Menininkas Darius Žiūra: „Per begalinę žmogišką įvairovę bandau kalbėti apie žmogišką bendrystę“

– Esate minėjęs, kad savo kūryba nesistengiate provokuoti. Tam tikros temos ateina iš susidomėjimo. Ar į meno pasaulį jus atvedė tik smalsumas, ar buvo ir kitų poreikių?

– Tikriausiai, ne tiek smalsumas, kiek prasmės paieškos. Nuo jaunumės mane lydėjo poreikis kažkaip įprasminti šį begalinį chaosą, vadinamą gyvenimu. Tik buvo visiškai neaišku, kaip tai padaryti. Tai labiausiai motyvavo ieškant menininko kelio.

PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.

– Koks momentas leido jums suprasti, jog per meną norisi įminti tam tikras mįsles?

– Menas, skirtingai nei mokslas, neįmena mįslių. Jis siūlo žvelgti į reiškinius giliau, arba kitaip, tačiau kuo giliau žvelgiame, tuo daugiau klausimų kyla. Menas suteikia galimybę kalbėti apie tai, kas neišsakoma, siūlo simbolinį pratęsimą mūsų laikinai egzistencijai. Vieni pirmųjų to suvokimų atėjo žiūrint nespalvotą „teliką“ vaikystėje. Iš viso transliuojamo sovietinio šlamšto, po mažą gabalėlį rinkdavau prasmes, lyg gintaro kruopeles pajūryje. Kinas ir knygos buvo ko gero talpiausi prasmių nešėjai.

– Kaip Nacionalinė kultūros ir meno premija paveikė požiūrį į savo kūrybą?

– Požiūrio nepakeitė. Lietuva turtinga menininkais, ir nacionalinės premijos skyrimą lemia daug atsitiktinių dalykų, laimingų ir nelaimingų sutapimų. Ar prieš metus ar du buvau mažiau vertas nacionalinės premijos, nei esu jos vertas dabar? Ar per tuos metus iš esmės pagerėjo mano kūrybos kokybė, kad staiga tapau ja apdovanotas? Tiesiog jokia institucija iki tol nebuvo iškėlusi mano kandidatūros. Lygiai taip pat, šiais metais galbūt buvo ne mažiau vertų gauti nacionalinę kultūros ir meno premiją už mane. Nacionalinė premija – tai gyvenimo loterija. Geras pažymys mokykloje, kurį smagu gauti. Tačiau ko gero ne visada pažymiai būna teisingi. Todėl stengiuosi per daug nesureikšminti šio įvertinimo. Žinoma, man lengva kalbėti, kai jį jau gavau.

– Savo kūryboje žmogaus asmenybę atskleidžiate laiko akivaizdoje. Kodėl būtent taip?

– Nesu tikras, ar atskleidžiu žmogaus asmenybę, nes nieko apie konkrečius žmones nepasakoju, nekomentuoju, nebandau prieš kamerą išgauti jų pasakojimų. Matydami mano sukurtus portretus, žiūrovai nieko nesužino apie tų žmonių poelgius ir etinius pasirinkimus. Tad greičiau kalbu ne apie konkrečių žmonių asmenybes, bet apie laiko kaitą, laikiną gyvybę, kiekvieno iš mūsų nepakartojamą unikalumą. Per begalinę žmogišką įvairovę bandau kalbėti apie žmogišką bendrystę.

– Ar manote, kad žmogus keičiasi iš tikrųjų, ar iš esmės lieka toks pats?

– Ko gero, žmogus nesikeičia jau ketvirtį milijono metų. Mus valdo tie patys instinktai, silpnybės, tos pačios aistros, socialiniai santykiai ir ta pati laiko tėkmė. Nors skiriasi kultūros, žmogiškieji konfliktai, konkurencija, karai, tragedijos vyksta visą laiką. Kiek besivystytų technologijos, žmogiškos problemos lieka panašios. Kol mus galiausiai įveiks dirbtinis intelektas ir išsipildys blogiausios mokslinės fantastikos prognozės.

– Kokie sutikti žmonės jus įkvėpė labiausiai?

– Teko sutikti žmonių, kurie įkvėpė, o po kurio laiko teko jais nusivilti. Kai kurie nepaliko jokio įspūdžio kai juos sutikau, tačiau su laiku vis labiau branginu jų atminimą. Tad neaišku, pagal ką matuoti tą įkvėpimą? Pagal pirmą įspūdį, ar pagal ilgalaikių santykių visumą? Stiprūs įspūdžiai dažnai būna apgaulingi. Įkvėpimas šiuo atveju – labai sąlygiška sąvoka.

– Devyniasdešimtųjų Vilniaus skvotai, Paryžius, reivo kultūra – tai laikotarpiai, kurie formavo ne tik Jūsų meną, bet ir gyvenimo filosofiją. Kokią įtaką šios patirtys padarė Jūsų suvokimui apie kūrybą ir visuomenę?

– Ankstyvais 90-aisiais atrodė, kad skvote galima nugyventi gyvenimą, tačiau pasirodė, kad tai labai laikina. Kaip ir reivai, darbas gatvėse ir kitos patirtys. Gyvenant tada manėm, kad toliau viskas panašiai ir bus. Tik mygtukiniai mobilūs telefonai pigs, mažės ir taps prieinami visiems. Socialinė tikrovė atrodė taip suknistai, kad net nekilo minčių ją fiksuoti. Atsitokėjęs sekančiame dešimtmetyje ėmiau labiau suvokti laiko dinamiką, sociumo vystymosi trajektorijas ir palaipsniui mano kūryba pasisuko link nuoseklaus laiko tyrimo.

– Ar yra skirtumas, kaip save atskleidžiate per vaizdą ir kaip per tekstą?

– Vaizdas visada ambivalentiškas. Jį galima interpretuoti įvairiai. Tie, kas sovietmečiu fotografavo, tapo gerbiamais klasikais. Tuo tarpu tie, kas daug kalbėjo, dabar vertinami labiau kontroversiškai. Kadangi rašyme esu naujokas, darbas su tekstu reikalauja daugiau laiko ir pastangų. Ir ko gero, rašymas reikalauja daugiau atsakomybės, nes žodžių neišeina sugrąžinti atgal. Kurti vaizdus taip pat „yra reikalų“. Tačiau su vaizdais dirbu didžiąją dalį gyvenimo ir tai man labiau įprasta. Tačiau tiek tekstas, tiek vaizdas yra, tarsi, skirtingos tos pačios monetos pusės. Vaizdų neįmanoma papasakoti žodžiais, tuo tarpu žodžiai neišverčiami vaizdų kalba.

– Ar kūryboje yra rėmai, kurių niekada neperžengtumėte?

– Nors mano kūryba kartais vystosi socialiniuose ir etiniuose paribiuose, man atrodo, kad svarbu ne peržengti ribas, bet išlaikyti „sveiką protą“, etinius principus ir balansą tarp įvairiausių įtampų, kurių apstu tiek gyvenime, tiek kūryboje. Vienintelė riba lieka pačios vaizduotės horizontas, už kurio tikrovė tampa nesuvokiama.

– Kokią savo darbo dalį norėtumėte, kad žmonės prisimintų po daugelio metų?

– Kol esame gyvi, mums galbūt norisi, kad mus prisimintų kuo ilgiau. Tačiau įtariu, kad visa tai svarbu tik tol, kol esame šiame pasaulyje. Dabartinėje situacijoje, kai Lietuvos, kaip valstybės likimas, tarp besisukančių geopolitinių girnų kabo ant plauko, kai visiškai neaišku, ar „po daugelio metų“ dar gyvuos Lietuva, mano darbų prisiminimo klausimas lieka kažkur toli toli.

– Kokias nepaliestas meno teritorijas dar norėtumėte patyrinėti?

– Įdomu atrasti tai ko pats nesitikėjai, net nemanei, kad galėtum tai daryti – kaip kad neseniai atradau rašymą. Nors jokio literatūrinio talento nei mokykloje, nei vėliau nedemonstruodavau, ir man pačiam buvo labai netikėta tai, kad „Diseris“, pirmoji mano knyga, pateko tarp geriausių metų knygų ir sulaukė pripažinimo literatūros pasaulyje. Rašyti ėmiau iš poreikio užfiksuoti dalykus, kurie vis kaupėsi ir būtų taip ir likę neišsakyti. Kaip ir tapyba, fotografija, dokumentiniu kinu ir kitomis medijomis kažkada susidomėjau ne dėl to, kad labai norėjau tuo užsiimti, o iš būtinybės įvaizdinti dalykus, kurių neišeina perteikti kitais būdais. Tačiau negaliu žinoti, kokie iššūkiai laukia ateityje.