Psichologijos žinios, knygos, kuriomis nupasakojamas vidinis žmogaus gyvenimas, legalizuoja ir normalizuoja mūsų jausmus ir patirtis. Ir kartais ateina tas išvaduojantis jausmas: „Ai, tai va, ne aš čia blogas ar bloga. Čia pasekmė mano vaikystės traumos.“ Sužeistas vidinis vaikas patenka į šiltą debesėlį, kuris kužda „viskas su tavimi gerai“, kur tampa svarbu meilė sau, savi poreikiai, savęs supratimas, laikas sau. Taip persistruktūruoja naujas „aš“ supratimas, kuriame yra daug daugiau galios nei anksčiau.
Čia vidinio augimo istorija galėtų ir baigtis. Priimi savo „vidinį vaiką“, gydai jo žaizdas ir gyveni pilnesnį gyvenimą „čia ir dabar“.
Bet nebūtų šito įrašo, jei nebūtų to „bet“. Kas nutinka su vaiku, kuris pradeda suvokti savąjį „aš“? O gi ateina tie nuostabūs dveji metai, kur trepsint kojelėmis norisi, kad pasaulis būtų „toks, kaip aš noriu“.
Ir čia yra nemažai pykčio, derybų ir bandymo gauti ko nori. Kartu ši frustracija judina psichiką mokytis priimti „blogą pasaulį“ ir rasti kūrybiškų būdų, kaip jame adaptuotis.
Ką galima paaukoti, kad tai nebūtų sielos sąskaita, kaip būti su savo „aš“, kai yra kiti, kaip būti su ribomis, kas yra konfliktas, kaip integruoti savo agresiją, kuri nori ginti tą „aš“, savo poreikius? Rimti reikalai.
Viena, kai tai vyksta su dvejų metų vaiku. Visai kas kita – kai tau 35-eri ir pamatei, kad visą savo gyvenimą aukojai savo poreikius dėl kitų, nes taip atrodė saugiau, bandei pritapti, susimažinti, neužkliūti.
Tas paaukotas „aš“ atsistoja ir sako: „Na, palaukit, dabar tai jau bus apie mane!“. Realybėje nebėra tos mamos, kuri būtų „negera“, kuri nepildytų kiekvieno poreikio. Psichologijos teorijos, vidinio augimo praktikos yra persukamos viduje taip, kad jos ir toliau tarnauja kaip viską legalizuojanti ir palaikanti mama. O tuo tarpu išorinėje realybėje, santykiuose su kitu, psichologinės tiesos tampa įrankiu išreikšti savo agresiją.
Ir prasideda toks emocinis išsipylimas. Viduje žmogus jaučia, kad „aš jau daug žinau, jau išsiterapinau, jau suprantu savo traumą ir dabar save ginsiu.“ Bet išoriniuose santykiuose vyksta išveikos, nesuvirškinta, neintegruota agresija, kuri pilasi „aš tik pasakiau, kaip jaučiuosi, tavo reakcija yra tavo reakcija“; „Ne, ne, aš nepertraukinėju, aš tik pasaukiau, kokią reakciją man kelia jo žodžiai“; „Aš nebetęsiu šito pokalbio, nes mane trigerina šitie žodžiai.“
Santykis yra reguliuojamas „pagal mane“, o kitas jausmas – kad vaikštai ant kiaušinio lukštų, nes, jei tik pasakysi, kaip jautiesi, priartėsi prie kaltės ir bus puolimas. Nes dabar yra daugiau jėgos gintis, tačiau galėjimas išbūti su kalte ir savo agresija dar neįvykęs.
Gelmėje yra noras papasakoti apie savo skausmą, bet išorėje tai išsitransliuoja pykčiu, kito nuvertinimu, ėjimu grumtis, kam čia labiau skauda ir gynybiškumu.
Ir šita vieta yra labai sunki. Apkabinti mažą nuskriaustą vaiką yra viena. Bet padėti tam trepsinčiam vaikui priimti savo agresiją, priimti, kad kartais užgauname kitą ir esame kalti, yra labai sunku.
Sunku dėl traumos mechanizmo. Traumos kontekste kaltė pradeda veikti kaip autoagresija. Ji naikina ir neaugina. Kai kitas bando pasakyti – „Tai, ką tu darai man skauda“, iššaukia kaltės jausmą, kuris meta atgal į traumą, o sustiprėjusi psichika turi daug daugiau jėgos gintis.
Gintis, kad nebereikėtų savęs aukoti, savęs sunaikinti. Taip prasideda puolimas, pasitelkus įmantrias frazes, sudėtingus psichologinius konstruktus, kur kitam nėra kaip apsiginti. Nes kiekvienas judesys reikš – „Manęs tu nepriimi, taip, kaip nepriėmė mano mama.“
Įdomu tai, kad dažniausiai tas kitas ar kita, pasirenkamas toks, kuris gali išbūti. Bet ne taip, kaip gera mama, kuri emociškai įsitrauktų, atspindėtų, galėtų pajausti skausmą už pykčio, nepriimti asmeniškai, kai yra puolamas. Dažniausiai santykiuose ta išbuvimo sąlyga yra partnerio mokėjimas atsijungti, neįsitraukti. Ir čia užsikuria toks kartais į neviltį varantis procesas, kuris vidiniame pasaulyje skambėt gali taip:
„Aš noriu, kad įsitrauktum, bet įsitrauktum taip, kaip aš noriu, nes aš dar negaliu išsaugoti to „aš“ ir atrasti vietos kitam, aš vis dar pasaulyje „arba tu, arba aš“ – „arba tavo norai arba mano“, „arba tavo skausmas, arba mano.“ Kai tu pajudi iš to savojo „aš“ ir pasakai, ką jauti, aš jaučiuosi kaltas (kalta).
Ir tai meta mane į tą patirtį, kai kaltė, ėsdama mano sielą, bandė išgyventi tame, kas vyko. Dėl to aš noriu susisieti su tavimi, bet tik tame „gera“ lauke. Bet jei tu sakai, kaip tau sunku, kaip pavargai, kaip aš skaudinu – aš negaliu atlaikyti. Ir tiesą pasakius, man labai reikia erdvės. Tu ir duodi erdvės, nes nesakai. Bet tame pradeda trūkti ryšio. Ir aš nemoku pakviesti. Iš tikrųjų pamatyti tave, nepamesdama(s) savęs.
Dėl to tavo bandymus pasakyti savo patirtį, aš subtiliai nukirsiu, persuksiu energiją vėl apie mane, nes man labai nesaugu. Ir tada santykiuose pajausiu tą atstumą, šaltumą, nuo kurio taip norėjau pabėgti ir į kurį vėl, atrodo, įkritau.
Aš labai noriu pasakyti, kad tai tavo kaltė. Išpilti savo visą pyktį, kad mane palikai... O gal kad mane paliko tie, kas turėjo manim pasirūpinti... Dėl to aš šauksiu, kad tai tavo kaltė, nes dabar aš turiu daug daugiau jėgos, drąsos, saugumo, resurso. Aš pagaliau galiu apginti savo „aš“.“
Galia – tai energija, kurią gavus, svarbu išmokti ją įvaldyti. Galia, atėjusi su „aš“ jausmu, yra ir žavinga, ir kūrybinga, ir žeidžianti. Pamatyti savyje tą trepsinti vaiką kartais yra sunkiau, nei sužeistą, paliktą, nuskriaustą.
Dalis to sunkumo bus apie tai, kad tame yra gedėjimas šilto, minkšto, pozityvaus, be konfliktų „debesėlio“. Kaip išgedėti, bet neįkristi į beviltišką depresijos klampynę – tai kartais būna nemenka užduotis. Bet vidiniai procesai tokie yra, kad, arba mes pasirenkame juos pereiti, arba būsime pravelkami per juos. Ir susitikti su savo trepsinčiais vaikais, pasikausčiusiais psichologinio augimo tiesomis, yra labai svarbi vidinio proceso dalis.
Šis tekstas buvo publikuotas S.Valevičienės „Facebook“ paskyroje. Su autorės leidimu dalinamės juo ir 15min.
