Gastroliuojant Kinijoje buvo dar sunkiau – ten susidūrėme su vietos meistrų gamintomis dekoracijomis. Jos buvo tokios lengvos ir netvirtos, lyg pagamintos tik tam vienam kartui. Atrodė, kad viskas tuoj apvirs. Tad Venecijos atvejis – dar ne pats sudėtingiausias, kokį teko sutikti.
Valdžios kalbos apie kultūrą kaip prioritetą lieka tik kalbomis. Tai varo į neviltį.
– Hamletas – tikrai sudėtingas vaidmuo, reikalaujantis didelio pasiruošimo. Gastrolėse viskas būna nauja – tiek erdvė, tiek publika. Nesusiduriate su situacija, kuomet prieš spektaklį viduje viskas tiesiog dega? Bėgate nuo to ar kažkaip suvirškinate?
– Labiausiai trikdo tai, kad būname ilgą laiką nevaidinę „Hamleto“. Prieš bienalę paskutinį kartą vaidinome, rodos, vasario mėnesį. Tiesiog neturime salės, kurioje galėtume vaidinti. Apskritai, nėra teatrinių aikštelių. Žinoma, per dažnai vaidinti irgi nereikia, nes spektaklis sunkus, tačiau bent kartą per mėnesį reikėtų. Juo labiau kad visada surenkame pilną salę.
Valdžios kalbos apie kultūrą kaip prioritetą lieka tik kalbomis. Tai varo į neviltį. Rodyti tikrai yra ką, tačiau patenkame į tam tikrą erdvių badą. Vilniuje esančių salių nuomos kainos yra neadekvačios. Pats laikas būtų pagalvoti tiems, nuo kurių tai priklauso.
Kliudo tai, kad negali būti geros formos. Spektaklis juk ne filmas, kurį vieną kartą nufilmavus gali rodyti kiek tik nori – teatre kiekvieną kartą gyvai ir vėl iš naujo. Privalai nuolatos būti tiek fiziškai, tiek psichologiškai pasiruošęs. Norint tai pasiekti reikia vaidinti.
– Vakarop ateinate į teatrą, lipate į sceną, vaidinate, publika ploja, grįžtate į užkulisius, tarkime – Goldonio teatre Venecijoje, ir kas tada? Kaip finalinėje „Hamleto“ scenoje sako Fortinbrasas, toliau – tyla?
– Ne, tylos nebūna. Po spektaklio jaučiu malonų nuovargį, ypač kai matau, kad mus suprato. Taip, būnu labai pavargęs, tačiau tas nuovargis malonus. „Gerai padirbėjome, mums pavyko. Aišku, galėjo būti tas ar anas geriau“, – tokios mintys sklando galvoje. Kai pavyksta sukelti žiūrovams emocijas ir priversti jų akis blizgėti, nepaisant jokių kalbos barjerų, tuomet supranti, jog esi teisingame kelyje.
– Ar tokios gastrolės gelbsti aktorių nuo tam tikro užsisėdėjimo?
– Taip, gelbsti. Gastrolės padeda įgauti pasitikėjimo savimi. Tai mažina žiūrovų baimę. Ko galima bijoti po Venecijos bienalės, Romos Argentina teatro, Oslo nacionalinio teatro ar Teatro olimpiados? Koks iššūkis dar gali būti?
Dingsta nereikalinga įtampa. Įtampą, atsirandančią dėl slegiančios baimės, keičia susikoncentravimas į tai, ką šiandien turi padaryti. Publikos reakcija įkvepia ir nuo to būna lengviau scenoje. Jie tave neša, esi užsėdęs ant žiūrovų energijos kaip ant bangos.
