmena, kuri padaro dieną lengvesnę, yra svarbi. Aš žinau, kad išlipus iš autobuso man nebereikės ieškoti, kur važiuoti, ką sustabdyti, viskas jau suplanuota. Tiesiog spaudi ir važiuoji“, – sako ji.
Vilniuje senyvo amžiaus, sunkiai vaikštantys ar kitokių specialiųjų poreikių turintys žmonės kelionėms programėlėje „Bolt“ gali rinktis „Assist“ kategoriją, kuriai priskirti vairuotojai apmokyti „Socialinis Taksi“ specialistų. Šie vairuotojai keleivius pasitiks ir palydės iki automobilio ar namų, regos negalią turinčiam jie padės įsėsti ar išlipti iš automobilio. Vairuotojai taip pat apmokyti, kaip bendrauti su klausos ar bet kokią kitą matomą ar nematomą negalią turinčiais keleiviais.
Pas šeimą – su pavežėjais
81 metų Alvydas iš Klaipėdos Debreceno mikrorajono dažnai lankosi pas dukrą Ingridą, gyvenančią su šeima Slengiuose, kaime Klaipėdos rajone – vos keliolika kilometrų nuo tėčio. Nors atstumas nedidelis, kasdienis miesto eismas, amžius ir sveikatos pokyčiai verčia kruopščiai planuoti kiekvieną kelionę.
Be to, kaip pasakoja Ingrida, tėtis yra labai punktualus žmogus: „Jei pasako, kad nori išvažiuoti 15.30 val, tai vadinasi – 15.30 val. Ne anksčiau, ne vėliau.“
Kad būtų paprasčiau ir patikimiau, visą kelionės organizavimą prisiima dukra. Ji iš anksto per programėlę iškviečia automobilį, paskambina tėčiui ir paaiškina, kokio automobilio ieškoti kieme.
„Man labai svarbu, kad viskas būtų tikslu, aišku ir saugu, – sako Ingrida. – Nes paskui dar viską reikės perpasakoti tėčiui“.
Senjoras iš namų išeina tiksliai nustatytu laiku, įsėda ir ramiai atvažiuoja pas šeimą. Pats Alvydas nesinaudoja programėlėmis, o jo telefonas nėra išmanus, tačiau džiaugiasi, kad viskas suplanuota už jį.
Kelionė iš miesto iki Slengių trunka 15–20 minučių ir su pavėžėjimo paslauga kainuoja apie 6–9 eurus. Ingridai tai – ne finansinis klausimas, o būdas užtikrinti tėvo gerovę: „Jį atveža tiesiai iki mūsų kiemo, jam nereikia niekur klaidžioti, ieškoti, kur eiti. Ir mums, ir jam – tai tikra pagalba.“
Senjorų ambasadorė L. Balčiūtė pateikė net 5 pasiūlymus, ką vardan geresnio senjorų judumo galėtų padaryti privačios pavėžėjimo įmonės:
1. Paprastesnė programėlės versija senjorams. Siūlyčiau sukurti programėlę, skirtą senjorams su paprastesniu dizainu ir mažiau nereikalingų funkcijų. Aiškios spalvos, didesnis šriftas ir žingsnis po žingsnio vedimas palengvintų naudojimą net tiems, kurie tik pradeda naudotis išmaniaisiais įrenginiais.
2. Galimybė užsakyti per telefoną. Ne visi senjorai turi išmanųjį telefoną ar nori naudotis programėlėmis. Galimybė išsikviesti automobilį paskambinus į realiai veikiantį klientų aptarnavimo centrą padidintų jų savarankiškumą ir pasitikėjimą.
3. Vairuotojų mokymai – bendravimas su senjorais. Dalis senjorų turi sveikatos iššūkių: sunkiau juda, prasčiau girdi, kai kuriems sunku greitai susiorientuoti. Vairuotojams naudinga turėti bent minimalius mokymus, kaip mandagiai, kantriai ir pagarbiai bendrauti su vyresnio amžiaus klientais.
4. Galimybė pažymėti specialius poreikius. Programėlėje būtų naudinga pridėti funkciją, kur senjoras ar jo artimasis galėtų pažymėti, ar reikalinga pagalba įsėsti/išlipti, ar pageidautina, kad automobilis būtų arčiau įėjimo, ar vairuotojas turėtų šiek tiek palaukti.
5. Nuolaidos ar lojalumo programos senjorams. Finansinis aspektas taip pat svarbus. Daug senjorų gyvena iš nedidelių pensijų, tad specialios nuolaidos ar „socialiniai kuponai“ pavėžėjimui – puiki paskata rinktis patogų keliavimą, ypač jei viešasis transportas nebeprieinamas.
Kaip sako senjorams skirto projekto „60+“ įkūrėja L. Balčiūtė, vyresnio amžiaus žmonių mobilumas tiesiogiai veikia jų gyvenimo kokybę, savarankiškumą ir psichologinę gerovę. Turėdami galimybę patogiai ir saugiai keliauti, senjorai gali savarankiškai nuvykti pas gydytoją, į parduotuvę, pas draugus ar į kultūrinius renginius. Tai stiprina jų socialinius ryšius ir padeda išvengti izoliacijos, kuri dažnai lydi senatvę.
„Taip pat svarbu suprasti, kad kiekvienas senjoras yra unikalus. Vieni – drąsūs, aktyvūs ir technologijoms imlūs. Kiti – atsargesni, bet su tinkamu palaikymu taip pat gali puikiai naudotis šiuolaikinėmis paslaugomis. Mūsų, kaip visuomenės, užduotis – suteikti priemones, pagalbą ir pasitikėjimą, kad šios galimybės būtų prieinamos visiems“, – tvirtina ji.
Šis straipsnis yra „Bolt“ vykdomo projekto „Alternatyva tavo automobiliui“ dalis.
