Sekite 15min Google
– Germante, papasakokite savo šauliškų veiklų pradžią: kaip susidomėjote, kaip pasukote šaulystės keliu?
– Į Lietuvos šaulių sąjungą atėjau dar studijų metais. Ieškojau medžiagos diplominiam darbui apie sukarintas organizacijas Lietuvoje. Tąkart Sąjungos štabe apsilankiau vedama akademinio smalsumo, tačiau susitikimas su ten dirbančiais žmonėmis netikėtai pakeitė kryptį. Sužavėjo ne tik organizacijos istorija, veiklos prasmė ar aiškūs tikslai, bet ir pati šauliška dvasia – bendruomeniškumas, vertybės. Neslėpsiu, bet tuo metu ir uniforma turėjo savo simbolinį svorį.
Iki tol apie šaulius žinojau nedaug, todėl, kaip sakau, tai buvo savotiškas atsitiktinumas. Netrukus pradėjau dirbti Lietuvos šaulių sąjungoje jaunųjų šaulių koordinatore, vėliau šaulių vado pavaduotoja. Tai buvo tikrai intensyvus ir auginantis laikotarpis. Kadangi pati mokyklos metais nebuvau jaunoji šaulė, neturėjau jokios karinės patirties, viską reikėjo mokytis nuo pagrindų – greitai įsilieti į organizacijos gyvenimą, suprasti jos vidinę kultūrą ir veikimo principus.
Atsimenu – jau pirmą darbo mėnesį išskubėjau į Šaulių sąjungos organizuojamas stovyklas ir pratybas. Ten iš arti pamačiau ir patyriau tai, kas dažnai apipinta tam tikromis legendomis – gyvenimą kareivinėse, discipliną. Visa tai buvo nauja, kartais sudėtinga, bet labai įtraukė. Taip šaulystė tapo ir mano kasdienybė, ir laisvalaikis; šioje organizacijoje dirbau penkerius metus.
Vėliau šiek tiek pakeičiau darbo pobūdį ir mano aktyvus dalyvavimas šauliškoje veikloje aprimo. Tačiau niekur nedingo – iki šiol su šypsena prisimenu tą laiką, labai vertinu viską, ką jis man davė, ir dažnai apie tai kalbu. Tai buvo patirtis, kuri be galo prisidėjo prie mano, kaip asmenybės augimo. Todėl ši organizacija man visada išliks labai svarbia gyvenimo dalimi.
– Šauliškumas ir fizinė kultūra, (ne)profesionalus sportas – kaip žiūrite į šį santykį?
– Manau, kad šauliškumas ir fizinis aktyvumas yra tiesiogiai susiję. Šaulystė nėra vien tik apie pasirengimą gynybai – tai ir disciplina, ištvermė, gebėjimas veikti komandoje, atsakomybė už save ir kitus. Visa tai tiesiogiai siejasi su fiziniu aktyvumu. Kalba nebūtinai eina apie profesionalų sportą ar aukštus sportinius rezultatus – kur kas dažniau apie bazinį fizinį pasirengimą, sveiką kūną ir įprotį judėti.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad būtent per šaulišką veiklą daug jaunų žmonių pirmą kartą atranda judėjimo džiaugsmą ne kaip privalomąją kūno kultūrą, o kaip prasmingą, įdomią veiklą. Žygiai, stovyklos, pratybos – tai nėra sportas klasikine prasme, bet visi šie dalykai ugdo fizinį pajėgumą ir, svarbiausia, vidinę motyvaciją. O ji dažnai svarbesnė, nei bet koks rezultatas.
– Kiek žinau, jūsų profesinėje veikloje taip pat nestinga sporto, sveikatingumo reikalų. Jei palygintume Lietuvą ir kitas kaimynines valstybes – kokioje situacijoje esame sporto visiems kontekste?
– Vadovaudama Lietuvos asociacijai „Sportas visiems“ šią sritį matau gana plačiai. Jei kalbėtume apie Baltijos šalis, po nepriklausomybės atkūrimo visos trys šalys turėjome labai panašią kryptį – kurti klubinę sporto sistemą, didinti sporto prieinamumą visiems, judėti skandinaviško modelio link. Tai modelis, kuriame sportas nėra tik medaliai ar varžybos, – tai kasdienio gyvenimo dalis, visuomenės gerovės pagrindas.
Labai gaila, tačiau Lietuvoje per 36 metus to nepasiekėme. Mes apie tai kalbame, deklaruojame, bet realybėje vis dar jaučiamas gana stiprus dėmesys aukšto meistriškumo sportui – medaliams, varžyboms, rezultatams. Kartais atrodo, kad fizinis aktyvumas, kaip visuomenės sveikatos pagrindas, lieka antrame plane. Norėtųsi daugiau balanso, kad „sportas visiems“ būtų ne tik deklaracija, bet ir aiškus prioritetas.
– Žinote, paklausiau dėl to, kad Estija viena iš valstybės vystymo krypčių nacionalinėje strategijoje yra pasirinkusi būtent „tautos sveikatinimą“...
– Estija aiškiai įvardijo „tautos sveikatinimą“ kaip strateginį prioritetą, ir tai leidžia nuosekliai dėlioti sprendimus – nuo politikos iki praktikos, ko mes Lietuvoje, labai gaila, tačiau neturime. Tą puikiai įrodo faktas, kad Nacionaliniame pažangos plane fizinis aktyvumas nėra išskirtas kaip savarankiškas strateginis prioritetas. Nors kalbama apie visuomenės sveikatą ir gerovę, neturime aiškiai įvardytų tikslų, rodiklių ar siekiamų rezultatų, susijusių su gyventojų fiziniu aktyvumu ar sporto prieinamumu visiems. Tačiau turime labai aiškų strateginį uždavinį „siekti gausinti aukščiausius Lietuvos sporto pasiekimus“ – t. y. didinti iškovotų medalių skaičių olimpinėse sporto rungtyse.
Mano nuomone, čia ir atsiranda tas „antras planas“, – kai aukšto meistriškumo sportas, medaliai ir varžybos vis dar sulaukia daugiau sisteminio dėmesio. Jei kalbame apie visuomenės sveikatą, fizinis aktyvumas Lietuvoje vis dar yra tik papildoma kryptis, o ne pagrindas. Labai norėčiau, kad ir Lietuvoje pasektume Estijos pavyzdžiu, kai judėjimas tampa ne tik rekomendacija, bet ir valstybės bei visuomenės prioritetas.
– Kokios Lietuvos piliečių sveikatinimo bėdos? Kaip Jūs tai matote? Einame keliu ar šunkeliu?
– Jei labai atvirai – man atrodo, kad šiandien dar neiname tuo keliu, kuris iš tikrųjų vestų į sveiką visuomenę. Lietuva vis dar per daug orientuojasi į sporto viršūnę – medalius, rezultatus, tarptautinius pasiekimus. Tai svarbu, bet tai yra tik labai siaura sporto dalis. Didžioji visuomenės dalis lieka už šio paveikslo ribų. Didžiausia problema, mano akimis, yra ta, kad mes vis dar ne iki galo suvokiame sportą kaip visuomenės sveikatos pagrindą. Kol kas jis dažnai lieka „papildoma veikla“, o ne būtina kasdienybės dalimi.
Ypač neramina vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių situacija. Tai yra sparčiausiai auganti visuomenės dalis, bet kartu – ir labiausiai pamiršta. Vaikai dar turi sistemą – mokyklas, sporto mokyklas, federacijų dėmesį. O kas lieka vidutinio ir vyresnio amžiaus žmogui? Labai dažnai – beveik nieko. Ribotos galimybės, trūksta prieinamų veiklų, paskatinimo, aiškios valstybės krypties.
Mes kalbame apie senstančią visuomenę, bet realiai nesukuriame sąlygų tiems žmonėms judėti. O juk būtent jiems fizinis aktyvumas yra svarbiausias – ne dėl rezultatų, o dėl sveikatos, gyvenimo kokybės. Kartais atrodo, kad gyvename tarsi dviejose realybėse: vienoje – švenčiame sporto pergales, kitoje – tyliai auga senstanti, fiziškai neaktyvi, pavargusi visuomenė.
– Kalbame apie bendrus dalykus, bet gal bergždžiai? Juk kiekvienas sprendžia už save? Kaip noriu, taip gyvenu. Tiesa, su šauliais gal yra kitaip, nes visi esame didesnio „organizmo“ nariai.
– Iš vienos pusės – taip. Kiekvienas gyvename savo gyvenimą. Bet iš kitos – mes labai jaučiame vieni kitus. Užtenka šalia esančių žmonių, kurie juda, kviečia, įtraukia, – ir tas „gyvenu kaip noriu“ po truputį tampa „darom, judam kartu“.
Man labai artima tai, ką mačiau Lietuvos šaulių sąjungos veikloje. Ten šis bendrumas nėra dirbtinis – jis atsiranda natūraliai. Žmonės susirenka į žygius – vieni jaunesni, kiti vyresni, skirtingų patirčių, bet visi eina tuo pačiu keliu. Ir tie žygiai – ne tik fizinis iššūkis. Tai laikas kartu, pokalbiai, bendras tikslas.
Dirbdama ten pati mačiau, kaip tai veikia jaunus žmones. Organizavome sporto stovyklas, Jaunųjų šaulių sporto žaidynes, kur svarbiausia buvo ne rezultatai. Svarbiausia buvo jausmas, kad jie patys nori dalyvauti, nori išbandyti save. Žygiai su ekipuote, kliūčių ruožai, orientavimasis, ištvermės išbandymai – visa tai ne tik stiprina fiziškai, bet ir suartina.
Gal todėl man artimiausias šaulio įsakymas – „Stiprink valią ir kūną.“ Nes galiausiai tai kalba ne tik apie sportą.
– O jūs pati sportuojate? Kur semiatės jėgų?
– Žinoma, sportas yra ne tik mano kasdienybės dalis; tai labiau stuburas, išlaikantis balansą. Sportuoju kiekvieną dieną, todėl mano rytai prasideda gana anksti – keliuosi apie 5.30 val., kad prieš darbus dar spėčiau bent valandą skirti sau ir sportui. Mano rutina gana įvairi: žaidžiu lauko tenisą, sportuoju salėje, bėgioju, važiuoju dviračiu. Svarbiausia man – nuoseklumas, o ne skaičiai. Jei kalbėtume apie jėgas – daugiausia jų būtent iš čia ir semiuosi. Sportas padeda ne tik fiziškai jaustis stipriau, bet ir susidėlioti mintis, pasiruošti dienai.
Man atrodo, tikrasis malonumas ateina tada, kai į fizinį aktyvumą pradedi žiūrėti plačiau – ne kaip į priemonę išvaizdai, o kaip į procesą, kuris pats savaime teikia džiaugsmo. Mano nuomone, per pastaruosius dešimt metų labai pasikeitė žmonių įpročiai ir poreikiai, susiję su sportu. Ne visi nori sportuoti vieni, todėl buriasi į bendruomenes, palaiko vieni kitus. Šiandien žmonės apskritai vis labiau ieško ryšio ir bendrystės.
Labai panašią bendrystę ir judėjimo kultūrą matau ir šaulių veikloje, kuri suburia labai skirtingus žmones – nuo jaunimo iki vyresnių dalyvių. Tokie žygiai kaip „Klaipėdos sukilėlių takais“, bėgimas tradiciniame pagarbos bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“, kiti atminties ir pagarbos žygiai yra ne tik fizinis iššūkis, bet ir prasmingas laikas kartu.
– Dažnas šaulys pabamba, kad nėra galimybės užsiimti fizine kultūra. Tai salių trūksta, tai laiko, o ir noras ne per didžiausias. Ką tokiam pasakytumėte?
– Pasakyčiau paprastai – jei šaulys gali rasti laiko pabambėti, vadinasi, gali rasti ir 20 minučių pajudėti.
Straipsnis parengtas vykdant projektą „Atsparumo kodas: šauliai 360° ir sąmoningumas informacinių grėsmių akivaizdoje“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Daugiau straipsnių Lietuvos šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“.
