Pirmasis keras – žmonės ir jų dvasia
Vos atvykus pasitinka kūrybingasis ir nenuilstantis Varnių parapijos klebonas kanauninkas Andriejus Sabaliauskas. Parapijos namuose šilta, kvepia medumi ir kunkuliuojančia sriuba iš mokyklos grįžtantiems vaikams. Ant palangių žydinčios pelargonijos tarsi ženklas, kad čia verda gyvenimas, kad kiekvienas vietinis ar keliauninkas gali visada užsukti.
Kanauninko raštinėje tiksi senas žemaičių vyskupo, rašytojo ir švietėjo Motiejaus Valančiaus laikų laikrodis. „Eina. Istorija gyva, nesugriauta, – sako pašnekovas iš lentynos išimdamas ir rodydamas amžius skaičiuojančias knygas. – M.Valančius mėgo sakyti, žiūrėdamas į tiksintį laikrodį: „Čėsas ein...“.
Nesvarbu, kiek metų praėjo, mes grįžtame prie tų pačių dalykų.
Klebonas džiaugiasi atgijusia bendruomene: kultūros centro, Trečiojo amžiaus universiteto, muziejaus ir buvusios seminarijos veikla stiprina bendruomeniškumą, formuoja savitą mentalitetą.
„Aš esu žemaičių bajorų kapelionas. Būna daug susirinkimų, kuriuose dalyvauja ir Giedraičių palikuonys, turintys sąsajų su garsios giminės linija. Jie ir toliau neša valstybingumo, mentaliteto suvokimo sąsajas. Dabartis gyva su praeitimi ir tai turi perspektyvą. Nesvarbu, kiek metų praėjo, mes grįžtame prie tų pačių dalykų. Amžini dalykai niekada nesibaigia. Vertybės nesibaigia.
Man skaudu, kad mūsų kultūroje, mūsų mąstysenoje labai trūksta pamatinio kalbėjimo.
Man skaudu, kad mūsų kultūroje, mūsų mąstysenoje labai trūksta pamatinio kalbėjimo. Visi keturi Giedraičiai čia palaidoti. Palaiminti. Mykolas. Merkelis. Labai daug nulėmė ir švietimo laikotarpis“, – dalijasi klebonas, primindamas ne tik istorines asmenybes, bet ir mūsų pačių atsakomybę tęsti jų darbus.
Klebonas atvirai sako pasigendąs vertybinio kalbėjimo: „Dabar jaunimas nebesimoko kunigo, vieno iš lietuvių raštijos pradininkų Mykolo Daukšos „Postilės“ įžangos mintinai, kaip mes mokėmės. Kur pasaulyje yra tauta, kuri neturėtų trijų dalykų – tėvų žemės, papročių ir kalbos?“
Jo manymu, šiandien girdime daug plepėjimo, žodžių žongliravimo, bet stokojame aiškios, dvasiniais pamatais grįstos minties. „Žmonės nebedainuoja, nebegieda, nebesimeldžia...“, – sako jis, kviesdamas sugrįžti prie amžinųjų vertybių.
Varnių žemė – tautos šaknys
Klebono vedami takeliu einame į netoliese stovinčią Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią (buvusią katedrą). Jos statybą fundavo garsiausios XVII a. antros pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų dinastijos atstovas, Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas.
Katedroje jau laukia į ekskursiją atvažiavę kraštiečiai. Dabar parapijos klebonas kanauninkas A.Sabaliauskas bus gidu, ne tik pasakos apie vietos įžymybes, bet ir lydės keliauninkus į Telšius. Bet, pasak klebono, viskas Varniuose prasideda ir iš jų išteka: „Šaknys maitina mūsų pažinimo medį. Iš mažų šaltinėlių išteka didžiosios upės“.
Vos peržengus bažnyčios slenkstį, nustebina katedros grindys – nuo 1775 metų, istoriniai leidiniai, kuriuos rankose laikė vyskupas Juozapas II Giedraitis, – tai gyvas ryšys su prieš šimtus metų čia užrašytu žodžiu. Čia dirbo Laurynas Ivinskis, Simonas Daukantas, Mikalojus Daukša, Motiejus Strijkovskis, gyveno Giedraičiai, Juzumai, profesorius Čerskis – mūsų raštijos ir intelekto pradininkai.
Varniai – tas taškelis, nuo kurio galima pajudinti pasaulį.
Čia vyskupo Merkelio Giedraičio paragintas M.Daukša išleido pirmąsias lietuviškas knygas – „Katekizmą“ ir „Postilę“, M.Strijkovskis parašė savo garsiąją „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką“, veikė Zawadzkių knygynas, varpų liejykla.
Varnių bažnyčiose išlikę Kultūros vertybių registre saugomi vyskupų portretai, šventųjų paveikslai bei iš M.Valančiaus laikų likęs vyskupo sostas – tyčia paliktas kaip ženklas senajai katedrai.
„Varniai – tas taškelis, nuo kurio galima pajudinti pasaulį, – sako klebonas. – Jei nori suprasti, kaip reikia judinti Lietuvą, pradėk nuo Varnių.“ Varniuose istoriją galima ne tik sužinoti – ją galima pajausti.
Dvi bažnyčios – dviejų tradicijų ritmas
Varniai unikalūs tuo, kad čia veikia dvi bažnyčios. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens tikintieji meldžiasi medinėje Šv. Aleksandro bažnyčioje, o žiemą grįžta į Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią.
Katedra ilgai buvo ne parapijinė – iki 1865–1866 metų, kol vyskupas M.Valančius buvo iškeltas į Kauną. Tada parapijos žmonėms reikėjo kitos, kaimiškos bažnyčios. Medinė Šv. Aleksandro bažnyčia – vienintelė Lietuvoje su altoriumi vakarų kryptimi. Tai, pasak kanauninko, Vytauto Didžiojo sumanymas, kad krikščioniška dvasia sklistų į visą kraštą, net ir tuomet Livonijos valdyto Baltijos horizonto link.
Kunigų seminarija Varniuose veikė protarpiais, o po 1864 m. caro valdžios sprendimo ji perkelta į Kauną. Dabar čia įsikūręs Žemaičių vyskupystės muziejus – vieta, kur gyva istorija, kur pajunti amžių kultūros alsavimą.
Buvusioje seminarijoje – Žemaičių vyskupystės muziejus
Kai niekam nepasakę nė pusės žodžio drauge su klebonu praveriame Žemaičių vyskupijos muziejaus duris, mus pasitinka jaunos darbuotojos. Čia šviesu, erdvu, modernu. Balta. Vienoje iš salių būrelis jaunimo įdėmiai klausosi parodų ir ekspozicijų kuratorės Monikos Sudintaitės pasakojimo.
Muziejininkė prisipažįsta, kad visą laiką pradeda ekskursiją skatindama pasitelkti savo istorinę vaizduotę ir leistis į kelionę. Čia slypi kelių šimtų metų istorija – ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos.
„Juokaudama sakau, kad pačioje pradžioje XIV–XV amžiuje net vyskupai čia nenorėjo atvažiuoti ir būti. Čia buvo šlapia, klampota, vėjuota. Tikras kaimas atrodė atvykusiems iš Lenkijos ir kitų kraštų, tačiau jame glūdėjo kažkokia paslaptis. Pats Vytautas Didysis atvyko čia ir išrinko šią vietą būsimam Žemaičių vyskupystės centrui. Kai mes kalbame apie tą laikotarpį, be galo padeda rašytiniai šaltiniai, nes daiktų ir artefakto daug neturime, – pasakoja Monika.
– Pirmiausia kviečiame apžiūrėti archeologinius radinius, kurie yra raktas į senovės žmogaus gyvenimą. Žiedai, sagės liudija, kad XV amžiuje būta jau labai ryškių didikų. Muziejuje – išskirtinė vyskupų portretų galerija. Giedraičiai, Tiškevičiai, Sapiegos, Radvilos... Jų giminių atstovai tapdavo žemaičių vyskupais ir susiedavo Žemaitiją su visa to meto Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Ir ne tik. Tarkime, vyskupas M.Giedraitis XVI amžiuje daug keliauja, nuvyksta į Romą, atveža idėjų iš visos Europos.“
Šiandien ekspozicijoje galima pamatyti išskirtinį eksponatą. Tai M.Giedraičio knyga. Jis, Merkelis Giedraitis, yra tas vyskupas, kuris ir įkūrė Žemaičių kunigų seminariją. Tas laikmetis prisimena ir M.Daukšą, ir Motiejų Kazimierą Sarbievijų, kuris dirbo čia, visai netoli Kražiuose, dėstė retorikos kursą Kražių akademijoje.
Kražių kolegija buvo didžiulis akademinis centras.
Šiandien sunkiai įsivaizduojama, kad čia, Varniuose ar Kražiuose, galėjo gimti tokia didinga kūryba. Kražių kolegija buvo didžiulis akademinis centras ir ta bendrystė tarp Kražių ir Varnių, dviejų geografinių ir istorinių vietų, yra ypatingai svarbi.
Atsiveria LDK laikai
„Visada siūlau žmonėms apsilankyti ir Varniuose, ir Kražiuose, kad pajaustų tą XVI–XVII amžiaus žemaitišką gelmę, kurioje susitelkusi intelektinė jėga. Čia mano mėgstamiausias vyskupas Jurgis Tiškevičius. Dėl jo kaltės aš šiandien vis dar giedu „Kalnus“ su savo giminėmis. Tai asmenybė, atlikusi neįtikėtino lygio darbus, sutelkusi visą Žemaitijos tikėjimo administraciją.
Jo dėka XVII amžiuje buvo pastatyta daug ir bažnyčių, J.Tiškevičius ne kartą surengė Žemaičių vyskupijos sinodus (krikščionių bažnyčios susirinkimus). Į juos iš visos Europos atvykdavo kardinolai ir tikintieji spręsti Žemaičių vyskupijos reikalų.
Kai važiuojame pro Varnių miestelį, atrodo, mažytį, galime įsivaizduoti ir pajausti visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją. Šitais keliais ne tik babunėlės su skarelėmis į Žemaičių Kalvariją plūdo, pabandykime įsivaizduoti ir J.Tiškevičių su vyskupo apdarais, žmogų iš garsiausios to meto didikų giminės, einantį per Žemaičių Kalvarijos kalnus, barstantį parsivežtą iš Jeruzalės žemę. Šitas vaizdas labai įkvepia: istorinės asmenybės čia vaikščiojo, kūrė, dirbo, rašė savo knygas“, – kelionės po praeitį įspūdžiais dalijasi Monika.
Iš Žemaičių vyskupystės muziejaus varpinės bokšto atsiveria įspūdingi vaizdai: per miestą vingiuoja Varnelės upė, per ją nutiesti tiltai, boluoja kaip sniegas senoji katedra, vienas seniausių lurdų, tolėliau ryškiai švyti geltona medinė Šv. Aleksandro bažnyčia, kitoje pusėje – namas baltomis langinėmis, kuriame 1850–1864 metais gyveno vyskupas M.Valančius, į pietus nuo miestelio tyvuliuoja Lūksto ežeras. O kiek dar nepamatyta.
Piliakalniai ir Biržulio istorija
Aplink Varnius plyti ne tik dvasinės, bet ir gamtos vertybės. Ne veltui tautos patriarchas Jonas Basanavičius rašė, kad ant piliakalnių sutvirtėjo jo lietuviškumas. Išsaugoti piliakalnius – išsaugoti savo tapatybę.
Žemaitijoje Šatrijos kalnas garsėja kaip aukščiausias Telšių rajono piliakalnis. Šaltinių teigimu, senovėje ant Šatrijos kalno buvo viena svarbiausių šio krašto pagonių šventyklų, kurios reikšmė sunyko pakrikštijus Žemaitiją. Apie šį piliakalnį sklinda daug padavimų ir legendų: pasakojama, kad nuo seno ant kalvos rinkosi visos Žemaitijos raganos.
Nuo Šatrijos atsiveria įspūdingas kalvotosios Žemaitijos peizažas. Žmonės sako, kad saulėtą dieną galima įžiūrėti net už 35 kilometrų dunksantį Medvėgalio kalną, matosi ir Telšių katedros bokštai, arčiau esantys Moteraičio, Sprūdės, Girgždūtės ir keletas kitų piliakalnių.
Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Varnių regioninio parko grupės patarėjas Andrius Bajorūnas, rodydamas apylinkes, piliakalnius, tiltus, užsuka ir prie Biržulio ežero. Ne šiaip sau. Vargu ar šiandien tai toks ežeras, koks buvo XX a. pradžioje, siekęs arti 800 ha, tačiau dėl melioracijos darbų nuseko – telikęs vos šeštadalis buvusio ežero.
Dabar Biržulis ir jį supantys pelkynai – saugoma „NATURA 2000“ teritorija, tačiau varniškių mintis atkurti ežerą vis dar gyva. Energija trykštantis Varnių regioninio parko darbuotojas A.Bajorūnas šventai tiki, kad pagal mokslinę atstatymo studiją dėl biologinės įvairovės ir ekosistemų funkcijų atkūrimo ežeras vėl tyvuliuos, bus atstatyta melioracijos pažeistų vandens telkinių pusiausvyra.
Biržulio ežero atkūrimo darbai yra numatyti, projektą vykdo Gamtos paveldo fondas, o regioninio parko direkcija dalyvauja šio projekto įgyvendinime.
Penktas keras – žemaitiškas atvirumas
Telšių krašte atsiskleidžia ypatingas žemaitiškas charakteris – atlapaširdis, geranoriškas, kupinas „samoškinio geno“. Jis glūdi kiekvieno žemaičio esybėje. Atsisveikindami išgirstame: „Lauksime Jūsų sugrįžtant į Žemaitiją, tikrąją Lietuvą“.
Tai ištarta su tokia išdidžia meile savo kraštui, kad sugrįžti norisi iškart. Varniai – vieta, kur susitinka amžinybė ir žmogaus žingsnis. Kur istoriją galima ne tik skaityti – ją galima girdėti, liesti, kvėpuoti.
