Dabar populiaru
Šiame straipsnyje pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų, kurie pagal galiojančius LR įstatymus turi teisę naudotis tokio pobūdžio informacija. Jei jums nėra 18 metų, prašome spausti NE ir neatidaryti šio straipsnio. Jei jums jau yra 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
Taip
Ne
Publikuota: 2019 spalio 23d. 18:57

Po ligoninės gydytojo savižudybės medikai atvėrė savo skaudulius: padėtis blogesnė, nei galima įsivaizduoti

Vilniaus universitetinės ligoninės pastatas Lazdynuose
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Vilniaus universitetinės ligoninės pastatas Lazdynuose

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriaus gydytoja Kastė Mateikaitė savo „Facebook“ paskyroje pasidalijo skaudžiu įrašu apie savo kolegos – jauno gydytojo – savižudybę. Po šios žinios užvirė diskusija apie tai, kad medikai, nuo kurių sprendimų dažnai priklauso mūsų sveikata ar net gyvybė, dažnai patys būna išsekę, palaužti ir paskendę gilioje depresijoje. Vardijamos priežastys labai įvairios – pradedant dideliu darbo krūviu, atsakomybe ir baigiant bendravimo ypatumais su kolegomis.

Gydytojos išpažintis po kolegos savižudybės

„Šį savaitgalį iš gyvenimo savo noru pasitraukė mano kolega. Nebuvom gerai pažįstami. Susitikdavome retai, tik budėjimų metu, kai reikėdavo pasikonsultuoti dėl neaiškaus paciento, ar atsitiktinai apsilenkdavome ligoninės koridoriuose. Kaži ar būčiau pastebėjusi, kad jo nebėra, jei nebūtų pasakę. Juk žmonės ateina ir išeina, migruoja, keičia darbovietes, galų gale miršta. Natūralu. Mes prie jų neprisirišame, todėl ir praradimai mažai jaudina. Vis tik žinia apie savižudybę sukrėtė. Dar vienas gydytojas...

Juk puikiai visi žinome, kad visame pasaulyje, visais laikais tarp medikų savižudybių pasitaiko daugiausia, lyginant su kitomis profesijomis. Ir tyliai sau skaičiuojame atvejus, statistikas, nieko nekeisdami, nedarydami. O ką galime padaryti? Įtampos ir streso darbe visada buvo ir bus daug. Pacientų skaičius tik didėja. Darbo krūvio mažėjimo tikėtis neverta. Dar daugiau – didėja reikalavimai gydytojams, medicinos personalui. Turi būti visada pastabus, atsakingas, sveikas ir besišypsantis, tikslus ir teisingas. Suklysti negali, net mažiausia klaida draudžiama.

Be darbo, dar prisideda socialiniai reikalavimai šeimoje, skolos už butus, automobilius. Nenuostabu, kad prasideda depresija, nerimo sutrikimai, kurie slepiami, su jais gyvenama ilgus metus niekam nepasakojant, neišsipasakojant. Juk esi gydytojas, negali sirgti“, – emocingai savo išgyvenimus dėstė gydytoja.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Kastė Mateikaitė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Kastė Mateikaitė

Ji klausia – medikai toliau tyliai skaičiuos tokius kolegų atvejus ar vis dėlto nuspręs nebetylėti.

„Turim apie tai garsiai kalbėti. Turim rūpintis vieni kitais, ne vien tik savo pacientais. Turim įdėmiau žiūrėti ir pamatyti savo kenčiančius kolegas. Turim atidžiau klausytis ir išgirsti savo kolegų pagalbos prašymus. Turim išdrįsti ištiesti ranką. Ir gal tiesiog draugiško apkabinimo užteks, kad kolega sugebėtų žengti dar vieną žingsnį šiuo sudėtingu gyvenimo keliu“, – svarstė K.Mateikaitė.

Kaip moteris sakė 15min GYVENIMUI, žinia visiems kolegoms buvo netikėta, kaip ir būna savižudybės atvejais. Jie dažnai būna tarsi perkūnas iš giedro dangaus. „Bet darbas ligoninėje teka sena vaga, visi dirba savo darbus, tik probėgšmais, tarsi tarp kitko, su kolegomis pasidalijame – kaip netikėta, kaip taip galėjo nutikti.

Kas su juo dirbo artimiau, slapta nubraukia ašarą, bet tik tiek. Iškyla jaunų gydytojų klausimai socialiniuose tinkluose: o kur psichologinė pagalba? Gal organizuos, gal ne... Greičiausiai taip ir nutils viskas. Rodos, vis dar tabu kalbėti apie savižudybę. Tai labiausiai ir gąsdina“, – atviravo pašnekovė.

Darbas ligoninėje teka sena vaga, tik probėgšmais, tarsi tarp kitko, su kolegomis pasidalijame – kaip netikėta, kaip taip galėjo nutikti.

Ligoninė situacijos nekomentuoja

Apie patį gydytoją, nusprendusį savo noru pasitraukti iš gyvenimo, žinių mažai ir visos jos neoficialios. 15min žiniomis, vyras dirbo minėtos ligoninės Skubios pagalbos skyriuje. Iš gyvenimo pasitraukė grįžęs namo po budėjimo.

O kalbų yra daug: vieni teigia, kad jis paliko pomirtinį laišką, kuriame nurodė iš pasaulio pasitraukiantis dėl darbo, kiti prideda, kad iki tokios būsenos jį privedė nesutarimai su vienu vadovų ir pastarojo terorizavimas, treti sako, kad „nekalti juokeliai“, sunkiai atskiriami nuo patyčių, yra įprasta bendravimo forma tarp medikų. Greičiausiai, kaip visada, susidėjo kelios priežastys.

15min trečiadienio rytą kreipėsi komentarų į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę. Klausėme, kokių veiksmų ėmėsi ligoninė, ar gali būti tiesa, kad gydytojas pasitraukė iš gyvenimo neištvėręs vieno vadovų terorizavimo.

Įstaigos atsakyme rašoma: „Jūsų užklausoje minimas incidentas įvyko ne darbo vietoje, dėl jo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, tad neturime nei juridinės, nei moralinės teisės teikti komentarus šia itin jautria ir diskretiška tema, kurioje neišvengiamai paliečiami asmens privataus gyvenimo klausimai.

Tragiškomis aplinkybėmis išėjusio gydytojo kolegos išgyvena gilią emocinę krizę, jiems yra teikiama psichologinė pagalba, tad įvykio eskalavimas kolektyve dar labiau apsunkintų padėtį ir keltų grėsmę ligoninės darbo užtikrinimui.

Ligoninės administracija bendrauja su gydytojo artimaisiais, jiems taip pat pasiūlyta kvalifikuota psichologinė pagalba. Žmogiškai tikrai suprantame didžiulį šeimos skausmą ir labai nuoširdžiai užjaučiame mirusiojo artimuosius, šioje situacijoje tikėdamiesi ir žiniasklaidos supratingumo bei objektyvaus incidento aplinkybių vertinimo."

Medikas sistemoje paliktas vienas

Pasak Santaros klinikų šeimos gydytojo, Vilniaus universiteto profesoriaus Vytauto Kasiulevičiaus, Lietuvos medikų sąjūdis dar 2017 m. kėlė klausimą dėl darbo krūvių sveikatos priežiūros sistemoje, tačiau iki šiol niekas iš sprendėjų, pradedant Sveikatos apsaugos ministerija, pasak jo, darbo krūvių reguliavimo problema nenori užsiimti.

„Visi gražiai pašnekėjome, bet iš tiesų niekas nesikeičia. Darbo krūviai yra pačių įstaigų reikalas, o įstaigose jie labai priklauso nuo individualių sprendimų. Realiai, jeigu žiūrėtume statistiką, Lietuvoje pacientų skaičius per dieną, palyginti su kitomis šalimis, yra labai didelis. Pavyzdžiui, pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje priimti 30 pacientų per dieną yra normalu.

Be to, gydytojas toje sistemoje iš esmės yra paliktas vienas. Jis virš savęs turi įvairių viršininkų, kurie jam duoda nurodymus, reikalauja iš jo, bet pagalbos jis negauna. Pacientas gali kreiptis į psichologą, psichiatrą, bet savo medikams įstaigos tokių specialistų neturi. O iš tikrųjų perdegimo sindromą medikai patiria tokį patį, kokį patiria policijos darbuotojai, tik kitoks streso pobūdis. Pareigūnų darbe esantis stresas labiau susijęs su pavojumi gyvybei, o medikai labiau patiria stresą dėl atsakomybės, kaltės jausmo, dėl klaidų baimės ir pan.

Deja, situacija tokia, kad gydytojai neretai savo problemas sprendžia taip pat, kaip ir visa visuomenė – alkoholiu.

Kas su medikais dirba tuo požiūriu? Niekas. Yra labai daug investuojama į kovą su korupcija, kitus dalykus, bet į psichologinę pagalbą neinvestuojama. O kai nėra nieko, kas tave užstotų ir išgelbėtų, tik tavo kolegos, viskas priklauso nuo tų pačių pervargusių kolegų budrumo. Deja, situacija tokia, kad gydytojai neretai savo problemas sprendžia taip pat, kaip ir visa visuomenė – alkoholiu“, – svarstė pašnekovas.

Medikas sutiko, kad įvairių programų, kurios periodiškai atsiranda, yra, bet sisteminės pagalbos nėra: „Paklauskite bet kurioje įstaigoje, ar yra psichologas, kuris dirbtų tik su personalu. Nerasite tokių. Gal yra eksperimentinių sprendimų, bet realiai sutinki kolegą psichiatrą koridoriuje, sustabdai jį, kai tau visai blogai, ir klausi, ką daryti. Ir galbūt jis pakviečia pas jį ateiti po darbo.“

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vytautas Kasiulevičius
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vytautas Kasiulevičius

Kas gydytojams kelia didžiausią įtampą?

V.Kasiulevičiaus nuomone, vienas pagrindinių veiksnių ir tas, kad gydytojas jaučiasi atsakingas už žmogaus sveikatą ir gyvybę: jo klaidos dažniausiai ir lieka jo, o ne sistemos klaidos. Jis paliekamas kapstytis pats.

„Šiuo aspektu noriu pagirti visas gydytojų organizacijas, kurios kovoja dėl žalos atlyginimo be kaltės modelio įdiegimo. Priėmus šį modelį, medikai nebeslėps klaidų, apie jas bus daugiau diskutuojama, o pacientai savo ruožtu galės gauti išmokas už tas klaidas. Tai vienas iš būdų mažinti stresą, nes kiekvieną kartą jausdamas, kad už klaidą tuoj pat keliausi į teismą, tu užsiimi „gynybine medicina“, t. y. darai tik tai, kas būtiniausia, nenori atiduoti visų jėgų, nes žinai, kas gali būti, jeigu padarysi klaidą.

Antras dalykas – nuolatinis represinis aparatas: Ligonių kasa, „Sodra“ ir visos kitos organizacijos, kurios tave stebi ir baudžia.

Antras dalykas – nuolatinis represinis aparatas: Ligonių kasa, „Sodra“ ir visos kitos organizacijos, kurios tave stebi ir baudžia už kiekvieną vadinamąją klaidą. Sistema veikia be perspėjimo: jeigu tu išrašei receptą pacientui, kuris ir taip jį gautų, tik iš specialisto, tau išskaičiuoja tam tikrą sumą iš atlyginimo. Vakarų pasaulyje apie tai diskutuojama, o pas mus iš karto baudžiama.

Trečias dalykas – nereguliuojamas krūvis. Yra įstaigų, kuriose slaugytojos nebeištveria ir išeina. Jų krūviai, palyginti su Vokietijos ar Švedijos mastais, skiriasi apie dešimt kartų. Aišku, kad žmonės „nepaveža“.

Ir paskutinis veiksnys – vietos administracijos požiūris. Pas mus nuo sovietmečio susiklosčiusi tokia ydinga darbo santykių kultūra, kai vadovas yra praktiškai visagalis, žmonės yra beteisiai, o profesinės sąjungos bedantės arba prisitaiko prie vadovų“, – dėstė šeimos gydytojas.

Pasak pašnekovo, daugelis šių dalykų – ne išimtis ir kitose profesijose. Pagal patiriamą stresą medikai priklauso toms pačioms grupėms kaip policininkai, mokytojai, lėktuvų ir traukinių dispečeriai ir pan. Tai profesijos, į kurių atstovų sprendimo priėmimo saugumą reikia investuoti, nes pervargę medikai gali būti susiję su įvairiomis klaidomis, kurios gali kainuoti gyvybę.

„Reikėtų labai rimtos diskusijos. Sveikatos priežiūros sistema turėtų rūpintis savo darbuotojais, nesukraudama visos atsakomybės jiems patiems. Mes neturime jokių „dengiančių“ struktūrų, kurios saugotų, bandytų analizuoti, kaip padėti, o štai represinių struktūrų sveikatos sistemoje pilna. Vakaruose psichologinė pagalba medikams teikiama sistemingai, sudaromos grupės, kuriose medikai dalyvauja netgi savo darbo metu, pavyzdžiui, susirenka kartą per mėnesį.

Medikai nuolat jaučiasi esantys kare, kuriame praranda sveikatą, nervus ir „užgyvena“ daugybę problemų.

O mes neturime kada užsiimti savipagalba, nes visą laiką dirbame. Krūviai milžiniški, pacientų srautai milžiniški, visko trūksta, gydytojas nori padėti, žino – kaip, bet neturi resursų, nes dirbame sistemoje, kuri nepakankamai finansuojama. Pavyzdžiui, pacientui šeimos gydytojas nori paskirti tyrimą, kad išsiaiškintų problemą, bet negali, nes yra žemesnio rango gydytojas. Jis privalo siųsti pacientą pas specialistą ir jausti nerimą, kad žmogus taip ir nebus ištirtas“, – aiškino V.Kasiulevičius.

O kadangi dar ir pacientai pas gydytojus ateina kaip į karą, nes mano, kad už save nuolat turi kovoti, medikai, pašnekovo teigimu, nuolat jaučiasi esantys kare, kuriame praranda sveikatą, nervus ir „užgyvena“ daugybę problemų.

123RF.com nuotr./Ligoninėje
123RF.com nuotr./Ligoninėje

Psichologė: medikai pervargę ir perdegę

Apie tai, kad medikams būtina psichologinė pagalba, įsitikinusi ir psichologė Valija Šap, įvairiose Lietuvos savivaldybėse vedanti mokymus, kaip atpažinti savižudybės riziką.

„Prieš metus su kolege vedėme mokymus slaugytojams didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Mokėme medikus atpažinti savižudybės grėsmę ir teikti pirmąją emocinę paramą. Tačiau tai, ką pamatėme, mums kėlė nerimą: patys medikai perdegę ir pervargę, jiems patiems reikia skubios pagalbos ir nuolatinės emocinės paramos. Jei norime, kad medikai empatiškai ir profesionaliai pasirūpintų klientais, pirmiausia turime pasirūpinti pačiais medikais.

Šiuo metu kaip tik vykstu iš susitikimo su ugniagesiais gelbėtojais, su kuriais kalbėjome, kad pas mus vyrauja nuostata, jog vieniems pagalbos galbūt reikia, kai sunku, o kitiems nereikia, nes jie ir taip stiprūs žmonės. Tai visiškai neteisinga nuostata. Tie, kurie teikia pagalbą kitiems, taip pat yra žmonės ir jiems būdingi visi žmogiški jausmai.

Patys medikai perdegę ir pervargę, jiems patiems reikia skubios pagalbos ir nuolatinės emocinės paramos.

Medikai neretai susiduria su mirtimi, kitų žmonių kančia ir skausmu, ir būtų keista, jeigu tai jų neveiktų. Ir jie tai patvirtina. Kai vedėme mokymus slaugytojams, išgirdome tokius žodžius: „Aš dirbu intensyvios terapijos skyriuje ir per kiekvieną mano budėjimą miršta 2–3 pacientai. Nuolat matau verkiančius artimuosius. Aš pati negaunu jokios pagalbos – su visu tuo turiu susidoroti pati“, – teigė pašnekovė.

Pasak psichologės, psichologai aplink save turi kolegų, su kuriais sutarę, kad, jeigu bus sunku, visada gali vieni kitiems paskambinti arba susitikti, ratą. Taip pat sutarę, kad, jeigu kitas pamatys, jog kolega yra pervargęs, atsirado požymiai, bylojantys, jog jis patiria ilgalaikę įtampą, stresą, keičiasi jo elgesys, bendravimas, emocinė savijauta, pasakys apie tai, pasiūlys pasikalbėti ir pasistengs suteikti pagalbą.

„Reikia mokytis atpažinti ir pačiam, kada man reikia pagalbos, suprasti, kad esu toks pat žmogus kaip visi, nesvarbu, kokias pareigas užimu, taip pat sugebėti pastebėti šalia esantį, kuriam šiuo metu yra sunku, mokėti jį prakalbinti ir suteikti pagalbą. Tokie įgūdžiai turėtų būti lavinami kiekvienoje institucijoje, nepriklausomai nuo darbo pobūdžio.

Reikia keisti nuostatas, kurios labai atsispindi mūsų tautosakoje: „kenčiančiam dangus“, „blogas paukštis, jeigu savo lizdą teršia“, kitaip tariant, tu pats su viskuo turi susidoroti, turi kentėti, tavo problema yra tik tavo, tu neturi teisės jos užkrauti kitiems, todėl kreiptis pagalbos yra gėda, gėda pasakyti, kad pervargau ir pan. Todėl labai džiaugiuosi, kad per pastaruosius penkerius metus vis dėlto įvyko didžiulis pokytis Lietuvoje apie supratimą, kad pagalbos tam tikru gyvenimo etapu gali reikėti kiekvienam, kad nėra gėda jausti įtampą ar palūžti“, – svarstė V.Šap.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Valija Šap
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Valija Šap

Psichologei kolektyvuose tenka išgirsti visko

Paklausta, ar tenka girdėti atsiliepimų apie medikų cinizmą kaip apsaugą nuo skausmo ir su juo susijusią bendravimo kultūrą įstaigose tarp pačių medikų, psichologė užsiminė, kad šiuo metu įgyvendinama sveikatos apsaugos ministro patvirtinta programa, skatinanti psichikos sveikatos raštingumo ir kompetencijų gerinimą įstaigose.

„Jeigu ministras nusprendė, kad tokia programa reikalinga, vadinasi, problemų yra. Mes dirbame su kolektyvais įstaigose. Vertinama psichologinė atmosfera kolektyve, stipriosios bei silpnosios pusės ir ieškoma būdų, kaip kolektyvui padėti susidoroti su patiriamais sunkumais. Kaip jūs ir sakote, kiekvienas kolektyvas turi tam tikrą bendravimo kultūrą, tam tikrą atmosferą.

Ir labai puiku, kad Sveikatos apsaugos ministerija atkreipė dėmesį į tai, jog mūsų visų emocinė savijauta priklauso ne tik nuo to, koks yra bendravimas šeimoje, kaip pavyksta susidoroti su stresu, bet ir nuo to, kaip jaučiamės savo kolektyve. Tikrai visko galime išgirsti, bet labai svarbu tai, kad šiuose mokymuose dalyvauja ir vadovai.

Kolektyve būna įvairių juokelių, frazių, žmonės įpranta taip bendrauti ir nebejaučia, kai kurį nors kolegą visa tai skaudina.

Turime labai gražių pavyzdžių. Viename kolektyve mane labai nustebino jaunas vadovas. Viena moteris pasipasakojo, kad ji nuolat girdi iš kolektyvo vieną savo charakterio apibūdinimą ir tai ją labai skaudina, nors žiūrint iš šalies atrodytų, kad tai nekaltas pasakymas, nei patyčios, nei žeminimas, tiesiog savybės išryškinimas. Bet ji apie tai kalbėdama net apsiverkė. Tuomet tas vadovas atsistojo, prisipažino, kad ir pats yra taip sakęs, ir viešai jos atsiprašė, nes niekada nepagalvojo, jog tai ją gali skaudinti.

Taigi viskas prasideda nuo kalbėjimo. Kolektyve būna įvairių juokelių, frazių, žmonės įpranta taip bendrauti ir nebejaučia, kai kurį nors kolegą visa tai skaudina, nes, pavyzdžiui, pataiko į jo silpnąją vietą. Ir tik kalbėdamiesi galime tai išsiaiškinti. Nuo to turime ir pradėti – kaip aš jaučiuosi kolektyve. Ne kaltinti, kad kažkas man kenkia ar sąmoningai žemina, bet pagalvoti, kas su mumis yra ne taip. Kodėl aš nenoriu eiti į darbą, kodėl man darbe nemiela? Reikia pradėti nuo analizės“, – patarė psichologė.

Pasak pašnekovės, koordinuoti šią programą patikėta visuomenės sveikatos biurams. Ji pasidžiaugė, kad įstaigų vadovai patys kreipiasi ir prašo, kad mes atvyktume, užuot slėpę problemas. Tai rodo jų aukštą profesionalumo lygį.

„O pati, nemažai bendraudama su medikais, galiu pasakyti, kad mūsų medikai tikrai yra pervargę, perdegę, jie dirba dideliais krūviais. Aišku, kažkas gali sakyti, kad tuos krūvius jie patys pasirenka, bet kritika ir smerkimas nieko nesprendžia. Pagaliau tie patys gydytojai, dirbdami daugiau nei vieno etato krūviu, labiau padeda pacientams, nes didina paslaugų prieinamumą, todėl, užuot kritikavę, turime galvoti, kaip galime vieni kitiems padėti“, – ragino V.Šap.

Emocinė pagalba: kur kreiptis
Emocinė pagalba vaikams
„Vaikų linija“
Kasdien (11-23 val.):
Tel.: 116 111
www.vaikulinija.lt
Emocinė pagalba jaunimui
„Jaunimo linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 28 888
www.jaunimolinija.lt
Emocinė pagalba suaugusiems
„Vilties linija“
Visą parą:
Tel.: 116 123
www.viltieslinija.lt
Emocinė pagalba moterims
„Pagalbos moterims linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 66 366
www.moters-pagalba.lt
Emocinė pagalba rusakalbiams
„Linija Doverija“
II-IV (16-20 val.):
Tel.: 8 800 77 277
Krizių įveikimo centras
Antakalnio g. 97, Vilnius
www.krizesiveikimas.lt
krizesiveikimas
Psichologinė pagalba emigrantams
Draugystės ir emocinės pagalbos linija vyresnio amžiaus žmonėms
Darbo dienomis:
I-V (8 – 20 val.):
Tel.: 8 800 800 20
www.sidabrinelinija.lt
pasikalbekime@sidabrinelinija.lt
Komentarai: 24

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

49:40
01:06
01:03

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką