Su Kauno šokio teatro „Aura“ įkūrėja B.Letukaite susitinkame studijoje, kur kolektyvas repetuoja ir kur gimsta šokiai. Tačiau ši vieta Kauno senamiestyje yra tik „namų darbams“ – spektaklių rodyti čia nėra kur. Daug metų kolektyvas neturėjo savo erdvės – salės.
„Nors daug žmonių „Aurą“ žino, bet niekada nėra nematę. Žinau, kodėl – juk per visą savo istoriją mes neturėjome jokio namo. Dabar, kai suremontavo kino teatrą „Romuvą“, įrengė ten sceną, čia trečiadieniais galime rodyti savo spektaklius.
Tiesa, jau antras sezonas, bet dar ne visi tai žino. Žiūrovai kartais nusistebi išgirdę, kad „Romuva“ renovuota, juolab nežino, kad ten yra scena. O ir bilietų kasoje negalima nusipirkti. Kodėl? Nežinau. Tai – tiesiog absurdo viršūnė.
Bilietus galima įsigyti tik per pardavimo platformą internetu, kasoje jie neparduodami. Čia mano antras mūšio laukas. Jau buvau savivaldybėje, bet dar reikia muštis, kad atrastume sistemą, kaip tai padaryti. Čia, pasirodo, didžiulė problema“, – sako B.Letukaitė.
„Ilgai neišaugau iš pasakų pasaulio“
– Birute, vis tik pokalbį norėčiau pradėti ne nuo „Auros“, bet nuo jūsų vaikystės, nuo pačios pradžios. Kokia ji buvo?
– Ilgai neišaugau iš pasakų pasaulio. Gyvenau Žaliakalnyje. Atsimenu, kaip eidama į mokyklą pati sau pasakas sekdavau. Labai jas mėgau, stebuklines, apie princesę stiklo kalne ir taip toliau. Dar atsimenu žaidimus su mažytėmis lėlėmis.
Tais laikais į mokyklas rinkti vaikų ateidavo įvairių sporto šakų treneriai. Užsirašydavau visur, kur tik buvo galimybė: plaukimas, sportinė gimnastika ir panašiai. Nuo penktos ar ketvirtos klasės pradėjau lankyti meninę gimnastiką. Ten buvo ir pirmosios traumos. Pamenu, kaip išlėkė kelio sąnarys, nuo to prasidėjo mano dabartinės sąnarių ligos. Traumų buvo daugiau, nes pratimus dariau per negaliu.
Visiems sakau: kūnas turi būti duotas nuo Dievo. Profesionaliame šokyje – ypatingai. Jei tavo sąnariai nėra minkšti, jei nėra prigimtinių amplitudžių – netapsi šokio žvaigžde.
Kiek seniau turėjome kelias vaikų grupes. Kai tėvai atveda vaiką, visų pirma paprašau parodyti kojas. Vieno koją galima lengvai aukštai iškelti, o kito – ne. Tiesiog jauti, kur riba. Tu negali plėšti per jėgą, nes ateityje gresia traumos ir sąnarių ligos.
Kartais mamos atveda vaikus ir guodžiasi, kad jų nepriėmė į baletą. Kai patikrinu vaiko duomenis – belieka tik džiaugtis, kad nepriėmė. Jis neturi tam davinių.
„Viskas turi eiti iš vidaus, iš saulės rezginio“
– Jūs pati šokio mokėtės pas Kirą Daujotaitę. Kokia apskritai yra išraiškos šokio istorija Lietuvoje?
– Išraiškos šokį į Lietuvą 1939 metais atvežė choreografė Danutė Marija Nasvytytė, kuri Berlyne buvo baigusi J.Klamt išraiškos šokio mokyklą. Grįžusi į Lietuvą tokią mokyklą atidarė ir čia, tuometiniame Valstybės teatre rengė solinius koncertus. Įdomu tai, kad mokykla, su trumpa pertrauka, veikė ir Antrojo pasaulinio karo metais.
Kai prieš karą Lietuvą okupavo sovietai – jie mokyklą uždarė. Vėliau ją vėl atidarė vokiečiai, nes Vokietija buvo laisvojo šokio šalis. Mokyklą lankė inteligentų dukros, tačiau daug inteligentijos masiškai traukėsi į vakarus, tarp jų ir buvusios šokėjos. Tos, kurios liko, stengėsi išlaikyti D.Nasvytytės veiklą. Viena iš jų – Kira Daujotaitė, įkūrusi išraiškos šokio kolektyvą, vėliau pavadintą „Sonata“.
Mokyklą lankė inteligentų dukros, tačiau daug inteligentijos masiškai traukėsi į vakarus, tarp jų ir buvusios šokėjos.
Po karo visoje Rytų Europoje, kur sovietai turėjo įtaką, laisvojo šokio mokyklos buvo uždarytos arba paverstos baleto mokyklomis. Išraiškos šokis neatitiko sovietų ideologijos. Pagal juos mene turėjo vyrauti džiaugsmas, šypsenos, pasakos, o laisvasis šokis kalbėjo apie tikrą žmogaus patirtį, prigimtį, skausmą, nelaimes, depresiją. Tai buvo ne pagal rusų komunistinę filosofiją.
„Sonata“, kaip mėgėjų būrelis, prisiglaudė Kauno kultūros rūmuose. Pirmą kartą jų koncertą pamačiau būdama šešiolikmetė ir, pamenu, man nepatiko. Merginos šoko pagal klasikinę muziką. Graikiškos tunikos, šokėjos – basos, lėtas, plastiškas judesys. Aš juk lankiau meninę gimnastiką, kur viskas kitaip: konkrečiai, su kaspinu, su lanku, laisvieji pratimai. Pagaliau – nei klasikinės muzikos klausydavau, nei jos supratau.
Nepaisant to, kad pasirodymas nepatiko, nutariau išbandyti – buvau aktyvi, ieškojau naujų galimybių. Taip ir atėjau. „Sonatoje“ šokau net dvylika metų.
– Kokia ji buvo mokytoja?
– Per Kiros Daujotaitės jubiliejų skyriau jai žodžius, puikiai atspindinčius milžinišką įtaką, kurią ji padarė visoms savo mokinėms. Dėkojau už tai, kad ji yra mano gyvenimo kelias, kad tapo muzika ten, kur tebuvo tyla ir šviesa, kur tamsu.
Kira Daujotaitė – pagrindinis žmogus, kuris mane formavo kaip asmenybę. Su ja patekau į kitą pasaulį, kur visi pastatymai atspindėjo muzikos ir šokio harmoniją. Jos pasakojimai ir prisiminimai apie nepriklausomą Lietuvą, apie laisvąjį šokį, apie prarastą laisvę… Ji ir pasėjo sėklą užaugti tikslui – laisvajam šokiui. Užaugti iki tokio, kuris būtų pripažintas greta kitų profesionalių meno formų.
Jos dėka gana greitai supratau, kad būti scenoje yra mano prigimtinis noras.
Išlikęs vienas ryškus prisiminimas iš „Sonatos“ laikų. Viena stovėjau scenoje, žiūrėjau į salę ir pagalvojau: Dieve, jei tik aš galėčiau būti scenoje, man nieko daugiau nereiktų, nei šeimos, nei vaikų. Kad tik galėčiau būti scenoje.
Bet man Dievas davė ir vaikus, ir vyrus, o taip pat sceną.
„Tokie buvo mano bandymai tapti aktore“
– Birute, bet vis tik studijas jūs pasirinkote bibliotekininkystės. Kodėl?
– Kartu su manimi „Sonatą“ lankė vėliau aktore tapusi Dalia Storyk. Mudvi buvome draugės. Idėja stoti į bibliotekininkystę buvo jos, nes, sakė Dalia, juk dirbant šį darbą galima skaityti knygas.
O aš norėjau į aktorinį. Taip nutiko, kad grįžusi po vasaros atostogų Palangoje sužinojau, kad Dalia stojo ne į bibliotekininkystę, o į aktorinį.
Kas beliko man? Stojau ten, kur buvo mažiausiais konkursas – į bibliotekininkystę Vilniaus universitete. Pamaniau, kad metus pasimokysiu ir per juos pagalvosiu, ką daryti toliau.
Tais metais Dalios Storyk sesuo Nijolė irgi neįstojo, tad vėliau su ja važiavome pas Miltinį į Panevėžį, kur jis rinko savo studiją. Mes buvome dvi miesčionės trumpais sijonėliais. Nepatekome.
Tada nutarėme nukakti į Klaipėdos dramos teatrą, pas jo vadovą Povilą Gaidį. Nusibeldėme autostopu, bet kol pasiekėme Klaipėdą – atėjo vakaras, tad teatre jo neradome. Pavyko gauti namų adresą ir nudrožėme pas Gaidį į namus! Jis nustebo, bet mus priėmė.
„Pasakokit“, – pakvietęs užeiti pasakė.
Mes ir papasakojome, kad norime tapti aktorėmis.
„Mergaitės, aš šiemet nerenku studijos. Važiuokit į konservatoriją.“
Kai išėjome iš jo namų, buvo jau sutemę. Kaip grįžti į Kauną? Pinigų juk neturime. Bandėme stabdyti automobilius, bet niekas nestojo. Galiausiai stabtelėjo sunkvežimis, tik vairuotojas važiavo ne į Kauną, o iki kažkokio kaimo pakeliui. Tiek to, tinka.
Pasukome laukais ieškodamos bent kokios daržinės pernakvojimui. Radome, įsliūkinome vidun, ten atremtomis kopėčiomis užlipome ant šieno ir netrukus užmigome.
Jis mus pavežėjo, tačiau ką daryti gana vėlų vakarą kaime? Pasukome laukais ieškodamos bent kokios daržinės pernakvojimui. Radome, įsliūkinome vidun, ten atremtomis kopėčiomis užlipome ant šieno ir netrukus užmigome. Laimei, niekas mūsų nepamatė, tad iš ryto pasiekėme plentą, susistabdėme mašiną ir grįžome į Kauną.
Kitais metais bandžiau įstoti į tuometinę konservatoriją, buvo renkamas aktorių kursas Kauno muzikiniam teatrui. Stojamiesiems reikėjo paruošti dainą. Pasiruošiau dvi: harmonizuotą lietuvių liaudies ir dar užstalės dainą „Moji, man žuvėdra baltoji“.
Komisijos nariams kažkas pasirodė neaišku, nors aš viename konkurse, dainuodama a cappella, užėmiau antrąją vietą. Šį kartą, turbūt iš tos baimės, nusidainavau.
„Patikrinkit klausą prie pianino“, – išgirdau.
Na, galvoju, dabar jau viskas, nes iš klausos atkartoti natų negalėjau. Priėjau prie pianino, kažkas iš komisijos narių paspaudė klavišą.
„Aaaaaa“, – uždainavau.
Tada kitą. Aš vėl: „Aaaaaaa“.
„Visai neturi klausos, kaip gaila“, – išgirdau kalbantis komisiją.
Tokie buvo mano bandymai tapti aktore.
-
Nacionalinės premijos laureatas Alvydas Šlepikas: reikia parašyti mažiausiai Bibliją, kad galėtum ką nors pakeisti
-
Nacionaline premija įvertinta M.Kavtaradzė: „Kai rašau, viskas, kas vyksta aplink mane, yra romantiška“
-
Menininkas Darius Žiūra: „Per begalinę žmogišką įvairovę bandau kalbėti apie žmogišką bendrystę“
„Bet tu žinai, kad įlipi į traukinį tarsi grįžtumei į kalėjimą“
– Kokiomis aplinkybėmis ir kaip įkūrėte „Aurą“?
– Ilga istorija, galėčiau tris mėnesius pasakoti. Į Kiros Daujotaitės rankas kartą pateko knyga apie išraiškos šokį Vokietijoje. Pasirodė, kad Drezdene veikia šokėjos, choreografės Gretos Palucca mokykla. Ji ir Merė Vigman buvo pačios žymiausios to žanro Vokietijos šokėjos, pasaulinio žinomumo.
G.Palucca Drezdeno mokykloje dėstė laisvąjį šokį, o mūsų vadovė ėmė ieškoti kontaktų, į mokyklą parašė laišką ir stengėsi, kad mes išvyktume į šiuos kursus. Gavo atsakymą, kad visos vietos užimtos.
Tačiau Daujotaitė rankų nenuleido, jai pavyko kelioms šokėjoms suorganizuoti turistinę kelionę į Drezdeną. Saugumiečiams ji, žinoma, laiško iš mokyklos nerodė, mes važiavome kaip turistės, tačiau nuvykusios nuėjome tiesiai į šokio mokyklą.
Aišku, mūsų niekas nenorėjo priimti. Šiaip ne taip įsiprašėme. Ten man atsivėrė akys, nes jie šoko visai kitaip. Buvo dėstomos įvairios šokio technikos, apie kurias mes nieko nežinojome, nes iki tol aš galvojau, kad visas pasaulis šoka taip, kaip mes šokame „Sonatoje“.
Dar, jau vėliau, atsirado proga nuvažiuoti į Maskvą, kur spektaklius rodė amerikiečio Chosė Limono trupė. Nors visi bilietai buvo išparduoti, tačiau mums padarė išimtį, kaip vieninteliam Tarybų Sąjungoje išraiškos šokio kolektyvui.
Iki dabar prisimenu kiekvieną matytą momentą. Nesupratau, ką matau – jie šoka lyg ir taip pat, bet kitaip. Nesupratau, kad yra įvairios kūno paruošimo šokio technikos.
Tai buvo įvykiai, mano mintyse sukėlę audrą. Norėjau daugiau – mokytis, tobulėti. Laiškus į Drezdeno šokių mokyklą ėmiau rašyti savarankiškai, su keliomis šokio draugėmis norėjome ten mokytis. Galiausiai sulaukiau kvietimo atvykti. Bet... kaip išvažiuoti? Juk nenueisi į stotį ir nenusipirksi bilieto į Drezdeną.
Pati nesuprantu kaip, tačiau išdrįsau nuvažiuoti į Kultūros ministeriją, pas ministrą Dainių Trinkūną. Iki trisdešimties metų aš visko bijojau, bijojau žmogų užkalbinti, jaučiausi kaip mažas vaikas, o tąsyk išdrįsau nueiti pas patį ministrą. Šis, pats būdamas muziku, suprato: atvažiavo kažkokia išprotėjusi. Išklausęs manęs sugalvojo, kaip padėti. Tai yra žmogus, kuriam aš esu be galo dėkinga.
– Koks buvo tas būdas?
– Jis pats nuvažiavo į saugumą ir pasakė, kad kelios mergaitės labai nori tobulintis šokio srityje, įtikino, kad mus reikia išleisti. Kadangi Vilnius ir Erfurtas buvo susigiminiavę miestai – oficialiai aš vykau į Erfurtą, o iš tikrųjų – į Drezdeną.
– Kelinti tai buvo metai?
– Apie 1980-uosius. Į Drezdeną važinėjau šešerius metus, o grįžusi rašydavau ataskaitas, kaip tobulinausi Erfurte. Dabar tai sunku įsivaizduoti, bet juk mes gyvenome sovietiniame kalėjime.
– Kaip sekėsi Drezdene?
– Ten sukausi iki išprotėjimo... Iš vienos salės, į kitą, pamokos nuo ryto iki vakaro, skirtingos technikos. Tu negali tiek informacijos, kiek jos pateikiama, įsisavinti. Viena mokslo draugė braižydavo žmogeliukų figūras, kad atsimintume. Kur rankos, kojos, koks judesys.
Mus vadino rusėmis. „Jūs gi Rusija“, – sakydavo.
„Mes iš Lietuvos.“
„Bet žemėlapyje – Rusija.“
Siaubingas jausmas: tu pats nekenti rusų, o tave tapatina su jais.
Dar viena išlikusi emocija, kai iš Vokietijos grįždavome traukiniu. Tai buvo tuometinio Leningrado ar Maskvos traukinys, kuris važiuodavo pro Kauną. Pamenu, stotyje matydavome traukinių kryptis: Paryžius, Miunchenas... Bet tu žinai, kad įlipi į traukinį, tarsi grįžtumei į kalėjimą. Ir nežinai, gal tai paskutinis kartas, gal daugiau niekada čia neatvažiuosi.
Pamenu, stotyje matydavome traukinių kryptis: Paryžius, Miunchenas... Bet tu žinai, kad įlipi į traukinį, tarsi grįžtumei į kalėjimą.
Drezdene aš mokiausi ne tik šokio, čia formavosi ir mano pasaulėžiūra. Puikiai supratau: jei nori būti to pasaulio dalimi – turi jį vytis. „Sonatos“ vadovė buvo nuostabi, bet aš norėjau daugiau. Man viskas atrodė svarbu, juk mačiau, kaip šoka meistrai ir kad kažko trūksta mūsų paruošime. Žinojau kad egzistuoja technikos, kurios naudojamos paruošti profesionalius šokėjus.
Vieną vasarą, su keliomis bendramintėmis suradome erdvę repeticijoms, pradėjome savo atskirą kūrybos kelią.
Pirmąjį viešą mūsų grupės pasirodymą skyriau vadovei K.Daujotaitei. Iki šiol turiu jo afišą.
Dar vėliau, kai prasidėjo „Auros“ organizuojami tarptautiniai šokio festivaliai, fojė pristatėme Kirai Daujotaitei skirtą jos kurtų šokių fotografijų parodą, pastačiau jai dedikuotą spektaklį „Prisiminimai apie ateitį“. Atkūrėme penkis jos statytus originalius šokius. Spektaklyje šokio kalba susiejome laisvojo šokio istoriją su jos biografija. Į sceną užlipusi Kiros duktė Inesa Paliulytė padėkojo už papasakotą mamos gyvenimą.
„Šiuolaikinis šokis yra toks skirtingas“
– Kada jūs gyvenote savo asmeninį gyvenimą? Laisvalaikiu?
– Laisvalaikio nebuvo. Nežinau, kaip vaikai atsirado ir kaip jie užaugo. Jei taip dabartiniais laikais, iš manęs tikrai vaikus atimtų. Jie augo patys. Dukra visada sako: mama, tavo mylimiausias vaikas „Aura“, mes – jau paskui.
– Birute, paprašiau kelių jūsų buvusių šokėjų sugalvoti jums po klausimą. Mantas Stabačinskas klausia: kokią matytumėt „Aurą“ po 20 metų?
– Stiprų fizinį, emocinį, vizualų teatrą su šviesa, kostiumais, su mintimi, konceptu. Kitaip tariant, nacionalinį šokio teatrą „Aura“. Nežinau, kaip keisis šokio stiliai, kiek ilgai egzistuos konceptualusis šokis, kuris dabar užvaldęs šią erdvę. Koncepcijos ant popieriaus yra labai įdomiai išrašomos, bet kaip scenoje išreikšti tas įdomias idėjas? Man nebepatinka šitas šokis ir norėčiau, kad viskas nebūtų po vienu skėčiu.
Šiuolaikinis šokis yra toks skirtingas, jis yra kaip stiprus fizinis teatras, ieškomos formos išreikšti konceptus ir idėjas. Konceptualusis šokis, neoklasika – yra daug pakraipų, bet jie suveliami į vieną, o performanso žanras irgi kartais pristatomas kaip šiuolaikinis šokis. Bet realiai tai yra visiškai skirtingi šokio žanrai.
„Aura“ yra tęsinys – nuo šokį į Lietuvą atvežusios Danutės Nasvytytės, tada – sovietmečiu dirbusios Kiros Daujotaitės „Sonatos" ir mano „Auros“. Nenoriu, kad iš šokio dingtų emocija. Kodėl žmonės eina į teatrą ir sėdi salėje tris valandas? Nes jie nori kažką išsinešti, patirti, išgyventi emocijas, būti emociškai sujaudinti.
Nenoriu, kad iš šokio dingtų emocija.
Bet pagal šiuolaikinius trendus, jei tavo menas sukelia žmogui emociją – vadinasi, esi nemadingas. Nenoriu, kad taip būtų.
Mano naujausias pastatymas „Prarasti prisiminimai“ yra apie ateitį – neaišku, ar bus žmonės, jų klonai ar robotai – bet kad išliktų dabartinis dieviškumo pradas, kurį mes turime ir nežinome, kaip tiksliai tai įvardinti. Vieni tai vadina siela, kiti – kažkuo, ko negalima apibūdinti, apčiuopti. Kažkuo, kas žmogų sieja su Dievu.
Nenorėčiau, kad viskas būtų suformuota dirbtinio intelekto. Noriu, kad išliktų tai, ką vadinu žmogiškuoju, dieviškuoju skiepu. Paskutinėje „Prarastų prisiminimų“ scenoje yra duetas, kuriuo ir noriu tą perteikti žiūrovui. Neapčiuopiamą materiją – dievišką pradą, kuriuo spinduliuoja gyvas žmogus ir kurio nepakeis joks dirbtinis intelektas.
– Goda Laurinavičiūtė klausia, kada Birutė negalvoja apie šokį? Jeigu kažkada jį pamiršta, įdomu sužinoti – kada tai būna?
– Būna, aišku, kai noriu atsipalaiduoti. Tarkime, kai repetuojamas ne mano spektaklis, nes turime kviestinių choreografų. Tada per televiziją žiūrėdama madų šou galvoju apie šokėjų kostiumus.
– Pauliaus Tamolės klausimas: peržvelgiant visus „Auros“ gyvavimo metus, kokius svarbiausius įvykius išrinktumėte kaip pačius reikšmingiausius teatrui, kurie „Auros“ šokio teatrą keitė ir augino labiausiai?
– Vienas – kai pati pradėjau justi, kad statydama spektaklius augu kaip choreografė, kad galiu kalbėti, motyvuoti, žinau, ko tiksliai noriu. Jaučiu, kad galiu atskirti grūdus nuo pelų žiūrėdama kitus darbus, nes pati sau esu labai reikli ir kritiška. Šokio pasaulyje vyrauja pasakymas „jeigu tai patinka Letukaitei, vadinasi, yra tikrai gerai“.
Antras reikšmingas žingsnis mūsų teatrui – kai pradėjome dirbti su užsienio šokėjais. Jie tokie darbštūs! Jie kovoja dėl papildomo laiko, kada galės ateiti repetuoti šeštadienį ar sekmadienį, nes nori tobulinti savo užduotis, savo solinius spektaklius, pasiekti maksimumą. Tai yra didžiulis skirtumas kalbant apie darbštumą, apie požiūrį į savo profesiją.
Gera žinoti, jog mano sukauptos žinios ir kompetencija šiuolaikinio šokio srityje yra aktuali šokėjams ir jie atvyksta į mūsų teatrą stažuotėms, rezidencijoms. Kiekvienais metais sulaukiame užsienio šokio studentų, kurie nori tobulėti „Auroje“.
– „Aura“ kažkuo primena krepšinio komandą – daug užsieniečių.
– Dabar tai yra normalu, pasaulis labai pasikeitė. Pas mus šoka šokėjai iš Pietų Korėjos, iš Japonijos. Mano svajonė – kad Lietuva turėtų nacionalinę trupę, kokios yra kitose šalyse. Aiškiausias pretendentas tam galėtų būti „Aura“.
Pas mus yra šokėjų, kurie pajėgūs šokti baletą, džiazą, net gatvės šokį. Jie visi – su aukštaisiais šokio diplomais. Motyvuoti, fiziškai pasirengę. „Auroje“ nori šokti ir daugiau šokėjų iš užsienio, bet neturime tiek vietų, reiktų daugiau etatų.
Šiandieniniame pasaulyje yra normali praktika, jog nacionaliniuose šokio teatruose yra mišrios trupės, kuriose nešoka nė vienas vietinis šokėjas. Taip pat, ne baleto teatruose, mažiausiai trečdalis šokėjų yra kitataučiai.
Mes užsiauginome savo publiką, ji skaičiuojama tūkstančiais. Ne tik Lietuvoje, tačiau ir užsienyje, kur „Aura“ surenka pilnas sales.
„Eik ir šok, kas tau trukdo šokti“
– Rūtos Baublytės klausimas: galvojant apie Birutę, man visada darė didžiausią įspūdį jos atsparumas ir atkaklumas, sugebėjimas perlipti per visas nesėkmes, tikėti savimi, savo idėja irtis tolyn. Belsti tol, kol atidarys. Kas šias savybes išugdė, iš kur jos? Kada išdrąsėjot?
– Važinėdama į vasaros šokio kursus Drezdene aš užaugau. Pradėjau jaustis suaugusiu žmogumi, išmokau kreiptis, kur reikia, pasakyti savo nuomonę, užkalbinti žmones. Iki tol jaučiausi kaip pirmokė.
Tiesą sakant, dabar esu gal jau per daug drąsi, man reikia save pristabdyti, mokytis diplomatijos. Bet aš gimiau po Avino ženklu, o kai paskaitai apie Aviną – jis gali ragais prieš važiuojantį traukinį stovėti.
– Noriu jums pacituoti ištrauką iš jūsų buvusio šokėjo Mariaus Pinigio interviu. „Kai man buvo 20 metų, atėjau į šokio teatrą „Aura“. Jei ne „Aura“ – aš apskritai nebūčiau šokęs. „Auroje“ praleidau septynerius metus. Ten suformavo mano – kaip šokėjo – stuburą, pamatinius dalykus: kas šokyje yra kokybiška, ko reikia siekti. Birutė Letukaitė yra geriausias pavyzdys, ir ji iš tavęs reikalauja itin daug.
Kai atėjau į „Aurą“, sakiau draugams: jei stovėtum prie jūros ir matytum bangą, žinotum, kad, būdamas krante, sušlapsi tik kojas. O būdamas „Auroje“ stovi ir matai, kad į tave ritasi dvidešimties metrų aukščio banga.“
Birute, čia apie jus. Ar pati jaučiatės cunamiu?
– Aš pati tai ne, bet kiti sako, kad prisistabdyk, per daug energijos, per daug emocijos, balsas ryškus. Aš tik žinau, kad už tave niekas nieko nepadarys. Nėra užduoties, kuriai negalėtum rasti sprendimo ir nėra kliūties, kurios negalėtum peršokti.
Nuo pat pradžių, kai norėjau „Aurą“ įteisinti... Juk miestas mus priėmė, pripažino tik 1995 metais. Pamenu, kai 1990 mes dalyvavome Taline vykusiame profesionalių teatrų šiuolaikinės choreografijos konkurse.
Parodėme savo programą ir kitą dieną atsidūrėme pirmuose laikraščių puslapiuose. Kiti teatrai klausinėjo, kas mes tokie? Nustebo išgirdę, kad mes neturime teatro statuso, esame mėgėjai. Negalėjo patikėti.
Kai eidavau į įvairias valdiškas institucijas, valdininkai nesuprasdavo, ko aš noriu. Eik ir šok, kas tau trukdo šokti.
Gal tu išprotėjai? Pinigų neturi, kieno sąskaita darysi? Filharmonijos? Nori kad mes subankrutuotume?
Vienu metu laikinai po savo sparnu mus priglaudė Kauno filharmonija, nes turėjome dalyvauti Duisburge vykstančiame festivalyje. „Laikinai“ tęsėsi trejus metus. Būtent tuo metu pradėjau organizuoti tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį, kuris vyksta iki šiol.
Tai išgirdęs tuometinis filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta išsigando: „Gal tu išprotėjai? Pinigų neturi, kieno sąskaita darysi? Filharmonijos? Nori kad mes subankrutuotume? Ne!“
Bet mano nuostata, kuo vadovaujuosi, – jei nori, visada gali sugalvoti, kaip. Tai ir sugalvojau, kad visi dalyviai turi sumokėti po 15 dolerių. Jie sutiko, nes užsieniečiams buvo įdomu pažiūrėti, kokia ta Lietuva iš karto po nepriklausomybės.
Visko per tuos metus buvo. Vienam britui dingo lagaminas ir jis apie tai, kad neturi net apatinių, kalbėjo nuo scenos. Buvo pučas, išjungė elektrą, šildymą, viešbutyje nebuvo šilto vandens. Buvo baisu, bet festivalis įvyko.
Nesvarbu, kai tau sako „negalima“. Galima, tik reikia atrasti kaip! Jei aš būčiau visų klausiusi... Ko paprašai – to negausi. Išvaro pro vienas duris, nusodina, vėl einu iš naujo.
Vėliau man Kaune padėjo dailininkas Antanas Andziulis, buvęs savivaldybės kultūros skyriaus vedėjas. Teko daug vaikščioti po kabinetus, bet galiausiai 1995 metų pavasarį sprendimas priimtas ir tapome Kauno miesto šokio teatru. Su mažiausia galima dotacija, iš pradžių šokėjai negaudavo net atlyginimų. Tokia mūsų profesionalaus teatro pradžia.
– Kalbėdama kelis kartus susigraudinote. Birute, kas jus – galingą, kaip cunamis – gali sugraudinti?
– Tikri dalykai. Kai matau, kad šokis eina iš vidaus, kai žmogus nuoširdžiai išgyvena kūrybos momentą, kai nėra dirbtinių judesių, o jis kalba iš savo įsčių, iš širdies. Čia yra tikri dalykai.
Kartą stačiau spektaklį, kuriame dalyvavo vaikai. Tema – apie smurtą šeimoje. Kaip sunku vaikams buvo išaiškinti, kalbėti šia tema.
Trisdešimt mažų baltai aprengtų vaikų ėjo ir gulėsi, plakėsi, tarsi paukščiai sulaužytais sparnais.
Kitame spektaklyje – „Medėjos“ – buvo reikalingas kraujas. Iš tuometinio mėsos kombinato atsivežėme kibirą kraujo, kurį išpylėme scenoje. Trisdešimt mažų baltai aprengtų vaikų ėjo ir gulėsi, plakėsi, tarsi paukščiai sulaužytais sparnais.
Labai daug reakcijų sulaukėme, kad tokio spektaklio dar nebuvo ir kad mūsų vaikai – kaip suaugusieji. Tačiau iš vaikų išgauti tikrumą nebuvo lengva.
– Kodėl šokis kalba apie žmogaus sielos užkaborius?
– Visas menas tą daro. Šiuolaikinis šokis raiškiai kalba apie visą emocinę skalę, pasaulinį kontekstą ir problematiką, laiko aktualijas. Ne tik asmeniniai, bet ir bendražmogiški išgyvenimai gali atsispindėti per šiuolaikinio šokėjo išraišką.
Amžina tamsos ir šviesos priešprieša šiandien kaip niekad aktuali. Menas mums padeda didinti šviesos persvarą prieš tamsą.
