Dveji metai Serbijoje R.Giedraičiui baigėsi karčiai.
Iš pradžių jam teko slėpti akis iš nejaukumo, kuomet per Kauno „Žalgirio“ vizitą jo atstovaujamos komandos gerbėjai iš kartono lapų padarė milžinišką Rusijos vėliavą, o arenoje skambėjo Ukrainą draskančios teroristinės šalies karo melodija.
Galiausiai, sezono pabaigoje R.Giedraitis iškrito ir iš „Crvena zvezda“ trenerio planų, kai vietinėse pirmenybėse nebuvo registruojamas ir turėjo stebėti veiksmą iš šalies.
Nors praėjusią vasarą 33-ejų puolėjas dar tikėjosi sulaukti pasiūlymų iš Eurolygos, galiausiai jis rado ramybės uostą Tenerifėje.
Į tolimąjį Kanarų salyną išvykęs lietuvis prisijungė prie galbūt labiausiai patyrusios komandos visoje Europoje, kurioje pirmaisiais smuikais griežia 42-ejų Marcelinho Huertas, 40-metis Aaronas Doornekampas, 37-erių Giorgis Šermadinis, 34-erių Bruno Fittipaldo, 32-ejų Jaime Fernandezas ir sezono eigoje prisijungęs 37-erių australų legenda Patty Millsas.
Bet Tenerifės komanda jau ne sykį įrodė, kad amžius – ne kliūtis. Ji jau septintą kartą nuo 2017 metų pateko į Čempionų lygos finalo ketvertą, o jame sieks trečiojo trofėjaus – pirmuosius du Txuso Vidorretos treniruojama komanda iškovojo 2017 ir 2022 m.
Prieš ketvirtadienį 19 val. prasidėsiančią pusfinalio akistatą su „Rytu“, R.Giedraitis pranešė apie karjeros pabaigą Lietuvos rinktinėje, o taip pat ir papasakojo apie ramybę Tenerifėje, įvertino „Ryto“ galimybes, aptarė jo vietą Belgrade užėmusio Donato Motiejūno situaciją ir svarstė apie galimybę sugrįžti rungtyniauti į gimtinę.
– Ar yra kažkokių ypatingų jausmų, kai laukia rungtynės su Lietuvos komanda?
– Aišku, visą laiką yra prieš lietuvius žaidžiant. Ypač prieš „Rytą“, kur ir pats žaidžiau – visai kitokie jausmai. Bus įdomu, tikrai laukiu ir tikiuosi geriausio varianto, kad laimėsime.
– Kur dėliojatės pagrindinius akcentus ir matote pagrindines „Ryto“ stiprybes?
– Jie mėgsta žaisti greitą krepšinį, laisvą krepšinį, individualų krepšinį. Tai – pagrindiniai dalykai. Gerai treniruojama komanda. Susidėjome akcentus. Mes visą sezoną žaidžiame tą patį krepšinį, visus 10 metų tie patys žaidėjai, tai niekas nepasikeitę – eisime ir bandysime žaisti.
– Jūsų komandos branduolys ne tik jau ilgai kartu, bet ir beveik visada žaidžia finalo ketverte – tai jau septintas kartas per 10 sezonų. Ar jaučiamas toks atsipalaidavimas iš labiausiai patyrusių komandos žaidėjų?
– Nepasakyčiau, kad jaučiasi kažkoks atsipalaidavimas.
– Gal labiau ramybė?
– Taip, ramybė, nes jau nebe pirmi metai čia. Jie labai ramiai į viską reaguoja. Šiandien ir treniruotę turėjome tik 55 minučių – taškus sudėjome ir tiek.
– Jūsų vienas komandos lyderių – beveik 43 metų Marcelinho Huertas. Kaip jis dar sugeba išlaikyti tokį lygį?
– Jis labai save prižiūri – visokios dietos ir t.t. Aš nesigilinau, nes pats tikrai nežadu žaisti iki 42-ejų ar 43-ejų, bet kad tokiam lygyje žaistum ir dar su tokia statistika (vid. 11,3 tšk., 6,2 rez. perd.), tai reikia taip sugebėti.
– Atrodo, kad kai kurie vyresni žaidėjai į Europą grįžta ar atvažiuoja užbaigti karjeros, o beveik metus nežaidęs Patty Millsas prisijungė ir Ispanijos lygoje renka po 18 taškų. Kokį įspūdį jis palieka?
– Aš manau, kad jis dar galėtų žaisti. Sakiau jam, kad netikėjau, kad jis atvažiuos, bet išėjo taip, kad atvyko. Buvo keista, bet tikrai padeda. Kaip asmenybė jis – labai geras komandos draugas, apie viską gali pašnekėti. Geras žmogus.
– Viena P.Millso stiprybių – judėjimas be kamuolio. Gal ir pats pasisėmei kažkokių pamokų?
– Nieko aš nesisėmiau, žaidžiu savo krepšinį, kurį moku – ką man čia semtis? Man jau ne 20 metų.
– O kaip gyvenimas Tenerifėje, laisvumas?
– Ramybė visiška. Ypač po Serbijos, kur visą laiką įtampa, visą laiką reikia laimėti. O čia, atrodo, išvis nieko. Ateinam, pasižaidžiam. Jei laimim – gerai, pralaimim – žiūrim toliau. Aišku, laimėti norime, dėl to ir žaidžiame, bet skirtumas nuo Serbijos labai didelis. Gyvenimas geras – saulė, paplūdimys. Tikrai nesiskundžiu.
– Praėjusią vasarą pasirašėte ilgalaikį kontraktą. Dėl kito sezono net nėra jokių klausimų?
– Turiu kitiems metams, po to dar yra ir „pliusas“, tai šiai dienai esu čia.
– Ar pačiam lengviau įsilieti į komandą, kai liko komandos branduolys ir buvo tik keli naujokai?
– Nežinau, man kažkaip niekada nebūdavo problemos įsilieti į komandą. Aš visą laiką randu bendrą kalbą. Visur tas pats.
– Kaip paaiškintumėt ketvirtfinalį su „Galatasaray“, kuriame dvejos rungtynės buvo atkaklios, o trečiose juos tiesiog sumindėte (99:59)?
– Tos dvejos rungtynės galėjo pasibaigti ir visai kitaip. Būtų įmetęs (Jamesas) Palmeris paskutinį metimą, tai galėjo ir 2-0 jų naudai pasibaigti. O trečiose rungtynėse jie nepataikė laisvų metimų, o mes susimetėme.
– „Rytas“ sunkiai pateko į atkrintamąsias varžybas, nedemonstravo geriausio žaidimo ir ketvirtfinalyje. Ar jaučiate, kad Tenerifė yra poros favoritė?
– Negalvojame apie tai. Suprantame, kad 90 proc. jų žaidėjų tai pirmas finalo ketvertas, bet vis tiek tai yra tik vienos rungtynės, kuriose bet kas bet ką gali nugalėti. Turime išeiti susikaupę, žaisti savo krepšinį ir, manau, viskas bus gerai.
– „Rytą“ palikote dar tada, kai organizacine prasme tai buvo žemesnio lygio klubas. Kokį žingsnį klubas žengė per pastaruosius metus žvelgiant iš šalies?
– Auga, ypač per pastaruosius 4-5 metus, tikrai patobulėjo labai daug. Vien fanų bazė kaip augo, nes kai aš buvau, nebuvo tokio didelio susivienijimo. Tikrai smagu matyti – biudžetai auga, viskas auga. Labai smagu už visas Lietuvos komandas, ypač šiame sezone – „Žalgiris“ į ketvirtfinalį, „Rytas“ į finalo ketvertą. Smagu.
– „Rytas“ tikisi turėti apie du tūkstančius sirgalius. Ar žinote, kiek atvyks palaikyti jūsų?
– Kažkur girdėjau gandą, kad apie 500, bet tiksliau negaliu pasakyti.
– Vakar matėme, kad po Mindaugo Kuzminsko instagramo įrašu kvietei jį pas save į kambarį...
– Buvau nuėjęs pas jį su Luku (Lekavičiumi). Pasėdėjome, pašnekėjome porą valandų ir tiek (šypsosi).
– Kokie jausmai žiūrint į juos AEK komandoje, kur M.Kuzminskas turi mažesnį vaidmenį, o L.Lekavičius mėgaujasi didesniu?
– Lukui, aišku, lengviau, Mindaugui sunkiau. Suprantama, kai nežaidi, yra sunkiau. Žinant Mindaugą, jis visą laiką pozityvus, tai savo vietą atranda – dirba, stengiasi. Juolab, kad kiek jis dar gali žaisti... Ne, juokauju (šypsosi).
– Jūsų treneris Txusas Vidorreta dažnai atrodo ramus, susikėlęs koją ant kojos rungtynių metu. Ar yra pakėlęs balsą treniruotės ar rungtynių metu?
– Jis pakelia balsą, bet ne taip, kaip Ioannis (Sfairopoulos, graikas, treniravęs R.Giedraitį Belgrade – past.). Per vaizdo peržiūras ar kažkur tai tikrai ne. Jis ramiai viską paaiškina, panašiai, kaip Aito (Garcia Renesesas, ispanas, treniravęs lietuvį Berlyno ALBA komandoje – past.). Gal ne toks ramus, kaip Aito, bet panašiai.
– Ar sekate situaciją buvusioje komandoje „Crvena zvezda“, kur kitas lietuvis Donatas Motiejūnas dabar atsidūrė panašioje padėtyje, kurioje buvote jūs pernai – Serbijos lygos kovoms jis nebuvo registruotas?
– Taip, taip. Daug gerų žaidėjų, nėra taip paprasta. Pats buvau toje komandoje, tai viską suprantu. Yra kaip yra.
– Pats Belgradą palikote su kartėliu, po to, kai rungtynėse su „Žalgiriu“ buvo atvirai reiškiamas palaikymas Rusijai. Ar nenustebino, kai jūsų pėdomis pasekė ir D.Motiejūnas, atvykęs į Belgradą?
– Nežinau... Eurolygos komanda, tai viskas gerai. Aš irgi važiavau, nes supratau, kad tų komandų nėra daug. Ir praėjusią vasarą norėjau į Eurolygą, laukiau laukiau, bet galiausiai nebesulaukiau, nes tų komandų tikrai nėra daug. Manau, kad reikia visą laiką naudotis šansu. Jeigu įmanoma būti Eurolygoje, tai reikia tuo ir naudotis.
– O pats dar puoselėjate viltį sugrįžti į Eurolygą?
– Nebeįmanoma... Nemanau, nežinau. Manau, kad jau nuėjo tai.
– O į Lietuvą ar dar sugrįžtumėte bent metams?
– Matysim, nenoriu prisikalbėti. Bet norėčiau, aišku. Visą laiką namuose geriausia.
