Didžiąją dalį dovanotų kūrinių – tapybos darbus, piešinius, ofortus, litografijas ir skulptūrą – sieja vienas vardas: Marguerite. Menininko duktė, buvusi jo mėgstamiausias modelis, čia pasirodo ne kaip atsitiktinis portretų objektas, bet kaip nuosekli, per dešimtmečius plėtota figūra, atskleidžianti intymų Matisse’o žvilgsnį ir vieną iš menininko kūrybos svarbiausių krypčių.
Pasak „The Guardian“, donaciją muziejui skyrė Barbara Dauphin Duthuit – Henri Matisse’o anūko Claude’o Duthuit – jis mirė 2011 m. Niujorke – našlė. Dalis šių kūrinių jau buvo eksponuota 2023 m. parodoje „Matisse et Marguerite“ tame pačiame muziejuje, tačiau sprendimas juos visam laikui palikti institucijai esą buvo „visiška staigmena“ net patiems muziejininkams.
Šis žingsnis primena ankstesnį Duthuit sprendimą – 2013 m. Pompidou centrui padovanotą vieną garsiausių Matisse’o portretų „Marguerite su juoda kate“.
Marguerite biografija, kaip pažymi „The Guardian“, yra neatsiejama nuo sudėtingų asmeninių ir istorinių patirčių. Ji gimė Matisse’o santykių su jam pozavusia Caroline Joblau metu, buvo pripažinta menininko ir tapo jo šeimos dalimi. Vyriausioji Matisse'o dukra daug vaikystėje sirgo, tad retokai lankydavo mokykla, o daugiau laiko leisdavo tėvo studijoje.
Šešerių susirgusi difterija, Marguerite visą jaunystę slėpė tracheotomijos randą aukštomis apykaklėmis ar kaspinais. Ši detalė nuolat pasikartoja tėvo kurtuose jos portretuose ir tapo kūniško trapumo ženklu.
Antrojo pasaulinio karo metais Marguerite prisijungė prie Prancūzijos pasipriešinimo nacių okupacijai judėjimo, buvo kankinta Gestapo ir vos neišvežta į koncentracijos stovyklą. Tiesa, nuo šio likimo ji pabėgo pakeliui į Vokietiją, grįžo pas tėvą, o jis savo ruožtu anglimi nupiešė du Marguerite portretus.
Nors pati bandė tapyti ir dalyvavo grupinėse parodose, vėliau ji atsisakė asmeninės meninės karjeros, tapdama tėvo asistente ir agente. Iki pat mirties 1982 m. Paryžiuje ji katalogavo Matisse’o kūrybinį palikimą ir taip prisidėjo prie to, kaip menininkas suvokiamas šiandien.
Modernaus meno muziejaus Paryžiuje direktorius Fabrice’as Hergottas, cituojamas „The Guardian“, Marguerite portretus apibūdino kaip „ypač gražius ir jaudinančius“, pabrėždamas, kad ši dovana liudija donatorės pasitikėjimą muziejumi, kuris „tampa naujais Marguerite namais dešimtmečiams ir net šimtmečiams“.
Šios donacijos reikšmę dar labiau sustiprina faktas, jog Matisse’as, kaip primena „The Guardian“, sąmoningai stengėsi neišleisti savo kūrinių į rinką ir laikyti juos šeimoje. Todėl 61 kūrinio perdavimas viešajai institucijai ne tik plečia muziejaus kolekciją (kuri iki šiol turėjo 20 Matisse’o darbų), bet ir simboliškai perkelia asmeninį, šeimos saugotą pasakojimą į viešą kultūrinę erdvę.
