Lietuvių literatūroje autofikcija, o ypač autofikcijoje išskleistas antiherojaus paveikslas nėra dažnas reiškinys. Turbūt būtent tai mane pirmiausia ir masino į rankas paimti skulptoriaus bei rašytojo Mykolo Saukos romaną „Kambarys“ („Odilė“, 2024). Praėjus dešimčiai metų po literatūrinio debiuto – trumposios prozos rinkinio „Grubiai“, – antroje knygoje skulptorius Mykolas pirmu asmeniu pasakoja apie artumo ir žmogiškojo ryšio pažinčių programėlėse ieškantį skulptorių Mykolą, kurio personaže, jo paties žodžiais tariant, galima įžvelgti ir tikrumo paieškų, ir mačistinių pasažų.