Jei nežinotumei, matyt, iš pirmojo žvilgsnio ir nesuprastum, kur atsidūrei. Danguje nei vieno debesies, kepina saulė, kvepia šviežiai nupjauta žolė, sutvarkyti takeliai veda į geometriškai tiksliai išplanuotą, medžiais apsodintą dviaukščių pastatų kompleksą. Išduoda ta spygliuota tvora. Ir prie vartų virš galvos pasirodantis užrašas „Arbeit macht frei“ (liet. „Darbas išlaisvina“).
Aušvico kadrai šimtus kartų matyti kino filmuose, nuotraukose istorijos vadovėliuose. Į jo pragarą ištremtų žmonių istorijos, rodos, taip pat girdėtos. Nesi iš pasaulio krašto atvykęs prašalaitis, pirmą kartą išgirdęs apie Holokaustą.
Tačiau nei viena knyga, nei vienas filmas neparuošia tam, su kuo susiduri įkėlęs ten koją, praėjus 80 metų po jo išlaisvinimo. Šiurpi tyla. Medžių lapai kabo kaip suklijuoti, tarsi iki šiol viskas čia vyksta tik nuskambėjus įsakymui.
Tai – užkonservuotas, laike įkalintas pasaulis, kurį uždengėme stikliniu gaubtu. Tai – sekretas, priminimas ateities kartoms, mums, kad šiukštu nekartotume kruviniausių savo klaidų. Tik istorija turi liguistą poreikį kartotis, o gal tai mes taip ir nesugebame pasikeisti..?
Moterų kasos ir žilos sruogos tapdavo povandeninių laivų įgulos kojinėmis, geležinkelio darbininkams skirtais veltiniais ar išausta kilimine danga.
Bandau prisiliesti prie gintaro inkliuze įšaldytos tikrovės. Klausau per koridorius ir patalpas vedančio pasakojimo, žiūriu į nuotraukas, kurias uoliai fiksavo nacių sargybiniai, norėdami pademonstruoti savo gero darbo rezultatus. Girdžiu, kad jos būdavo pateikiamos fiureriui, bet šis taip niekada ir neapsilankė Aušvice.
Apdūmojęs stiklas, skiriantis mane nuo milijono žydų ir šimtų tūkstančių karo belaisvių kančios, subyra, kai atsistoju prieš dvi tonas į krūvą suverstų moterų plaukų.
Juos, supakuotus į po 20 kilogramų sveriančius maišus, rado į koncentracijos stovyklą atvykę sovietų kariai. Tai buvo ne tik siekis subjauroti moteris, atimti iš jų kažką, kas dažnai laikoma moteriškumo išraiška, bet ir būdas užsidirbti. Nukirptos kadaise žvilgėjusios kasos ir žilos sruogos tapdavo povandeninių laivų įgulos kojinėmis, geležinkelio darbininkams skirtais veltiniais ar išausta kilimine danga. Gerklę surakina gumulas.
Aušvicą išgyvenęs Viktoras E.Franklis, austrų psichologas, logoterapijos pradininkas savo memuaruose rašė, kad pirmiau žmones koncentracijos stovyklose pražudydavo ne badas, drakoniškos darbo sąlygos ar epidemijos, bet tai, jog jie prarasdavo prasmę ir netekdavo vilties. Jam pačiam Aušvico siaubą padėjo iškęsti tikslas – aprašyti žiaurumus ir apie juos papasakoti pasauliui.
Kiti – mesdavosi ant stovyklą supančios spygliuotos tvoros arba tiesiog išeidavo iš rikiuotės ir stodavo priešais nacių sargybinius, taip deklaruodami – prašau, šaukite.
Panašu, kad išguiti iš savo namų būsimieji kaliniai išsinešė ateities viltį kartu su savimi. Juos gelbėjo nežinojimas. Nežinia, kad tuoj bus uždaryti į gyvulinį vagoną ir dienų dienas jame prakaituos su dešimtimis tokiam pat likimui pasmerktų nepažįstamųjų.
Aplinkui iš troškulio klyks kūdikiai, o moterys bukai daužys vagono duris rėkdamos ant sargybinių, maldaudamos vandens. Jie pravažiuos pro stotis, kuriose į jų vagonus žvelgs išsigandę vietiniai, paralyžiuoti iš baimės nedrįs ištarti nė žodžio. Artėjant kelionės pabaigai, vagone įsivyraus smaugianti tyla, jau nebus jos kuo pakeisti. Nusmelks siaubas, kad viską jau anksčiau kažkas nusprendė už tave.
Buvus tą gležną vilties kibirkštį išduoda ir koncentracijos stovykloje eksponuojami virtuvės padargai: lėkštės, puodeliai, arbatiniai, keptuvės, dubenys ir dubenėliai, iš kurių niekas taip ir nesuvalgė savo paskutinės vakarienės. Tona tų rakandų dabar liudija buvus gyvenimus, buvus namus.
Krūvos puodų vaizdas neparuošia tam, kas laukia už durų kitoje patalpoje.
Už stiklo – šimtai tūkstančių porų batų, konfiskuotų jau pirmąją atvykimo dieną. Tie batai atrodo kaip savotiški čia gyvenimus baigiusių žmonių dienoraščiai. Ant jų padų įsispaudę nueiti kilometrai, kelio akmenys iki motinos namų ar žemių grumstas iš obelų sodo, kuriame prieš dešimtį naktų dar skaičiuotos rugpjūčio žvaigždės.
Kiaurą naktį prastovėję ant kojų nubaustieji ryte buvo išleidžiami į darbą, kad vakare vėl grįžtų į tą patį košmarą.
Negaliu suprasti vieno – kodėl iš kalinių būdavo atimami jų batai. Ar ir tai buvo bet kokios tapatybės ištrynimo priemonė? Vietoje to būdavo įbrukami nepatogūs, dažnai viela surišti batai mediniais padais, keliavę iš vienų kalinių rankų į kitas. Net ir tuos reikėdavo saugoti kaip savo akį, nes kas nors pastoviai taikydavosi juos nugvelbti.
Matau vieną margą aukštakulnį batą ir sulaukiu patvirtinimo, kad didžioji dauguma čia atvykusiųjų nė juodžiausiame sapne nesapnavo, kur yra vežami.
Italų chemikas, rašytojas ir partizanas, už ką ir atsidūrė Aušvice, savo knygoje „If it is a man“ pasakoja, kad tą miniatiūrinį krislą asmenybės, savasties padėdavo išsaugoti elementarūs dalykai: užsispyrimas reguliariai praustis, barzdos skutimasis, nepataisomai purvinų marškinių skalbimas net ir šalčiausiomis žiemos naktimis, kai šie beveik prišaldavo prie kūno nuo žvarbos gulint ant išdidžiai lova vadinamo gulto tamsiame ir šaltame barake, po kurio stogu skamba aimanos, kosulys ir malda.
Pasak jo, mirties šešėlis prilipdavo prie žmogaus dar gerokai iki tol, kol jam tekdavo stoti su ja į akistatą. Vienas prieš vieną. Jis atkreipė dėmesį, kad dalis vyrų visiškai nustodavo rūpintis savimi, nebesidomėdavo aplinka, jų žvilgsnis tapdavo apsiblausęs, tarsi jų sielos, nepakėlusios kančios, anksčiau laiko būtų palikusios kūnus. Ir tie likdavo stovyklos labirinte it nudevėti apvalkalai, slepiantys kiaurymę, atsiveriančią žvilgtelėjus vidun.
Tai – buvęs Aušvico kalėjimas. Kitaip tariant, kalėjimas kalėjime.
Tačiau net ne visiems pakakdavo stiprybės sulaukti, kol vieno bevardžio žmogaus nurodymu bus pasiųsti į mirties glėbį. Tokie prasimanydavo virvę ar kokį tvirtą ilgesnį skudurą, net nuodų iš šalia veikusių chemijos gamyklų ir palikdavo Aušvicą be jokios eilės.
Kiti – mesdavosi ant stovyklą supančios spygliuotos tvoros arba tiesiog išeidavo iš rikiuotės ir stodavo priešais nacių sargybinius, taip deklaruodami – prašau, šaukite. Net ir toks planas išdegdavo ne visiems.
Kartais prakeikti esesesininkai patys imdavo erzinti kalinius ir siūlyti jiems vielas, diržus ar kitokius daiktus, galinčius padėti užbaigti savo dienas. Jų matematika buvo paprasta – kuo daugiau kalinių patys save pražudys, tuo daugiau vietos bus naujiems, tuo labiau priartės „žydų klausimo“ sprendimas ir rūpestis, kaip tokią masę žmonių sugrūsti į dujų kameras.
Mirties barakas
Buvo ir tokių, kurie dujų kamerų nepasiekdavo, nes iki tol atsidurdavo 11-uoju numeriu pažymėtame barake. Tai – buvęs Aušvico kalėjimas. Kitaip tariant, kalėjimas kalėjime. Barako rūsyje – kamera, kurioje 1941-ųjų rugsėjį pirmą kartą prieš 900 Sovietų karo belaisvių ir 200 Lenkijos politinių kalinių panaudotos „Zyklon B“ dujos.
To paties rūsio koridoriaus sienose dešimtys durų, už kurių – kankinimo celės, tarsi kančios pačioje stovykloje ir taip būtų buvę negana. Jose atsidurdavo kaliniai, turėję kontaktą su civiliais, tie, kuriuos įtarė sabotažu, ir tie, kuriems nepavyko pabėgti. Be įprastų kamerų, kuriose net buvo dviaukštės lovos, atitinkamai pagal bausmę prasikaltusysis atsidurdavo tamsiojoje arba stovimojoje celėje.
Tamsiosiose kamerose su metalo plokštėmis iš išorės užkaltais langais kaliniai miegodavo ant betono grindų. Įėjusi į vieną iš celių, matau, žymes ant sienų.
Fantazija ima dirbti išsijuosusi. Įsivaizduoju, kad ilgais kalinimo laikotarpiais, neskiriant dienos nuo nakties, sienų braižymas buvo vienintelis būdas neišeiti iš proto. Kažkas galbūt skaičiavo dienas, kiti nagais bandydavo įrėžti savo vardą – tarsi telegramą į ateitį, skelbiančią, kad tu čia buvai. Kad iš viso buvai. Tačiau, nežinau, o gal ir nenoriu žinoti, ar tai paskutinės kalinių išpažintys, ar jau vėliau palikti ženklai.
Pirmasis ir ilgiausiai poste išbuvęs po Niurnbergo teismo buvo pakartas čia pat, prie įėjimo į krematoriumą.
Celių sienos aprūkusios, nes ypač stipriai nusikaltusius sargybiniai kankindavo pastatydami žvakes, kurios it plėšrūnai surydavo visą patalpoje esantį deguonį.
Kvadratinio metro ploto stovimosiose kamerose nebuvo ne tik šviesos, bet ir jokių šansų apsisukti. Kiaurą naktį prastovėję ant kojų nubaustieji ryte buvo išleidžiami į darbą, kad vakare vėl grįžtų į tą patį košmarą. Tai tęsdavosi nuo kelių naktų iki savaičių, kol viena iš pusių pasiduodavo.
Išėjusi iš rūsio tamsos, matau prie pat stovyklos tvoros ir dujų kameros su krematoriumu stovintį dailų dviejų aukštų gyvenamąjį namą. Jo languose kabo užuolaidos, o palanges puošia naminiai augalai. Pastato groteskas gąsdina labiau nei pravertos seniai atvėsusių krematoriumų burnos ar pati dujų kamera, panaši į slėptuvę nuo bombų.
Geriau patyrinėjęs randi keletą angų, per kurias patalpą užpildydavo niekingosios dujos. Kartais, prabudus kokio nors sargybinio sąžinei, jis patardavo moterims arčiau tų angų iškelti savo vaikus – esą tai sutrumpindavo kančios laiką nuo dvidešimties minučių iki vos kelių.
Tas namas priverčia odą nueiti pagaugais: jame savo idilišką gyvenimą vedė komendantas ir jo šeima. Pirmasis ir ilgiausiai poste išbuvęs po Niurnbergo teismo buvo pakartas čia pat, prie įėjimo į krematoriumą. Jo žmona teismo metu dievagojosi nežinojusi savo vyro darbo specifikos ir to, kas vyksta kitoje elektrinės tvoros pusėje.
Po karo atsirado daug tų, kurie neigė Holokaustą ar nacių įsteigtų koncentracijos stovyklų egzistavimą. Tačiau tai darė ne dėl to, kad jiems prijautė, o todėl, jog paprasto mirtingojo smegenims neįmanoma aprėpti to žiaurumo masto, patikėti, kad yra aplinkybės, kuriomis žmogus ar net kaimynas, bičiulis gali virsti visišku gyvuliu.
Tai priminimas, priekaištas, kad tai niekada negali pasikartoti. Tačiau istorija kaip kokia gyvatė ir vėl prarija savo pačios uodegą.
Netikėti ir neigti kur kas lengviau nei susitaikyti su tiesa. Ir mano smegenys fiksuoja klaidą: vaizduotė tiesiog neįgali įsivaizduoti savaitgalio pusryčių komendanto virtuvėje, kieme žaidžiančių vaikų, taurės raudonojo vyno krauju suteptose rankose ar švelnaus šokio su žmona iš patefono skambant Šopenui. Myriop nuteistas komendantas savo autobiografijoje, kurią po karo jį privertė parašyti Lenkijos valdžia, sakė, kad tik dirbo savo darbą ir norėjo jį atlikti kuo geriau.
-
Pasaulis mini 80-ąsias metines: kaip pasaulis leido atsirasti Aušvicui?
-
Aušvico išlaisvinimo 80-mečio minėjime išgyvenusieji smerkia antisemitizmo augimą
-
Dviprasmiškai vertinama lenkų balerina prieš mirtį naciams surengė kruviną išpuolį
-
Krauju padengta žemė: sukrečianti kelionė po Aušvico koncentracijos stovyklą
-
Internete plinta graudi istorija apie Aušvico smuikininką: jo vaizdas buvo sugeneruotas DI
Šiurpą kelia ir tai, kad dauguma prie juodžiausio žmonijos nusikaltimo prisidėjusių asmenų išties nebuvo kažkokie serijiniai žudikai iš prigimties, iš pašaukimo. Nemaža dalis jų, kaip ir prakeiktas komendantas, net ir pasibaigus karui tikėjo, kad tik dirbo savo darbą.
Žmogaus žiaurumas dažnai neįskaitomas iš veido. Kai kurie galbūt net nežino, kad jis juose yra, kad jį nešiojasi, bet išlaisvintas jis it Pandoros skrynios negandos tampa nesibaigiantis ir beribis, nuolat randant sau pasiteisinimų.
Aušvicas skirtas ne tik tiems, kurie taip ir nesulaukė išlaisvinimo atšiaurią 1945-ųjų žiemą. Ne tik tiems, kurie surado ne tik kelią į namus, bet ir juos dar tvirtai stovinčius. Aušvicas skirtas kiekvienam iš mūsų. Tai priminimas, priekaištas, kad tai niekada negali pasikartoti. Tačiau istorija kaip kokia gyvatė ir vėl prarija savo pačios uodegą.
Matyt, viskas, ką aš galiu padaryti dėl beprasmiškai nužudytų žmonių atminimo ir matavimo vienetų neturinčios jų kančios, tai pagerbti tą auką, tą gležną gyvybę kasdien iki kaulų smegenų patirdama savo buvimą, kasryt vis iš naujo sąmoningai pasirinkdama gyvenimą ir nespjaudama į jį kaip į duotybę, kurios atseit niekas neturi galios iš manęs atimti.
