2025-12-25 20:00

„Ateivių planeta“: nepatikėsite, ką lietuvis išvydo mažai civilizacijos paliestoje saloje

Sveiki atvykę į Sokotrą, atokią Jemeno salą, kuri dėl savo unikalios, milijonus metų izoliuotos gamtos, dažnai vadinama „ateivių planeta Žemėje“. Ši vieta, arčiau Afrikos nei Arabijos žemyno, pasižymi karštu, sausu ir vėjuotu subtropiniu klimatu, kur temperatūra neretai viršija 40 laipsnių, o kritulių beveik nebūna. Keliaudami šia sala, ne tik susidūrėme su gamtos stebuklais, bet ir geriau pažinome vietinius gyventojus, gyvenančius toli nuo civilizacijos šurmulio.
Sokotra
Sokotra / Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr.

Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.

Iššūkiai kelyje ir geopolitinis kontekstas

Nuo pat kelionės pradžios tapo aišku, kad Sokotra nėra pritaikyta paprastam turizmui. Keliai čia prasti, o norint pasiekti unikalias vietas, be visureigio „Toyota Land Cruiser“ – patikimiausios bekelės transporto priemonės – neapsieisi.

Automobiliai čia apvynioti specialia plėvele, saugančia nuo milžiniško karščio, o mes nuolat šturmuojame smėlį, akmenis ir purvą stačiais kalnų šlaitais bei giliais kanjonais. Keliauti čia tikras iššūkis, kurį, atrodo, gali įveikti tik vietiniai vairuotojai.

Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr. / Sokotra
Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr. / Sokotra

Be to, Sokotra guli strategiškai svarbioje vietoje – prie pat Adeno įlankos, kur pro jos vandenis praeina net 30 proc. viso pasaulio naftos srautų, keliaujančių iš Persijos įlankos į Europą ir JAV. Tokia vieta tik pabrėžia šios atokios salos svarbą.

Gamtos stebuklai ir endeminis pasaulis

Viena labiausiai kvapą gniaužiančių patirčių – pasivaikščiojimas drakono kraujo medžių mišku. Šie medžiai auga tik Sokotros saloje ir atrodo tarsi būtų ištraukti iš mokslinės fantastikos filmo.

Jų storas kamienas ir į skėtį panašios šakos puikiai prisitaikė prie atšiaurių sąlygų, o vietiniai iš jų sulos raudonų kristalų – „drakono kraujo“ – gamina vaistus ir dažus. Be jų, aplink matome butelio medžius (Adenium obesum), kurių storas, į butelį panašus kamienas skirtas kaupti vandenį, leidžiantį išgyventi ilgus sausros periodus.

Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr. / Sokotra
Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr. / Sokotra

Įspūdingiausia – pamatyti, kaip šie medžiai išdygsta tiesiai iš uolų, randa mažiausią plyšį, įleidžia šaknis ir kaupia pakankamai vandens, kad atlaikytų ištisą sausąjį sezoną.

Didieji nuotykiai: kopimas į kopas ir urvų paslaptys

Sokotra siūlo ir ekstremalių nuotykių. Vienas tokių – kopimas į didžiulę, kelių šimtų metrų aukščio smėlio kopą, norint pamatyti įspūdingą saulėlydį. Pakilti buvo sunku, bet nusileisti – tikras adrenalino pliūpsnis. Kopa leidosi maždaug 45 laipsnių kampu.

Viduje atsivėrė vėsi, bauginanti ir paslaptinga požemio karalystė.

Kitas įsimintinas momentas – beveik kilometro gylio urvo tyrinėjimas. Nors iki pat įėjimo teko nueiti suprakaitavus, viduje atsivėrė vėsi, bauginanti ir paslaptinga požemio karalystė.

Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr. / Sokotra
Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr. / Sokotra

Saloje taip pat teko pasilepinti ir atgaivinančiame vandenyje – plaukiojome įspūdinguose lietaus vandens telkiniuose, kurie atgaivino po karštų dienos žygių.

Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr. / Sokotra
Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr. / Sokotra

Susitikimas su Sokotros atsiskyrėliu ir jūros pasaulis

Aplankėme nuostabią Detwah lagūną, įtrauktą į UNESCO paveldo sąrašą. Čia, turkio spalvos vandens ir balto smėlio fone, gyvena Elijas – Sokotros atsiskyrėlis, pasirinkęs urvo gyventojo dalią. Jis gyvena vienas, maitinasi žuvimi, o su šeima, kuri persikėlė į miestą, matosi tik per atostogas.

Su šeima, kuri persikėlė į miestą, matosi tik per atostogas.

Elijas aprodė mums lagūnos jūrų gyvenimą. Pamatėme nuodingas pūsliažuves (pufferfish) su mirtinu tetrodotoksinu, suradome kalmarų kiaušinius. Drąsiai ragavau ir valgomo dvigeldžio moliusko mėsą, kuri, nors ir kieta, bet maloniai saldi ir tiko prie atsiskyrėlio gyvenimo būdo. Naktį lagūna atsiskleidė naujomis spalvomis – matėme bioliuminescencinių organizmų apšviestą, švytintį vandenį.

Vėliau, rytinėje Sokotros dalyje, nedidelėje prieplaukoje sutikome vietinius žvejus. Iš jų nusipirkome tą pačią dieną pagautos šviežios tuno žuvies, kurią vėliau skaniai paruošėme.

Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr. / Sokotra
Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr. / Sokotra

Šiltas vietinių žmonių priėmimas ir atsisveikinimas

Nors Sokotra turi labai mažai turizmo infrastruktūros, tai jai tik prideda žavesio. Vietiniai yra nuoširdūs, linksmi ir visada pasiruošę bendrauti. Mus lydėjęs virėjas, vos išgirdęs muziką, metė puodus ir puolė šokti, o vaikai kalnuose mielai pardavinėjo drakono kraujo miltelius. Daugelis vietinių, ypač kalnuose, vis dar keliauja pėsčiomis ar kupranugariais, nešdami visą savo turtą ir krovinius.

Didžiausi stebuklai kartais slypi atokiausiose ir civilizacijos nepaliestose Žemės vietose.

Paskutinę naktį saloje praleidau vietiniame viešbutyje, pastatytame iš senų statybinių vagonėlių, mėgaudamasis skania vakariene ir vietinių šokių pasirodymu. Sokotra – tai ne tik sala, bet ir tikra patirtis. Tai vieta, kurioje galinga gamta ir paprastas, bet atsparus žmogaus gyvenimas susilieja į nepakartojamą harmoniją.

Kelionė po šią salą įsimins kaip viena unikaliausių, įrodanti, kad didžiausi stebuklai kartais slypi atokiausiose ir civilizacijos nepaliestose Žemės vietose.

Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.

Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą