Gediminas Kukta. Dešimt ryškiausių 2025 metų filmų: kas pirmoje vietoje?

„Svečias“, rež. Vytautas Katkus

Metų pabaigoje debiutinis V.Katkaus filmas pasivijo kaip šiltas prisiminimas. Istorija apie trisdešimtmetį Danielių, grįžtantį iš Norvegijos į gimtąjį Lietuvos pajūrio kurortą parduoti tuščią tėvų butą ir tuo pačiu į praėjusį laiką, man buvo įdomiausia ne dėl dalies žiūrovų ir kritikų vis dar giriamo kasdienybės realizmo, suprask, pagaliau jaunieji lietuvių kino režisieriai kalba apie šiandieną, apie tai, ką patys išgyvena ir supranta, bet dėl bandymo iš šio realizmo išsprūsti. Dėl scenų, kuriose švelniai susilieja praeitis ir dabartis, tikrovė ir sapnai, aliuzijos į garsių kino meistrų darbus ir sava vizija.

„Prisikėlimas“, rež. Bi Gan

Jei Proustas būtų kūręs kiną, jis būtų sukūręs „Prisikėlimą“ („Resurrection“). Tai kinematografinis „Prarasto laiko beieškant“ variantas. Tik viena yra cituoti tau patinkančius filmus ir žaisti postmodernų žaidimą (tokių pavyzdžių matėme ne vieną), o visai kas kita yra bandyti sugrįžti laiku atgal, įsikūnyti į praeities kino meistrus ir prikelti ištisus kino istorijos puslapius. Šešios dalys. Šešios juslės. Šešios kino epochos. Šeši kino stiliai. Skambant „M83“ garso takeliui. Tikiuosi, filmas Lietuvos ekranus išvys 2026 metais.

„Žana d‘Ark“, rež. Hlynur Pálmason

Kartais paraštės įdomiau už centrą, užkulisiai – už sceną, takeliai – už pagrindinį kelią. Štai „Scanorama“ šiemet parodė islando Hlynuro Pálmasono „Ką palieka meilė“, gražią istoriją apie yrančią šeimą, tačiau labiau už ją man patiko vos valandos trukmės kūrinys, išaugintas iš vienos kertinių minėto filmo scenų. Skyrybas išgyvenančios poros vaikai iš įvairių daiktų stato karžygio skulptūrą pakrantėje, o vėliau talžo ją kalavijais, šaudo į ją iš lankų ir visaip kitaip griauna. Užtenka statiškos kameros ir vieno vaizdo, kad vargšas karžygys (karžygė) terapiškai sugertų visas vaikų emocijas, kad prieš mūsų akis prabėgtų ne tik metų laikai, bet ir vaikystė, ir galiausiai liktų tai, ką kinas tik ir sugeba užfiksuoti – stebuklas.

„Sentimentali vertė“, rež. Joachim Trier

Nedėkinga būti režisieriumi iš Skandinavijos, filmuose gvildenančiu šeimos krizes, sudėtingus tėvų ir vaikų santykius. Iškart būsi pavadintas Bergmano sekėju, kuriam trūksta ir talento, ir gylio. Kanuose Didžiuoju žiuri prizu (antrosios vietos atitikmuo) apdovanota norvego Joachimo Triero drama vietomis išties gali pasirodyti kaip „Bergmanas milenialsams“, nes ir pats režisierius vienoje scenoje kiek prikišamai ir neskoningai cituoja „Personą“, bet atleidus šį, sakykime, paslydimą, filmas išties jaudina, žavi aktorių vaidyba ir tvirta režisieriaus ranka. Filmas Lietuvoje pasirodys pavasarį.

„Siratas“, rež. Óliver Laxe

Kelio filmai visada užkabina kažką labai fundamentalaus. Žmogiško. Ar tai būtų laisvės troškimas, ar kiekvieno iš mūsų bent kartą išgyventas noras pabėgti nuo kasdienybės, ar tiesiog laukiančio nuotykio lūkestis, panašu, ataidintis iš žmonijos klajokliškos prigimties. Bet būna, kad kelias ne visada nuveda, kur tikiesi. Šio filmo atveju tiek personažus ekrane, tiek tave, šiapus ekrano. Pirmą kartą pažiūrėjęs likau kiek nusivylęs ir tik paskui filmas mintyse augo, plėtėsi ir kvietė į kelionę su reiveriais per Mauritanijos dykumą leistis dar kartą. Kol yra tokių filmų, lendančių tiesiai į pasąmonę, tol kinas gyvas.

„Svajonės“, rež. Dag Johan Haugerud

Yra daug filmų apie pirmąjį įsimylėjimą. Bet mažai ne sentimentalių, ne viską supaprastinančių iki „čia toks etapas, praeis“, ne besijuokiančių, o bandančių suprasti. Galiausiai – ne vulgarių. Mažai tiesiog gerai parašytų. O norvego D.J.Haugerudo „Svajonės“ būtent ir yra pirmiausiai gerai parašytas filmas. Ir nieko nuostabaus – režisierius karjerą pradėjo kaip rašytojas. Jei kitu atveju tokia kombinacija atsilieptų filmo nenaudai, jis taptų pernelyg literatūriškas, tai D.J.Haugerudui pavyksta šį literatūriškumą išnaudoti filmai naudai ir net paversti jį pagrindine šio pasakojimo stiprybe.

„Mūšis po mūšio“, rež. Paul Thomas Anderson

Prisipažinsiu, naujausias labai mėgstamo Andersono kūrinys man nepadarė tokio didelio įspūdžio kaip mano draugams ir kolegoms. Galbūt dėl to, kad prieš jam pasirodant ekranuose jau buvau matęs Lietuvoje kažkodėl taip ir neparodytą Ari Asterio „Edingtoną“, artimos kraujo grupės filmą, kuriame dominuoja panašios temos (rasizmas, imigrantų krizė, ksenofobija, smurtas) ir ne ką mažesnės ambicijos jas gvildenant. Žinoma, Andersono kūrinys visa galva įdomesnis, stipresnis, tiesiog meistriškiau padarytas, todėl dėl šios visuose kūrinio lygmenyse besiskleidžiančios meistrystės nusipelno būti geriausiųjų sąraše.

„Slaptasis agentas“, rež. Kleber Mendonça Filho

Šiemet pasirodė bent keli filmai, kuriuose ryški meilės kinui tema. Richardas Linklateris „Naujojoje bangoje“ rodė Jeano-Luco Godard‘o „Iki paskutinio atodūsio“, vieno garsiausių kino istorijoje filmų, atsiradimo istoriją ir tą darė imituodamas paties Godard‘o stilių. Mano jau minėtas Bi Ganas „Prisikėlime“ keliavo per kino istoriją ir atidavė duoklę Azijos kino meistrams. O štai brazilas Kleberas Mendonça Filho, nukeldamas į karinės diktatūros kaustomą 8 deš. Braziliją ir pasakodamas apie valdžios persekiojamą buvusį profesorių, ne tik maišė skirtingus žanrus (trilerį, politinę dramą, siaubą) ir žaidė formalistinius žaidimus, bet kalbėjo apie kiną kaip priemonę patirti ir prisiminti istoriją. Apie kiną kaip atmintį, kiną kaip saugyklą, kiną kaip praeities refleksiją. „Slaptasis agentas“ tik iš pažiūros gali pasirodyti paprastas istorinis filmas. Jo kertėse slepiasi kino lobiai. Filmas Lietuvoje – nuo sausio.

„Išnykimo valanda“, rež. Zach Cregger

Šiemet žiūrėjau daug siaubo filmų, bet nė vienas nepaveikė taip stipriai, kaip šis. Tiesa paprasta: dažnai svarbiau ne ką pasakoji, bet kaip pasakoji. Scena po scenos, veikėjas po veikėjo režisierius niekur neskubėdamas ir stebėtinai pasitikėdamas žiūrovu (retas atvejis ne tik siaubo, bet apskritai šiuolaikiniame kine) sudėlioja kraupią septyniolikos vaikų dingimo dėlionę. Ekscentriška tetulė Gladisė jau tapo populiariausiu šių metų Helovyno kostiumu, o ją suvaidinusi Amy Madigan sulaukė „Auksinio gaublio“ nominacijos už geriausią antraplanį moters vaidmenį. Net neabejoju, „Oskaro“ nominacija jau pakeliui. O gal ir pati statulėlė.

„Žvelgiant į saulę“, rež. Mascha Schilinski

Yra filmų, kuriuos baigęs jautiesi lyg perskaitęs storą istorinį romaną. Tiek juose daug veiksmo, personažų, siužeto linijų, temų ir potemių. „Žvelgiant į saulę“ – šis atvejis. Tik, reikia pasakyti, jame nėra tradicinio linijinio pasakojimo. Kaip nėra ir daugybės klišių, nuo kurių dažnai kenčia kino epai. Režisierė priešinasi tokio kino konvencijoms ir tą darydama – o, stebukle! – išranda išties naujus pasakojimo būdus. Čia ir vėl norisi prisiminti mano jau ne pirmą kartą cituotą užsienio kritiką Jordaną Mintzerį, filmo stilių apibūdinusį taip: lyg Virginia Woolf būtų nusprendusi perrašyti Thomo Hardy knygą. Nieko ambicingesnio ir įdomesnio šiemet nemačiau.