Dabar populiaru
Publikuota: 2018 lapkričio 12d. 19:01

Medikai Benitai žadėjo neįgaliojo vežimėlį, o dabar moteris jaučiasi apgavusi senatvę – sukūrė neįprastą mankštą

Benita Cantieni
Asmeninio albumo nuotr. / Benita Cantieni

Šveicarijoje gyvenančiai Benitai Cantieni – 68-eri, tačiau jos kūno grakštumo ir laikysenos pavydėtų ne viena jauna mergina. Moteris dėl sunkios įgimtos ligos daugiau kaip 40 metų gyveno su nuolatiniais skausmais, o medikai jai ateityje žadėjo tik neįgaliojo vežimėlį. Nusprendusi nesusitaikyti su likimu, ji ėmė ieškoti išeičių ir sukūrė ypatingą mankštos metodiką CANTIENICA, kuri remiasi visai kitais principais nei įprastos populiarios mankštos. Neseniai ji viešėjo ir Lietuvoje, kad pasidalytų savo žiniomis su sporto treneriais, kineziterapeutais ir visais besidominčiais sporto ir sveikatos sritimi.

Skausmus kasdien kentė nuo vaikystės

Buvusi žurnalistė, žurnalų „Annabelle“ Šveicarijoje ir „Vogue“ Vokietijoje redaktorė B.Cantieni šiandien yra autorė 21 knygos, iš kurių viena, jos pačios istorija, yra tapusi tikru bestseleriu Vokietijoje, Šveicarijoje ir Austrijoje. Tačiau pagrindinė veikla, kuria ji užsiima, – jos sukurtos CANTIENICA metodikos mokymas. Jos pasekėjų yra ir Lietuvoje. Jų kvietimu moteris neseniai lankėsi mūsų šalyje.

Benitai dar vaikystėje buvo nustatyta Šauermano liga, ilgainiui pažeidžianti žmogaus stuburą. Dėl šios ligos išsivystė sunki skoliozė, klubo sąnario artrozė ir lūžo kryžkaulis. Be vaistų nuo skausmo ji neišbūdavo nė dienos.

Iki 27-erių jai buvo pažeista jau daugelis sąnarių – netgi žandikaulio, o klubo sąnarį buvo būtina keisti. Apie sportą ir judrų gyvenimo būdą ji galėjo tik pasvajoti. Visgi moteris nenuleido rankų.

Nors Benitai buvo uždrausta sportuoti, ji pradėjo tyrinėti anatomiją, kad geriau suvoktų savo fiziologines problemas, ir bandyti įvairiausias kineziterapijos metodikas.

Asmeninio albumo nuotr./Benita Cantieni
Asmeninio albumo nuotr./Benita Cantieni

„Anksčiau maniau, kad anatomija – tikslus mokslas. Mano pirmos abejonės kilo, kai, dirbdama žurnaliste, bandžiau išsiaiškinti, kodėl egzistuoja skirtingos žmogaus odos spalvos. Norėjau žinoti evoliucines šio reiškinio priežastis, tačiau radau tik daug rasistinės rašliavos, daugiau nieko.

Mano susidomėjimas kūno anatomija kilo dėl asmeninių kančių. Arba turėjau susitaikyti, kad dėl savo iškrypusio stuburo nieko neturiu tikėtis iš gyvenimo. Tačiau aš nenorėjau priimti kaip likimo, kad mano nugara kasmet taps vis labiau susukta.

Iš pradžių pagalbos ieškojau už savo kūno ribų. Išbandžiau visas įmanomas fizines terapijas ir metodus, daug skaičiau, diskutavau su medikais. Deja, man niekas nepadėjo. Arba mano kūnas buvo ypatingas ir skyrėsi nuo visų kitų, arba aš nesugebėdavau nurodytų pratimų atlikti tinkamai“, – pasakojo Benita.

Kūnas buvo jos priešas

Pasak moters, daugiau nei 40 metų kūnas buvo jos priešas, tačiau ji nusprendė jį paversti savo draugu, todėl pradėjo jį tyrinėti. Kaip ji pati įvardina, tai buvo kelionė iš lėtinio, nuolatinio skausmo į gerovės pasaulį, iš pragaro – į rojų.

Asmeninio albumo nuotr./Benita Cantieni Lietuvoje
Asmeninio albumo nuotr./Benita Cantieni Lietuvoje

„Kuo drąsiau atsisakydavau teorinių įsitikinimų apie kūno fiziologiją ir anatomiją, kuo daugiau eksperimentuodavau, stebėdama savo kūno reakcijas, tuo geriau jaučiausi. Todėl šiandien aš galiu pasakyti – viskas yra įmanoma, jeigu remiesi savo kūnu, o ne idėja apie jį.

Pavyzdžiui, tyrinėdama dubens raumenis, aš atradau, kad treniruoti juos yra prasmės tik tuomet, kai dirba giliausias jų sluoksnis. Išorinio sluoksnio apkrova gali tik sugadinti sfinkterį ir už erekciją atsakingus raumenis.

Šiandien aš galiu pasakyti – viskas yra įmanoma, jeigu remiesi savo kūnu, o ne idėja apie jį.

Kadangi nesu praėjusi teorinių medicinos ar anatomijos studijų, visada jaučiau vidinį konfliktą – ar turiu teisę kalbėti šia tema. Tačiau ilgainiui supratau, kad būtent išankstinių nuostatų neturėjimas leido man laisvai mąstyti. Nežinodama daugybės nusistovėjusių dalykų anatomijoje, turėjau galimybę į anatomiją pažvelgti nauju žvilgsniu. Nežinodama, kad klubo sąnario displazija laikoma neišgydoma, aš pastebiu, kad kol mes gyvi, mūsų kaulai gali keisti savo formas“, – svarstė Benita.

Kaip Benita atrado dubens dugno raumenis

Moters sukurta metodika remiasi dubens dugno ir kitų giliųjų raumenų stiprinimu. Kaip pati atrado dubens dugno raumenis, Benita vaizdžiai aprašo savo knygoje „Tigro jausmas“.

„Vieną gražią dieną darbavausi su gydytoju Christianu Larsenu, kūno koordinacijos specialistu. Mano stuburas buvo iškrypęs – 48 laipsnių iškrypimas visų trijų ašių atžvilgiu. Pasekmės – sunki dešinio klubo sąnario artrozė.

Skausmus kenčiau kasdien, nuo pat šeštojo gimtadienio. Dauguma gydymo būdų šiek tiek palengvindavo būklę, tačiau visiškai išgydyti dar nebuvo pavykę niekam. Taip gyventi nebenorėjau, turėjau rasti kokią nors išeitį. Bandžiau stumtelėti kaulus ten, kur reikia, ir specialiai treniruoti skeletą palaikančius raumenis, o kaulus ir sąnarius vis pasukti į anatomijos požiūriu geresnę padėtį.

„Tau trūksta gero dubens dugno“, – pasakė Ch.Larsenas. Apie dubens dugną jau buvau girdėjusi. Jis man siejosi su nėščiosioms ir ką tik pagimdžiusioms skirta mankšta. Buvau skaičiusi, kad šis įdomus dalykas susijęs su gaktiniu stuburgalio raumeniu. Norėdami jį išlavinti, šlapindamiesi turime trumpam sulaikyti srovę, t. y. sutraukti žiedinį raumenį. Be abejo, tai darydavau nuolat, nieko čia ypatinga. Ir lytiškai santykiaudama dubens dugno raumenimis darydavau tam tikrus dalykus. Tačiau Ch.Larsenas akivaizdžiai ieškojo visai kitko.

Asmeninio albumo nuotr./Benita Cantieni
Asmeninio albumo nuotr./Benita Cantieni

Dešiniosios rankos nykštį ir didįjį pirštą jis stipriai įrėmė į abi mano sėdmenų puses. Dubens dugnas... Ko gi jis ieško? Galiausiai Ch.Larsenas užčiuopė kaulus – mano sėdynkaulius. „Įsitempk taip, kad abu mano pirštai priartėtų vienas prie kito“, – paliepė jis.

Ką tai reiškia? Vieną prie kito pritraukti sėdynkaulius. Kaip tai padaryti? Su šventojo kantrybe jis pakartojo prašymą. Užsimerkiau ir mintyse atradau vidurį linijos, jungiančius du svetimus pirštus. Tik pamanykit – raumenys staiga krustelėjo. Tiesą sakant, tai tebuvo menkutis virptelėjimas, tačiau vis dėlto buvo!

Virpėjo visas kūnas. Virpėjo ir vis neįstengė liautis. Nugara bėgiojo smagus šiurpuliukas, lyg per sueitį.

Mėginant iš naujo, raumenys truktelėdavo vis stipriau, ir po dviejų valandų jau žinojau, ko ieškojo tas gydytojas. Dubens dugno – plaštakos dydžio ir storio raumenų raizginio, jungiančio gaktikaulį ir uodegikaulį bei vieną sėdynkaulį su kitu. Dar po dviejų paieškos valandų pajutau, kad kojos tapo tarsi kitokios – lengvesnės, ilgesnės. Lengvesnis, apskritesnis, regis tapo ir užpakaliukas.

Na, o su kryžkauliu dėjosi tiesiog neįtikėti dalykai. Savo rankomis galėjau užčiuopti ir šiaip pajusti, kaip įtempiant dubens dugno raumenis nugaros apačioje judėjo dubenkauliai. Tuomet stuburo slanksteliai slinktelėdavo į priekį.

Skausmus kaip ranka nuėmė. Nustojo diegti ir dešinį artrito pažeistą klubo sąnarį. Dingo duriantis skausmas žarnyne (jis kamavo nuo tada, kai buvau susižeidusi kryžkaulį – lyg kas iš apačios būtų įsmeigęs ylą).

Kai po keturių intensyvių treniruočių valandų pagaliau vykau namo, vos įstengiau minti greičio pedalą. Namuose po vonios griuvau į lovą. Virpėjo visas kūnas. Virpėjo ir vis neįstengė liautis. Nugara bėgiojo smagus šiurpuliukas, lyg per sueitį. Paskui vėl užgriuvo skausmas. Ir taip pakaitomis.

Nežinau, kiek tai truko, tačiau virpulys galiausiai virto vibravimu – iš pradžių jis buvo intensyvus, vėliau vis labiau malšo, kol galiausiai užmigau.

Kitą rytą pakirdau varstoma didžiausio savo gyvenime raumenų skausmo. Neįstengiau nė krustelėti. Kojos visiškai neklausė. Jausdamasi bejėgė sąmoningai sutraukiau tuos skaudamus dubens dugno raumenis. Ir ką jūs manote – kojos nesunkiai atsidūrė ant grindų, greta lovos. Atrodė, kad nugara visiškai lengva, beje, ir kaklas. Nebeliko jokio rytais varginusio sąstingio, išnyko ir pilną bulvių maišą primenantis sunkumo pojūtis, lydėjęs nuo pat vaikystės.

Taip pirmą kartą patyriau tai, apie ką svajojau visus 43 metus. Šį pojūtį pavadinau „tigro jausmu“ ir jau nebenorėjau be jo gyventi. Daviau sau tris dienas – per tą laiką, pasakiau sau, turiu rasti būdų, kaip kasdienių darbų verpete duoti darbo ir dubens dugno raumenims.

Asmeninio albumo nuotr./Benitos Cantieni treniruotė
Asmeninio albumo nuotr./Benitos Cantieni treniruotė

Žodžius „dubens dugnas“ kartojau lyg budistas mantrą. Užsirašiusi juos ant lapelio, pasidėjau prie lovos, kitą lapelį prisiklijavau prie veidrodžio vonios kambaryje, dar vieną – ant šaldytuvo, ketvirtą – ant automobilių prietaisų skydelio. Savo darbo kalendoriuje greta kasdienių darbų įterpiau žodžius „dubens dugnas“. Įkalbėjau juos į autoatsakiklį, įvedžiau į kompiuterį. Spėju, kad tomis dienomis, netgi atsiliepdama telefonu leptelėdavau ne savo vardą ir pavardę, bet „dubens dugnas“.

Trečią dieną pajutau, kad jis neša visą mano stuomenį. Tarp viršugalvio ir padų atsirado dar vienas tarpinis darinys – tarsi į daugiabutį per patį vidurį būtų įsispraudęs dar vienas aukštas. Liemuo jau nebekybojo tarp kojų tarsi sunkus maišas. Atvirkščiai, jis grakščiai siūbavo įgijęs solidų pamatą – tvirtą dubens dugną.

Visą mano kūną tarsi kažkas kilstelėjo į viršų. Tąkart suvokiau: prie žemės mus spaudžia ne traukos jėga.

Visą mano kūną tarsi kažkas kilstelėjo į viršų, jis išsitempė. Tąkart suvokiau: prie žemės mus spaudžia ne jos traukos jėga. Tai darome mes patys, nežinodami, kaip deramai elgtis su savo kūnu.

Jei koordinacija gera, žemės trauka tampa organizmo sąjungininke ir mokytoja. Jei į ją reaguojame įtempdami atitinkamus raumenis, iš karto susidraugaujame.

Mano organizmas atsikratė tariamai genetiškai nulemtų ligų. Dubens dugno raumenis įpratinusi sąveikauti su visais kitais skeletą laikančiais giliaisiais raumenimis, ištiesinau iškrypusį stuburą, ūgtelėjau keturiais centimetrais ir visiškai atsikračiau skausmo.“

Asmeninio albumo nuotr./Benita Cantieni su mokinėmis
Asmeninio albumo nuotr./Benita Cantieni su mokinėmis

Metodikos esmė

Pasak Benitos, šiandien ji jaučiasi geriau nei bet kada anksčiau, turi visiškai tiesų stuburą, o jos sąnariai visiškai atsinaujino. „Aš jaučiuosi jaunesnė nei buvau dvidešimties, mano kūnas šiandien stipresnis ir daug lankstesnis, o šalutinis viso šito poveikis – jaučiuosi ir atrodau geriau“, – tikina moteris.

Mokslininkės teigimu, gilieji raumenys skirti tam, kad palaikytų žmogaus kūną vertikalioje padėtyje, tačiau mes jiems skiriame labai mažai dėmesio, tad bėgant metams nedirbdami jie silpsta. Dėl to atsiranda netaisyklinga laikysena, su amžiumi mažėja žmogaus ūgis.

Dubens dugno raumenys, kaip judėjimo centras, turi dalyvauti kiekviename mūsų judesyje, reaguoti į menkiausią rankos ar kojos pajudinimą, todėl pirmiausiai reikia išmokti juos naudoti ir sustiprinti. Daugybė žmonių kenčia dėl stuburo išvaržų, sudilusių sąnarių būtent todėl, kad ignoruojama kūno anatomija.

Taisyklingas ėjimas

Pradėti stiprinti šiuos raumenis galime nuo sąmoningumo einant. Stebėkite, kad kūno svorio centras judėtų horizontalia linija, nebūtų įprastų šokinėjimų aukštyn–žemyn, kurie veikia mūsų sąnarius. Eikite pasitempę, tarsi augtumėte į dangų: kryžkaulis tempiamas žemyn, o viršugalvis – aukštyn, pečiai platūs ir atpalaiduoti. Smakras sudaro 90 laipsnių kampą su kaklu, akys žiūri tiesiai į priekį.

Taip pat labai svarbu, kad dirbtų kojų pirštai, t. y. pėdą statome ant kulno vidurio, po to ji sklandžiai juda, kol kojų pirštai pradeda remtis į žemę. Atsispiriančią koją išlaikome kuo ilgiau kontakte su žeme, atsispiriame stipriai.

Tuomet pirštai neleidžia žingsnio pabaigoje kūnui kristi į priekį, ir ant galvos uždėta įsivaizduojama lėkštutė iš tiesų nenukristų. Einame nedideliais žingsniais, kūnas visada statmenas žemės paviršiui, todėl eidami į įkalnę turime atsilošti, nuo kalno – šiek tiek palinkti.

Asmeninio albumo nuotr./Benita Cantieni
Asmeninio albumo nuotr./Benita Cantieni

Taisyklingas sėdėjimas

Tiesiai atsisėskite ant kėdės krašto. Nusiaukite batus, kad pėdos geriau justų grindis. Kėdė turi būti tokio aukščio, kad čiurnų, kelių ir klubų sąnariai būtų sulenkti 90 laipsnių kampu. Pėdos – klubų pločiu, pirštai kiek plačiau nei kulnai. Liemens raumenimis kilstelėkite krūtinę aukštyn. Viršugalvis nukreiptas vertikaliai aukštyn. Pečiai atpalaiduoti, lyg kristų žemyn, rankos atpalaiduotos guli ant šlaunų.

Nenaudodami daug jėgos, visiškai lengvai atsiremkite didžiųjų kojos pirštų sąnariais ir kulnais į grindis. Tuo pat metu turite pajusti, kaip sėdynkauliai suartėja ir įsitempia dubens dugno raumenys. Atleiskite pėdas, vėl jas paspauskite į grindis, pajusite, kaip iš karto įsitempdamas reaguoja jūsų dubens dugnas. Jus nuo kėdės tarsi kilnoja mažas pučiamas, o paskui subliūkštantis balionas.

Dabar spauskite pėdas pakaitomis: kairę, dešinę, kairę, dešinę. Pajusite, kaip ima dirbti atitinkamos dubens dugno pusės. Stebėkite, kad neįsitemptų kaklas, pečiai ir rankos. Apatinis žandikaulis taip pat atpalaiduotas.

Tai ir yra anatomiškai taisyklinga sėdėsena, kuriai naudojame minimaliai energijos, neatsiranda spazmų pečių juostoje, nugaroje ir nepradeda dėl to skaudėti galvos. Dirbant sėdimą darbą taip reikia sėdėti visą dieną, tik būtina įgyti daugiau patirties natūraliai naudotis tai viena, tai kita dubens dugno puse, kad kita tuo tarpu galėtų pailsėti.

Pratimas dirbantiems sėdimą darbą

Atsisėskite ant kėdės krašto. Kėdė turi būti tokio aukščio, kad čiurnų, kelių ir klubų sąnariai būtų sulenkti 90 laipsnių kampu. Pėdos – klubų pločiu, pirštai kiek plačiau nei kulnai. Krūtinė nutolusi nuo dubens. Rankas sulenkite per alkūnes maždaug 90 laipsnių kampu, plaštakos lengvai sulenktos ir nukreiptos viena į kitą.

Dešinį sėdynkaulį pakreipkite atgal ir žemyn, tuo pačiu lengvai pakeldami pėdą kelis centimetrus nuo grindų. Tą patį darykite su kairiu sėdynkauliu. Kaitaliokite – dešinį, kairį ir t. t. Krūtinė automatiškai pradės daryti priešinį judesį su priešinga keliamai kojai puse.

Kuo labiau įsitempia jūsų dubens vidiniai raumenys, tuo liemuo tampa ilgesnis, tuo lengviau pėdos pakyla nuo grindų. Stuburas išlieka stabilus ir nepakrypęs į šoną. Galva žiūri tiesiai į priekį. „Pažingsniuokite“ su kiekviena koja po 10 kartų, vėliau krūvį didinkite iki 20. Tuomet atsistokite ir pavaikščiokite iš tikrųjų. Šis pratimas mobilizuoja jūsų dubenį, nugarą ir smegenis, lavina anatomiškai taisyklingą eiseną.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

07:05
00:51
01:25

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką