Lietuvės Gabrielės ir brazilo istorija: „Neplanavome būti kartu, bet kelionės nusprendė už mus“
Lietuvės Gabrielės kelionė prasidėjo nuo vieno spontaniško sprendimo – išvykti savanoriauti į Peru be aiškaus plano, bet su dideliu smalsumu pasauliui. Ten ji sutiko brazilą Andre, o netikėta pažintis hostelyje virto bendra kelione per skirtingus žemynus. Kartu jie važiavo motociklu per Andų kalnus, miegojo hamakuose Amazonės laivuose ir savanoriavo mokydami vaikus anglų kalbos.
Jų kasdienybė – paprasta, bet pilna patirčių: nuotolinis darbas, gyvenimas su vietiniais ir nuolatinis judėjimas pirmyn. Gabrielės ir Andre istorija rodo, kad ne viskas gyvenime turi būti suplanuota iš anksto. Kartais būtent kelionės pačios nusprendžia, kur ir su kuo tau pakeliui.
Raimonda ir Gustas daugiau nebetylės: pasiryžo sunkiam iššūkiui dėl kilnaus tikslo
Raimonda su sūnumi Gustu leidosi į vieną sudėtingiausių savo gyvenimo iššūkių – kopimą į Kilimandžaro kalną. Tačiau šis žygis jiems buvo ne tik fizinis išbandymas, bet ir sąmoninga misija. Kopdami jie rinko paramą gyvūnų gerovei ir siekė atkreipti dėmesį į tuos, kurie patys negali apsiginti.
„Jei mūsų žygis paskatins bent kelis žmones atkreipti dėmesį į gyvūnų skriaudas, jau bus verta“, – dalijosi Raimonda.
Žygis, retesnis oras, šaltis ir nuovargis tapo fonu kilniam tikslui. Raimondos ir Gusto sprendimas rodo, kad šeimos ryšys gali tapti stipria jėga pokyčiams kurti. Jų istorija primena, jog kartais į viršūnę kopiama ne dėl savęs, o dėl tų, kurie neturi balso.
Penkiolikmetė Rugilė kasdienybėje renkasi šiaudinių sodų rišimą. Tai jai tapo ne tik kūryba, bet ir jaukia akimirka sau. „Kai rišu šiaudų sodą, atrodo, kad viskas aplinkui sustoja“, – šypsodamasi sako mergina.
Jos rankose trapūs rugių stiebeliai virsta šviesą ir šilumą nešančiais sodais. Rugilės istorija primena, kad senuosius amatus puoselėja ne tik senoliai, bet ir jaunimas. Būtent tokios jaunos, jautrios rankos prisideda prie gyvos, gražios Lietuvos istorijos išsaugojimo.
Eugenijus Čibinskas – apie sąmoningus atsitiktinumus ir kalbančius darbus
Keramikas Eugenijus Čibinskas kuria ne pagal griežtą planą, o vadovaudamasis nuojauta. Jam svarbu leisti medžiagai parodyti savo charakterį – akmens masei, ugniai ir glazūrai, kurios kiekvieną kartą elgiasi vis kitaip. „Objekto dar nėra – yra tik mintys ir vaizdai“, – sakė menininkas.
Dauguma formų ir motyvų ateina iš vaikystės ir Lietuvos gamtos – medžių, šakų, miško tylos. Jo darbai primena gamtos fragmentus, kuriuose slypi netobulas grožis. Eugenijaus istorija kviečia pasitikėti procesu ir prisiminti, kad kūryba, kaip ir gamta, gyva tada, kai jai leidžiama būti laisvai.
Šeimos kepyklėlę „Kepalas“ Arvydas ir Akvilė kuria drauge, derindami darbą, šeimą ir kasdienį gyvenimą. „Dirbame kartu, gyvename kartu, tad kartais atrodo, kad viskas vyksta vienu metu – ir namuose, ir kepyklėlėje“, – atvirai sakė Akvilė. Tokia kasdienybė reikalauja kantrybės, nuolatinio susikalbėjimo ir gebėjimo išgirsti vienas kitą.
Būna nuovargio, nesutarimų ir abejonių, ar viskas daroma teisingai. „Pirmus mėnesius buvo momentų, kai savęs klausėme: kam mes tai darome?“ – prisimena Akvilė. Tačiau porą visada sujungia bendras tikslas ir tikėjimas tuo, ką kuria kartu. Net kai lengva nebūna, jie renkasi eiti tuo pačiu keliu – kaip šeima ir kaip komanda. Ši istorija primena, kad kai darbas ir gyvenimas persipina, bendro tikslo siekimas gali tapti didžiausia stiprybe.
Dar daugiau įdomių istorijų skaitykite „15min“ portale.



