Pasak Klaipėdos universiteto profesorės, etnologės Linos Petrošienės, Grūšlaukės Užgavėnių gyvybingumą liudija faktas, kad jos švenčiamos beveik nepertraukiamai nuo XX a. pradžios: ir tarpukariu, ir sovietmečiu, ir Lietuvai atgavus valstybingumą.
Patys grūšlaukiškiai šią šventę laiko pagrindiniu bendruomenės įvykiu, suburiančiu tiek vietos gyventojus, tiek išeivius iš Grūšlaukės, specialiai sugrįžtančius į gimtąjį kaimą iš kitų miestų ir net užsienio.
Neatsitiktinai šis persirengėlių maskaradas, trunkantis daugiau nei pusę paros, sulaukė ir užsienio dėmesio: 2019 m. prancūzų dokumentiniame filme „Wild Man and The Bear“ („Laukinis žmogus ir meška“) greta prancūzų, portugalų, vokiečių, bulgarų karnavalų yra įamžinti ir Grūšlaukės Užgavėnių epizodai.
Kelis šimtmečius gyvuojanti tradicija
Užgavėnės – kalendorinė šventė, paplitusi visoje Lietuvoje, būtent todėl gan sunku tiksliai nustatyti, kada ji pradėta švęsti Grūšlaukėje. Šio kaimo gyventojai, prisimindami tėvų ir senelių pasakojimus, teigia, kad Užgavėnės čia minimos mažiausiai šimtmetį ir siekia XIX a. pabaigą.
Vis dėlto, etnologė L.Petrošienė, rengusi paraišką dėl Grūšlaukės Užgavėnių tradicijos įtraukimo į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, pabrėžia, kad šios šventės ištakos gali siekti ir gerokai ankstesnius laikus.
Grūšlaukė pirmą kartą minima XVI a. antrojoje pusėje Žygimanto Augusto sudarytame Platelių valdos žemėlapyje. Tuo tarpu 1668 m. Salantų dvaro inventoriuje yra išvardyti dvarui priklausę kaimai, tarp jų – ir Grūšlaukės vaitija. Šio dvaro savininkas Vladislovas Vaina XVII a. pabaigoje savo dvarą padalino dviem sūnums. Vienam jų – Motiejui Vainai – atiteko Grūšlaukės vaitija.
Pasak L.Petrošienės, būtent šios datos yra svarbios siekiant nustatyti galimas Grūšlaukės Užgavėnių šventės ištakas, kurios, tikėtina, susijusios su Salantų dvaro aplinka.
„XVIII a. pabaigoje Salantų dvaro pajamų ir išlaidų knygose randami keli įrašai apie apmokėjimą smuikininkams, kurie griežė per Užgavėnes. Taip pat žinoma, kad panašiu metu į Salantų apylinkes atklysdavo Vilniaus akademijoje studijavę kantoriai. Jiems už giesmių giedojimą dvare taip pat buvo mokamas atlygis. Šie faktai leidžia daryti prielaidą, kad XVIII pabaigoje Salantų ir Grūšlaukės apylinkėse Užgavėnės galėjo būti žinoma kalendorinė šventė“, – teigia L.Petrošienė.
Nors tiesioginių liudijimų iš tarpukario Užgavėnių šventimo Grūšlaukėje beveik nėra, tačiau prie pat šio kaimo gimęs ir augęs būsimasis išeivijos skulptorius Antanas Mončys savo kūryboje taip pat itin mėgo kaukės motyvą. Tiesa, L.Petrošienės teigimu, jo kaukės buvo modernios, padarytos ne iš medžio ar avikailio, bet iš plastikinių, metalinių detalių ir įvairių kitų medžiagų. „Nepaisant to, kaukių naudojimas kūryboje, tikėtina, Paryžiuje gyvenusiam menininkui atėjo iš jo vaikystės bei jaunystės prisiminimų gimtinėje“, – kalbėjo etnologė.
Sovietmečiu Užgavėnių tradiciją padėjo išsaugoti kaimo bendruomenės aktyvumas, ypač kelios šeimos, kurių nariai kasmet inicijuodavo persirengėlių vaikštynes, patys gamino kaukes, rengė tradicinius susibūrimus, kuriuose būdavo kepami blynai, deginama Morė ir pan.
Pasak L.Petrošienės, anuomet Užgavėnių tradiciją Grūšlaukėje palaikė ir kai kurie kolūkių pirmininkai, kurie išleisdavo darbininkus į vaikštynes. Tiesa, buvo ir tokių, kurie už dalyvavimą šioje šventėje žmones bausdavo, iškviesdavo miliciją. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, ši šventės tradicija imta puoselėti be jokių apribojimų bei cenzūrų.
„Paveldimi“ Užgavėnių personažai ir kitos linksmybės
Kuo išskirtinės yra Užgavėnės Grūšlaukės kaime? Anot etnologės L.Petrošienės, tai bendruomenės šventė, kurioje apsijungia po kaimą visą dieną vaikštantys persirengėliai ir vakarinis renginys kaimo centre, sutraukiantis daugelį gyventojų, taip pat ta proga grįžtančius grūšlaukiškius iš kitų miestų ar net užsienio.
„Tai yra šventė be scenos, jokios režisūros, spektaklių – viskas vyksta natūraliai ir spontaniškai“, – pasakojo L.Petrošienė.
Iš kitose Lietuvos vietovėse rengiamų Užgavėnių Grūšlaukės šventė išsiskiria ir tuo, kad daugiau nei pusšimtį metų šią tradiciją puoselėjo ar tebepuoselėja talentingi kaukių meistrai, iš medžio, kailių ar kitų medžiagų gaminantys unikalius dirbinius. Tarp žymiausių vietos amatininkų – Adolfas ir Valerijonas Viluckiai, Antanas ir Kazimieras Burbos, Juozapas Paulauskas, Raimundas Puškorius, Stasys Laukys bei kiti.
Pasak etnologės, Užgavėnėms Grūšlaukėje pradedama ruoštis iškart po Naujųjų metų. Tuomet jaunimas užsuka į Kultūros centrą-biblioteką, kuriame saugomos kaukės, jas pasiima ir ima ruoštis vaikštynėms – kaukes atnaujina, patvarko, taip pat apgalvoja ir savo personažo veiksmus šių metų šventėje.
Užgavėnių dienos rytą – antradienį prieš gavėnią – kaimo centre susirenka „tikrieji persirengėliai“, kurie įkūnija įvairius personažus – žmogiškas būtybes, gyvūnus ar antgamtinius veikėjus. Apie dešimt valandų trunkančiose persirengėlių vaikštynėse dalyvauja tradicinius „daktaro“, „ubagų“, „stiliagos“, „velnių“, „raganų“, „smertės“ ir kt. vaidmenis atliekantys kaimo vyrai, taip pat ir keletas merginų. Anksčiau šį persirengėlių būrį sudarydavo nuo 15 iki 30 personažų.
Nustatytu maršrutu persirengėliai apeina kiekvieną kaimo sodybą – iš viso daugiau nei keturias dešimtis. „Grūšlaukiškiai gerai supranta šios šventės svarbą, todėl mielai įsijungia į Užgavėnių šurmulį. Esantys namie persirengėlius pakviečia užeiti į namus, juos vaišina užkandžiais bei gėrimais, šoka ir dainuoja. Negalintys sutikti svečių, mat antradienis yra darbo diena, stengiasi bent palikti lauknešėlį prie namų“, – pasakojo L.Petrošienė.
Šiam persirengėlių būriui vadovauja „vadas“, kuris įkūnija neįvardijamos kariuomenės karininką. Anot etnologės, jis yra svarbiausia figūra, kuris švilpuku ar ragu suvaldo savo „kariauną“. Trumpai paviešėję ir tradiciškai palinkėję gero derliaus bei skanių pietų, persirengėliai patraukia į kitus namus.
Pasak L.Petrošienės, įdomu tai, kad personažus neretai vaidina vis tie patys žmonės. Maža to, daugelis vaikinų šiuos vaidmenis „paveldi“ iš savo tėvų ar senelių. „Tai yra vienas iš reikšmingų Grūšlaukės Užgavėnių išskirtinumų, šią šventę padarantis unikalia ir natūraliai perduodama iš kartos į kartą“, – teigė etnologė.
Apsukę nemažą ratą per visus Grūšlaukės kiemus, apie 17 val. kaukėti personažai sugrįžta į kaimo centrą, kuriame jų jau lūkuriuoja kiti bendruomenės nariai. Čia yra kūrenamas laužas, kepami blynai, verdama arbata, dainuojamos dainos bei vyksta šokiai. Taip pat prasideda ir Kanapinio bei Lašininio kova, kurią visada laimi pavasarį įkūnijantis Kanapinis, sudeginama šiaudinė Morė ir taip simboliškai išvaroma žiema.
Kaip pasakoja Klaipėdos universiteto profesorė L.Petrošienė, vėliau vykdavo „ubagų balius“ – šventės dalyviai sugužėdavo į iš anksto numatytą sodybą, kur iki išnaktų, o kartais net ir pirmųjų gaidžių vykdavo šokiai bei vaišės. Tokiu būdu Užgavėnės Grūšlaukėje galėdavo tęstis beveik visą parą. Šiuo metu šventė įprastai baigiasi Morės sudeginimu šalia kultūros centro.
„Visa kaimo bendruomenė ir šiandien labai vertina šią šventę, stengiasi į ją įsitraukti dalyvaudama vaikštynėse, priimdama Užgavėnių personažus savo namuose bei susirinkdama drauge vakarojimui prie laužo. Tai gražus ir prasmingas kultūrinės tapatybės ir visos bendruomenės puoselėjimas“, – teigė etnologė pabrėždama, kad patys grūšlaukiškiai didžiuojasi šia švente ir su entuziazmu palaiko jos tęstinumą.
