– Neapima tuštumos jausmas sugrįžus į Lietuvą bei vėl paskendus įprastuose darbuose?
– Paprastai taip jaučiuosi po premjeros. Prasideda abstinencijos priepuolis: daug dirbi, repetuoji, išleidi premjerą, o tada – pojūtis, kurį galima apibūdinti, kaip toliau tyla. Kyla klausimas: ką dabar daryti? Staiga pasireiškia adrenalino stoka – tai irgi tam tikra priklausomybė. Todėl labai svarbu išmokti ilsėtis.
Jei jau kalbame sportiniais terminais, tiesiog bus kita olimpiada, kurioje vėl viskas prasidės nuo pradžių. Vėl teks įrodinėti.
Po ilgesnių gastrolių kaip tik malonu sugrįžti namo. Paprastai žmonės galvoja, kur važiuos per atostogas, o aš galvoju, kaip sugrįžti namo ir kurį laiką niekur nevažiuoti. Kuomet vaidini čia, Lietuvoje, žinai, kad ryte turėsi repeticiją, vakare – spektaklį, todėl tarp šių darbų gali sutvarkyti masę gyvenimo. Kai esi gastrolėse ir sėdi viešbučio kambaryje laukdamas spektaklio, esi iškritęs iš įprasto savo laiko. Aišku, galima pasivaikščioti po miestą, aplankyti muziejų, tačiau neįmanoma užsiimti įprastais darbais. Tada norisi galų gale sugrįžti į savo lovą.
– Dabar, jau grįžus į Lietuvą, galime garsiai pasvarstyti – ar Venecijos bienalė buvo pati aukščiausia festivalinė viršūnė, kokią yra pasiekęs „Hamletas“?
– Kokios dar geresnės reklamos reikia valstybei? Juk dalyvavimas tokiuose renginiuose, kaip Venecijos bienalė, yra pati solidžiausia valstybės įvaizdžio kūrimo dalis. Juk ten vežėme ne kažkokius daiktus, o pristatėme kūrybą, taip parodydami Lietuvos teatrinį kontekstą bei kultūrinį lygį. Kultūrą – tai valstybės dvasia, užpildanti tą geografinį žemės lopinėlį. Dėl mūsų visų kultūrinės savimonės teritorija tampa tėvyne. Kai ji teigiamai priimama tokiame lygyje, kokios dar reklamos valstybei reikia?
Bet ar tai buvo ta olimpinė viršūnė? Jei jau kalbame sportiniais terminais, tiesiog bus kita olimpiada, kurioje vėl viskas prasidės nuo pradžių. Vėl teks įrodinėti.
