Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 13d. 19:02

Jos mus saugo. Pasienietė kinologė D.Zybartienė – apie meilę šunims, nusikaltėlių persekiojimą ir savęs atradimą

Deimantė Zybartienė. Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Deimantė Zybartienė. Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Pagėgių pasienio rinktinės, Bardinų pasienio užkardos jaunesnioji specialistė, kinologė Deimantė Zybartienė nuo mažų dienų tikrai nesvajojo nei apie uniformą, nei darbą valstybės tarnyboje. Tačiau būtent čia prieš trejus su puse metų teigia atradusi save. „Dabar esu labai laiminga. Ir tėčiui, kuris iš pradžių nepritarė mano pasirinkimui, įrodžiau, kad ne visada laimę gali pamatuoti pinigais ar užimamu postu, o išmatuoti džiaugsmo, kurį teikia darbas su šunimi, – neįmanoma“, – sako 30-metė Deimantė, paskutinioji ciklo „Jos mus saugo“ herojė.

15min tęsia straipsnių ciklą „Jos mus saugo“ – apie moteris pareigūnes, pasirinkusias profesiją, kuri reikalauja didelės atsakomybės, drąsos ir ryžto, ir darančias tai dėl vieno tikslo – tarnauti tėvynei.

Septynios skirtingų sričių atstovės: Kalėjimų departamento, Vadovybės apsaugos departamento, Viešojo saugumo tarnybos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento, Lietuvos policijos, Lietuvos kariuomenės ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos buvo pakviestos priimti žemės, oro, ugnies ir vandens iššūkį ir pasiduoti nežinomybei išbandant save tiek psichologiškai, tiek fiziškai.

Ką joms teko patirti, kokios baimės slepiasi drąsių moterų širdyje ir kaip sekėsi šiuos iššūkius įveikti, sužinosite jau kitą savaitę, o prieš tai kviečiame į trumpą pažintį su kiekviena jų.

Pirmoji šio ciklo herojė – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesnioji specialistė Eglė Martinkėnaitė, antroji – Vadovybės apsaugos departamento pareigūnė, prezidentės Dalios Grybauskaitės asmens sargybinė Simona Daumantienė, trečioji – Viešojo saugumo tarnybos kinologė Kotryna Misiūnaitė, ketvirtoji – Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Antros komandos ugniagesė gelbėtoja Lina Lelevičiūtė, penktoji – Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 3-ios kuopos 4-o būrio vyriausioji patrulė Ina Dambrauskaitė, šeštoji – Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotojo pėstininkų bataliono Sunkiosios ginkluotės kuopos I 120 mm minosvaidžių būrio vadė leitenantė Greta Kancevičiūte.

Šiandien kviečiame susipažinti su paskutiniąja šio ciklo heroje – pasieniete kinologe Deimante Zybartiene.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Deimantė Zybartienė. Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Deimantė Zybartienė. Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Nuo vaikystės be galo gyvūnus mylinti Deimantė sako svarsčiusi apie darbą su jais, tik ne itin įsivaizdavusi, kuo ir kur galėtų dirbti.

„Nuo vaikystės buvau išprotėjusi dėl gyvūnų, jų visada buvo namuose: auginome šunis, tempdavau namo kačiukus, pamenu, ir bitutes laidodavau, – juokdamasi pasakoja pašnekovė, kuri ir dabar laiko tris šunis ir dvi kates. – Svarsčiau, kad norėčiau savo darbą susieti su gyvūnais, galbūt tapti veterinare. Tačiau, kadangi, be meilės gyvūnams, dar esu ir meniškos sielos žmogus, baigusi mokyklą įstojau į kraštovaizdžio architektūrą Klaipėdoje. Po studijų pagal specialybę taip ir nedirbau, vėliau sukūriau šeimą.

Nuo vaikystės buvau išprotėjusi dėl gyvūnų, jų visada buvo namuose: auginome šunis, tempdavau namo kačiukus, pamenu, ir bitutes laidodavau.

Kažkada vienas giminaičių užsiminė apie darbą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (VSAT), galimybę dirbti kinologe – taikydamas man, kad labai myliu gyvūnus.“

– Ar šis giminaičio pasiūlymas jus ir atvedė į tarnybą?

– Iš esmės – taip, tik tuo metu, kadangi sūnus buvo ką tik gimęs, apie tokią galimybę net nesvarsčiau. Atrodė, kad tai tikrai ne man, niekada neturėjau minčių, kad galėčiau būti pareigūnė.

Sūnaus gimimas, matyt, pastūmėjo į savęs paieškas, pradėjau mąstyti, kuo norėčiau būti, ir prabėgus pusmečiui prisiminiau giminaičio pasakojimą. Atsirado kažkokios drąsos, noro daryti pokyčius, norėjau darbo, kur galėčiau save realizuoti, nes vis jaučiausi neišpildžiusi savo lūkesčių. Mano tėvai verslininkai, dirbau pas juos, buvo minčių perimti verslą, bet verslininko gyslelės neturiu.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Deimantė Zybartienė. Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Deimantė Zybartienė. Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Na, ir nutariau pamėginti stoti į VSAT. Pasieniečių mokykla organizuoja 1,5 metų kursus, kasmet į juos renkamos didelės grupės. Taip pat papildomai ieškoma pareigūnų – organizuojami įvadiniai kursai žmonėms, kurie turi aukštąjį išsilavinimą. Taigi yra galimybė greituoju būdu baigti tuos kursus (jie organizuojami kas tris mėnesius) ir pradėti dirbti pasieniečiu. Būna etapų, kai nereikia naujų pareigūnų, bet pastaraisiais metais, kiek žinau, kursai organizuojami nuolat.

Išsilaikiau fizinio parengtumo testą, perėjau medicininę apžiūrą ir trims mėnesiams išvykau mokytis į Medininkų pasieniečių mokyklą. Emociškai buvo tikrai labai sunku palikti vaiką, nes sūnui tuo metu buvo tik metai.

– Kaip reagavo šeimos nariai – vyras, tėvai?

– Vyras labai palaikė, tėvai jaudinosi, kad darbas pavojingas ir sunkus moteriai, nors mama labai manimi didžiavosi, kad taip tvirtai apsisprendžiau, palaikė, kai buvau sudvejojusi prieš važiuodama mokytis – tada kaip tik pastūmėjo ir padrąsino. Tėtis nebuvo patenkintas tokiu mano sprendimu – net nežinau, kodėl, galbūt jis tikėjosi, kad dirbsiu vadovaujamą darbą ar pagal specialybę. Tada tikriausiai pirmą kartą gyvenime nusprendžiau daryti taip, kaip noriu aš pati, o ne kiti.

Dirbdama pasienyje labai pasikeičiau, tapau dar drąsesnė, atkaklesnė, ryžtingesnė. Nesėdžiu vietoje, stengiuosi darbe išnaudoti visas galimybes, tobulėti, kartais tam tenka paaukoti ir šeimos laiką, dėl ko labai pergyvenu, bet tikiu, kad vyras, sūnus bus laimingi tada, kai aš pati būsiu. O savo sūnui noriu būti pavyzdžiu, kad tobulėjantis žmogus yra laimingas žmogus. Ir labai tikiuosi, kad sūnus nesakys: „Mamyt, aš tavęs taip dažnai nematydavau...“, ir kad manimi didžiuosis, o užaugęs pats bus toks žmogus – einantis į priekį, siekiantis daugiau.

Tėtis nebuvo patenkintas tokiu mano sprendimu – galbūt jis tikėjosi, kad dirbsiu vadovaujamą darbą ar pagal specialybę.

Dabar ne tik mama, bet ir likę šeimos nariai didžiuojasi ir palaiko, nors ir teko su tėčiu turėti rimtą pokalbį – darbas tarnyboje su šuniu jam neatrodė prestižinis, tačiau matydamas mano ir Kokos pasiekimus, nuomonę pakeitė ir labai mumis didžiuojasi. Koka net padeda jam surasti pamestus daiktus (juokiasi).

– O kaip pati jautėtės, ar pasiteisino lūkesčiai?

– Iki šiol nesigailiu savo sprendimo, nes čia atradau save, dabar esu labai laiminga. Ir tėčiui mėginau tai paaiškinti, kad esu kur kas laimingesnė už daugelį žmonių, kurie dirba geriau apmokamą darbą. Ne visada gali pamatuoti laimę pinigais, ir, kai manęs klausia, kiek uždirbu, atsakau, kad nežinau (juokiasi), nes sunku įvertinti tai, ką gaunu emociškai dirbdama su savo šunimi.

Visada pavydėjau žmonėms, kurie savo darbą laiko pomėgiu – tai yra nuostabu. Dabar ir aš džiaugiuosi, ir aplinkiniai baltai pavydi, kad radau save. Turiu visas galimybes dresuoti savo šunį, mokytis, tobulėti, vyksta įvairiausi kursai, mokymai, komandiruotės į užsienį, galimybės neribotos – tik reikia norėti ir būti ryžtingai.

– Kada pajutote, kad būtent čia, šioje tarnyboje, yra jūsų vieta?

– Mano potraukis nuotykiams padėjo save rasti profesinėje srityje ir leidžia pasiekti daugybę tikslų. Į pasienį atėjau žinodama, kad dirbsiu kinologijos srityje, ėjau tvirtai apsisprendusi. Tapti kinologe yra didelė atsakomybė, tačiau šis gyvenimo iššūkis itin traukė. Pirmus porą mėnesių padirbau be šuns, tada gavau aštuonių savaičių belgų kalytę ir prasidėjo mūsų, kaip aš vadinu, meilės istorija.

Mane labai žavėjo, kad su šuniu galiu būti tiek darbe, tiek namie. Darbas su šuniu yra aukštasis mokslas, visada sakau, kad man kur kas paprasčiau buvo baigti universitetą, nei dresuoti šunį (juokiasi). Nėra teorijos, konkrečios metodikos, kaip dresuoti. Tiesiog turi tai pajusti, bandyti įvairiausius metodus, kol atrandi, kas veikia būtent tavo šuniui.

Darbas su šuniu yra aukštasis mokslas, visada sakau, kad man kur kas paprasčiau buvo baigti universitetą, nei dresuoti šunį.

Tas nuolatinis mokymasis, ieškojimas mane labai vežė. Labai norėjau pažiūrėti, kokios galimybės atsiveria išdresavus šunį, kiek naudos tai gali atnešti, pavyzdžiui, surasti pasiklydusį žmogų, aptikti didžiulį kiekį narkotikų, išgelbėti, padėti, užkirsti kelią blogiui – visi šie dalykai taip pat labai svarbūs.

– Pagėgių pasienio rinktinėje dirbate trejus su puse metų, kaip įvertintumėte save ir darbą – ką jis jums davė?

– Aš labai pasikeičiau. Pasidariau kur kas pozityvesnė, siekianti išbandyti ką nors nauja, visiškai išėjau iš savo komforto zonos. Šiemet net įstojau tarnauti savanore į Žemaičių apygardos 305 kuopą. Kai įsivažiavau į šią tarnystę Lietuvai, norėjosi dar daugiau žinių, dar daugiau tobulėti. Savanoriaudama gaunu daugiau praktikos, kuri susijusi su šalies apsauga, be to, įdomu vis save išbandyti.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Deimantė Zybartienė. Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Deimantė Zybartienė. Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

– Moterų kinologių, dirbančių VSAT, nėra tiek jau daug, dominuoja vyrai. Kaip jie priima koleges moteris?

– Vyrų požiūriu, moteris kinologė yra prastas kinologas. Galbūt taip yra dėl prieš tai buvusių kelių prastų pavyzdžių. Tačiau kuo toliau, tuo labiau požiūris keičiasi. Ateina daug jaunų stiprių moterų kinologių, kurios savo sunkiu darbu įrodo, kad irgi gali puikiai dresuoti šunis, nors tai nėra lengvas darbas.

Mano nuomone, šunys vyrų klauso labiau, moterys gal kiek nuolaidesnės, gal kartais su šunimis elgiamės labiau kaip su vaikais, galbūt tas motiniškas instinktas šiek tiek čia ir trukdo. Bet kolegos padeda, palaiko, duoda patarimų, kaip kartais reikia vyriškai elgtis, ką daryti, kad šuo dirbtų tau, klausytų ir pan. Manau, kad ta situacija gerėja ir dabar moterų į kinologiją ateina vis daugiau.

Apskritai kalbant apie moteris pareigūnes, jos turi būti su charakteriu, turi žinoti savo vietą, būti pakankamai stiprios, kad nebūtų galimybių diskriminacijai ar replikoms, galėtų atsikirsti, jei prireiktų. Kiek pažįstu moterų pareigūnių, jos tikrai yra tvirto charakterio, ir kartais tikrai tokių reikėtų paieškoti vaikinų.

Mano nuomone, šunys vyrų klauso labiau, moterys gal kiek nuolaidesnės, gal kartais su šunimis elgiamės labiau kaip su vaikais.

– Neišskiriant moterų, kokių apskritai savybių reikia šiam darbui?

– Svarbiausia, manau, atsakingumas, drąsa, nebijoti priimti iššūkius, gebėti greitai priimti sprendimus.

– Kaip atrodo jūsų darbo diena?

– Mano darbo diena prasideda pusę devynių, būna rytinis skirstymas, užduočių paskirstymas, tada sėdame į patrulių automobilius, važiuojame į savo darbo vietas. Kadangi dirbu su šuniu, mano darbo vieta dažniausiai yra ruože prie valstybės sienos – Rusijos federacija, patruliuojame visą dieną – dieninė pamaina trunka 12 valandų. Stebime oro erdvę, Nemuno pakrantę, Rusijos pusę, žmones, automobilius ir t. t.

Naktinė pamaina prasideda pusę aštuonių vakaro ir trunka 14 valandų. Tada viskas vyksta labai panašiai, tik gauname daugiau įrangos naktiniam stebėjimui. Į darbo dienos laiką įskaičiuotas ir skirtas šuniui dresuoti. Žinoma, kinologo darbas tuo nesibaigia, su Koka daug dirbu ir ne darbo metu.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Deimantė Zybartienė. Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Deimantė Zybartienė. Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

– Papasakokite apie šuns specializaciją, ką galima rinktis dirbant VSAT ir koks yra jūsų šuo?

– Jeigu šuo yra žalios juostos, o ne posto, jis yra patrulinis šuo. Kai šuo išsilaiko kategoriją, galima rinktis specializaciją. Kadangi dirbu užkardoje, kurioje yra tarptautinis postas, galiu ruošti šunį narkotikų paieškai – šiuo metu tai ir darau. Jei viskas pavyks, tikiuosi, mano Koka Degantis Kraujas bus universalus – patrulinis ir narkotikų paieškai skirtas šuo.

– Oho, koks vardas!

– Jis visiškai ją apibūdina: labai aktyvi, linksmo būdo, bet su charakteriu, tad truputį pakariaujame (juokiasi).

– Kokiais įsimintinais įvykiais, rezultatais iš darbo aplinkos galėtumėte pasidalyti?

– Su Koka buvome susekusios vieną nusikaltėlį Šilutėje, dirbome kaip pagalba pareigūnams. Tas žmogus buvo ieškomas už taksisto užpuolimą. Mano Koka tuo metu dar neturėjo kategorijos, buvo jaunas šuo. Išties įdomi patirtis: ieškai žmogaus, kuris ieškomas už užpuolimą peiliu, tu nežinai, ar jis, atidarius duris, tave puls, ar dar ką sumanys.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Deimantė Zybartienė. Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Deimantė Zybartienė. Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Niekada nežinai, kokia situacija tavęs laukia, ar tas žmogus yra adekvatus, kaip jis elgsis, todėl visada turi būti pasiruošęs, blaiviai mąstyti, laiku sureaguoti, nepasimesti. Tie dalykai atėjo su tarnyba, su praktika, mokymais. Jei kas anksčiau būtų pasakęs, kad dirbsiu tokiame darbe, būčiau atsakiusi, kad tikrai ne (šypsosi).

Esame dalyvavusios ir ne tokiame sėkmingame persekiojime, tąkart su Koka buvome iškviestos iš namų vykti į įvykį Šilutės rajone – buvo apiplėšta sodyba. Koka be vargo aptiko pėdsakus, kurie vedė į mišką už sodybos, pradžia daug žadanti, tačiau kuo giliau į mišką, tuo baisiau. Miškas labai tankus, pilna sniego, miškavežio provėžos pusmetrinės, pilnos vandens, pelkėtos vietos. Koka susipjaustė leteną, aš su šakomis susibraižiau akį, kai dirbi, nėra laiko diskomfortui, negalvoji, kad skauda ar nepatogu. Porą valandų ėjome pėdsakais, tačiau veltui, nusikaltėliai pasišalino automobiliu.

Koka susipjaustė leteną, aš su šakomis susibraižiau akį, kai dirbi, nėra laiko diskomfortui, negalvoji, kad skauda ar nepatogu.

Praėjusiais metais dalyvavome pirmajame Lietuvoje organizuotame biatlone su tarnybiniais šunimis Ramzio taurei laimėti. Tai buvo pirmos Kokos varžybos, užėmėme pirmą vietą, abi buvome be galo laimingos.

Kalbant apie nutikimus, būna, kad ruože patruliuoji su šunimi ir jis pats susiranda kokį žveją prie Nemuno, aploja ir baisingai išgąsdina. Džiugu, kad žmonės tampa sąmoningesni, informacijos apie tarnybinius šunis daugėja, apskritai Lietuvoje žmonių mentalitetas, kalbant apie šunis, yra gana aukštas.

Pavyzdžiui, kai su Koka buvome misijoje Graikijoje, ten yra daug valkataujančių, agresyvių šunų, kurių žmonės bijo, net policijos pareigūnai bijojo mano šuns, kol nepamatė, kaip aš su ja dirbu, kaip ją valdau. Pas mus į šunis žiūrima kur kas draugiškiau ir mieliau, ypač po Ramzio istorijos dažnai išgirsti: o, čia Ramzio draugė (šypsosi).

– Ar dažnai atrandate nelegalių daiktų pas žmones ir kas tai dažniausiai būna?

– Tai labai priklauso nuo vietos, kur dirbi. Mano darbe tai nutinka nedažnai. Bardinų pasienio užkarda yra Rambyno regioninio parko direkcijos teritorijoje, ten dažniausiai būna turistai, vietiniai, žvejai, teritorija gerai saugoma, yra kameros, mes patruliuojame, tad gana sudėtinga ką nors nelegalaus neštis ar vežtis, tokių rizikuojančių tikrai yra nedaug.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Deimantė Zybartienė. Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Deimantė Zybartienė. Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

– Jums darbas beveik atitinka pomėgį, tad klausimas – ar randate laiko laisvalaikiui, atsitraukti nuo darbų ir užsiimti kitomis veiklomis? Ką mėgstate veikti?

– Mėgstu skaityti knygas, bėgioti – šį malonumą atradau su darbu, nes mokykloje vos nubėgdavau tuos šešis ratus ir visada būdavau paskutinė (juokiasi). Supratau, kad tai yra ištvermės dalykas, kurį gali išsiugdyti. Taip pat mėgstu piešti, bet šiuo metu daugiausia piešiu ne pieštukais, o kompiuteriu, Užsiimu grafikos dizainu, kuriu logotipus.

Anksčiau, kai turėjau daugiau laiko, jodinėjau šeimos žirgais. Šiuo metu visur nebespėju: darbas, savanoriai, įvairūs kursai, misijos, projektai, trūksta dar tų poros valandų paroje (šypsosi). Dar sūnus auga, kuriam irgi stengiuosi skirti kuo daugiau laiko. Kartais pasiimu sūnų, šunį ir važiuojame pasivaikščioti, daugiau laiko praleisti gamtoje.

– Veikiausiai galima sakyti, kad patriotiškumo, meilės savo šaliai jausmas, kokį jaučiate dabar, atsirado kartu su darbu ir susijusiomis veiklomis, tiesa?

– Taip, patriotiškumo jausmas yra daug stipresnis ir tikresnis, nei buvo anksčiau. Labai myliu Lietuvą ir labai didžiuojuosi savimi, džiaugiuosi, jog didžiuojasi ir mano šeima, kad pasirinkau tokį kelią.

– Remdamasi savo patirtimi, kaip manote, ko reikia žmogui, kad atsirastų tas didesnis patriotiškumo jausmas, kad aplinka, šalis, kurioje gyvename, taptų svarbesnė?

– Visi šie dalykai išugdomi šeimoje. Jei gimei patriotiškoje šeimoje, kuri myli savo šalį, tu toks ir augi. Mano sesuo jau 15 metų gyvena Anglijoje ir tik dabar suprato, kokia svarbi jai Lietuva, gailisi, kad taip susiklostė gyvenimas ir teko išvykti. Manau, kad visi šie dalykai ateina su laiku, branda, aplinka, kuri supa, aišku, prisideda ir šeimos auklėjimas, diegiamos vertybės.

Tėvai visada auklėjo taip, kad mylėtume Lietuvą, čia dirbtume, savo vaikus čia augintume.

– Kokia buvo / yra jūsų šeima?

– Buvau auginama gana griežtai, todėl, manau, esu atsakinga ir pareiginga. Mano tėvai visada buvo labai patriotiški, visada priešinosi bet kokioms mūsų mintims išvykti į užsienį, ilgai pyko ant sesers, kad ji išvyko, paskui labai bijojo, kad aš ar brolis nesektume jos pėdomis. Mano brolis gana kategoriškas, jis irgi niekur nenori išvažiuoti, labai myli savo kraštą. Tėvai visada auklėjo taip, kad mylėtume Lietuvą, čia dirbtume, savo vaikus čia augintume.

– Kokių darbinių planų ar norų turite ateičiai?

– Na, Lietuvoje dirbant pasienyje su karjeros galimybėmis nėra taip paprasta. Norėčiau kada nors tapti instruktore ir mokyti kitus, nes turiu tokią mokytojo gyslelę ir mėgstu mokyti, kartais iš to noro padėti – mokau, galbūt kitus ir erzinu (juokiasi). O kol kas ruošiu šunį narkotikų paieškai, tikiuosi, kad pavyks ją išdresuoti, išties labai įdomi sritis. Be to, laukia daug misijų į užsienį, ten taip pat įmanomos karjeros galimybės.

– Kuo jums iš esmės įdomus, žavus pasieniečio darbas?

– Mano darbas yra su šunimis, vien tuo jis jau žavus. Tarnauji Lietuvai, saugai savo kraštiečius, dėvi uniformą, kurią gerbi, nes gerbi savo šalį, dresuoji šunį, kuris yra tavo partneris ir draugas. Jautiesi stipresnis, drąsesnis. Kartais juokdamasi prisimenu, kad vaikystėje bijodavau tamsos, išeiti naktį į lauką. Būdama darbe to visiškai nebijau, kai turiu ginklą, šunį šalia, baimės išgaruoja.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Deimantė Zybartienė. Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Deimantė Zybartienė. Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Ir jūsų organizuotas projektas įrodė, kad baimė yra melas, tai tik mūsų vizijos, minties galia, nes prisimąstome įvairiausių dalykų, kurių negalime padaryti. Gyvenime vadovaujuosi tokiu posakiu: jei nežinau, kaip tai padaryti, aš pabandysiu. Ir labai džiaugiuosi, kad dažniausiai tai pasiteisina.

– Užsiminėte apie baimę, kurios jau nebėra, apie tai, kaip darbas įkvepia pasitikėjimo savimi ir drąsos. Ar viso to užteko ir kitoms turėtoms baimėms įveikti, ar vis dėlto yra dalykų, kurie kelia nemalonius jausmus?

– Jau daug sau įrodžiau ir įveikiau nemažai baimių, atėjo laikas nugalėti ir vandens baimę. Kol kas nesijaučiu saugi būdama vandenyje… Bet juk baimė yra melas! Tai tik laiko klausimas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Interviu Tik 15min Kultūra

Legendinis britų komikas E.Izzardas: „Galime pakeisti pasaulį, ir šis amžius paskutinis, kai to galime imtis“

Verslas

Ekonomistas: Lenkijos mažomis kainomis neperspjausime

N-18 Aktualu

Anglijoje išprievartautos ir nužudytos lietuvės tėvai: „Ji galėjo padaryti bet ką“

„Eurolygos diena“: ar reikia nerimauti dėl atšipusių „Žalgirio“ ginklų prieš mačą su Eurolygos autsaideriais? (1/3)

Verslas

Architektas G.Natkevičius – apie pakitusį „Mokslo salos“ projektą: tiršta architektūrinių nuotykių

Aktualu

Vilniuje sulaikytas buvęs prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ lyderis V.Ivanovas

Verslas

Kalėdų magija Klaipėdoje: smulkieji verslininkai džiaugsmą kuria nebyliai

Sportas

Sporto žurnalistai išrinko metų pašnekovą, geriausias straipsnis – 15min

Namie skaniausia. Kalėdinis viščiukas tabaka

Aktualu

„Mes ne prieš, bet...“: ką laimėjo mokytojai, kas didins mokesčius ir ką reklamuoja R.Karbauskis

Vardai

TV žvaigždės vyras A.Čelkis nuteistas dėl pagrobto milijono: „Aukščiausiajame Teisme teisybė bus atkurta“

Pasaulis kišenėje

5 žaviausi Europos miesteliai, kuriuose Kalėdos – tarsi iš pasakos

24sek

Apmaudu – „Neptūnas“ pralaimėjo paskutinių minučių trilerį „Bešiktaš“

Kultūra

O koks tu, kai nevaidini? Ridas Žirgulis

Gyvenimas

Psichologas Kaune įkūrė svečių namus katinams: „Poreikis tikrai yra“

Vardai

Prieš metus prisipažinę, kad skiriasi, Giedrius Masalskis ir Asta Stašaitytė kreipėsi į teismą

Vardai

Natalijos Bunkės mylimasis Edgaras Eidėjus pirmąkart prabilo, kodėl metė kriminalisto darbą

Kultūra

Lina Ever: Vandens istorija arba Majos Lunde fenomenas

Gazas

Naudotas „BMW X3“: ko vertas šis prabangių kompaktiškų miesto visureigių pradininkas

Aktualu

Rusija, Turkija ir Iranas sieks, kad būtų parašyta nauja Sirijos konstitucija

Naujienos

„Vieni vartai“: atskleistos Lietuvos nacionalinio futbolo stadiono detalės

Sportas

Pirmą pergalę istorijoje iškovoję Gibraltaro futbolininkai netramdė džiaugsmo

24sek

Ž.Urbonas: „Lyg ir pavargę Prienai, lyg ir primušam juos, bet su savo tais tritaškiais...“

Gyvenimas

13 būdų visam laikui atsikratyti riebalų nuo pilvo

Maistas

Neturite kur dėti obuolių? Kepkite! 10 pačių įvairiausių receptų

Aktualu

Skiepai nuo meningokoko infekcijos kompensuojami ne visiems

Gazas

V.Kudarauskas. Kam, po velnių, perka naujus spec. tarnybų automobilius? Geriau pinigus man atiduotų

Aktualu

Paulius Jurkevičius: Mano šaldytuve – reikalai prasti. Arba labai prasti

15min recenzija Kultūra

Knygos recenzija. Laiškai pasauliui ir sau

Deuce

Ričardas Berankis išsigelbėjo – laimėjo pirmą dvikovą Maskvoje

24sek

A.Jomantas po susidūrimo su „Ryto“ legionieriumi atsidūrė ligoninėje

Pasaulio savaitės įvykiai – įspūdingiausiuose kadruose (2018 spalio 7–13 d.)

Pasaulis kišenėje

10 idėjų, kur Europoje pasigrožėti rudens gamta

24sek

Per vargus: „Rytas“ vos ne vos palaužė „Dzūkijos“ krepšininkus

Gyvenimas

Interjero naujovės: madingiausių kambarinių augalų dešimtukas

Verslas

„Reporterių be sienų“ atstovas O.Steenfadtas: „Žiniasklaidai uždirbti iš reklamos – demokratiška“

Vardai

Sostinėje iškultas Vaidos ir Deivido Česnauskių „Audi A7“ langas: prašo atpažinti chuliganus

24sek

J.Mačiulis ir L.Lekavičius svariai prisidėjo prie savo komandų pergalių

Aktualu

Knygą apie sovietinį Vilnių parašęs D.Pocevičius: „Nepaverskime 1944–1990 m. Vilniaus istorijos pilka dėme“

Gyvenimas

Persivalgymas ir fizinės veiklos stygius – prastos atminties priežastis?

Vardai

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką