Šaulių sąjunga – tai tūkstančiai skirtingų žmonių istorijų. Juos vienija bendras tikslas: stiprinti, ginti, saugoti Lietuvą. 15min tęsia pasakojimų ciklą apie žmones, pasirinkusius šaulio kelią.
Prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos galima užpildžius anketą.
„Anksčiau matydavau pažįstamus žmones, dalyvaujančius Šaulių sąjungos veikloje. Bet jei žiūrėčiau retrospektyviai, buvau kiek skeptiškas. Buvo susiformavęs toks įspūdis, kad Šaulių sąjunga – tai tarsi pagyvenusių žmonių klubas, kurie susirenka ir prisimena senus gerus laikus. Atrodė, galbūt tai jau atgyvenę“, – sako D.Abromavičius.
Pokalbis su juo – apie pasirinkimus, pilietiškumą ir baimę, kuri lydėjo pačioje šaulystės pradžioje.
– Dariau, minėjote, kad dėl stojimo į Lietuvos šaulių sąjungą abejojote. Kas lėmė, kad prisijungėte prie organizacijos?
– Geopolitinę situaciją visada stebėjau gana atidžiai – stengiausi jausti pulsą: kas vyksta Lietuvoje, politikoje, kas vyksta aplinkui. Natūraliai matai, kad tvyro įtampa ir nerimas. Taip pat seniau teko dalyvauti „Baltųjų pirštinių“ veikloje, o 2013 metų gruodį Maidano įvykiuose Ukrainoje – kartu su Lietuvos komanda važiavome palaikyti pirmųjų milijoninių mitingų.
Ilgą laiką save tarsi ramindavau – galvodavau: kokia iš manęs nauda? Galima prisidėti savanoriaujant, dalyvaujant pilietinėje veikloje ir tokiu būdu save realizuojant.
Tada atėjo mintis: užtenka pasiteisinimų, galbūt jau laikas veikti.
Vis dėlto mano specialybė – 30 metų sėdint prie kompiuterio. Tikrai sunku buvo įsivaizduoti save lankstantį su ginklu, tai atrodė sunkiai suderinama.
Dar buvo ir šeima – keturi vaikai. Kol jie buvo maži, sau sakydavau, kad mano pirmoji misija ir užduotis yra rūpintis jais ir apsaugoti juos. Tačiau prieš kokius trejus metus pagalvojau, kad jie jau nebe tokie maži, įengę į paauglystę. Tada atėjo mintis: užtenka pasiteisinimų, galbūt jau laikas veikti.
Taip ir gimė mano motyvacija – nebeieškoti priežasčių, kodėl neiti į Šaulių sąjungą, o priimti sprendimą ir tai padaryti.
– Kaip prisimenate bazinį šaulio kursą, turint mintyse, kad tris dešimtis metų dirbote sėdimą darbą? Buvo iššūkių, baimių, sunkumų?
– Didžiausia buvo baimė (juokiais). Kai prisijungiau prie Lietuvos šaulių sąjungos, mano pirmoji mintis apskritai buvo, kad suksiu pilietinio pasipriešinimo kryptimi. Galvojau – vis tiek esu žmogus, sėdintis prie ekrano, gal ten galėsiu būti naudingas.
Su tokia pirmine nuostata ir atėjau. Puikiai prisimenu pirmąsias paskaitas, kuomet ragino baigti bazinį šaulio kursą. Po paskaitos pasidalinau savo abejonėmis: ar sugebėsiu, gal nugarą skaudės, gal dar kas nors. Instruktoriai nuramino: jei tik yra noro ir motyvacijos – bandykite.
Dabar, žiūrint iš šios dienos perspektyvos, labai džiaugiuosi, kad išdrįsau. Tiesą sakant, ten išvis nebuvo ko bijoti. Taip, bazinis šaulio kursas yra šioks toks iššūkis – reikia pasitempti, šiek tiek pasirūpinti savo fizine būkle, bet tai tikrai nebuvo kažkas labai sudėtingo ar neįveikiamo. Nebuvo sunku, tik reikėjo skirti pastangų ir turėti motyvaciją. Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau baigti pilną bazinį kursą.
– Kas apskritai yra tas bazinis šaulio kursas?
– Tai įvadinis kursas, kuriame yra daug skirtingų dalykų. Pirmiausia – teorija. Viskas prasideda nuo uniformos: ją įsigyji ar gauni, ir jau atstovaudamas Šaulių sąjungai, turi išmokti tam tikrų principų. Yra rikiuotės pagrindai – kaip elgtis, kaip būti kartu su kitais, kaip veikti komandoje. Taip pat daug teorinių paskaitų: orientacijos, topografijos žinios, medicinos įvadas, kaip elgtis su ginklu ir visa eilė kitų svarbių dalykų.
Vėliau prasideda praktiniai užsiėmimai – pratybos. Tai topografinės užduotys, žygiai. Galiausiai – baigiamosios pratybos: su nakvyne, su konkrečiomis užduotimis, jau imituojant realias situacijas, mokantis sąveikos su kitais, komandų laikymosi ir vykdymo.
Iš esmės – nieko pernelyg sudėtingo, viskas gana lengvai išmokstama. Mūsų grupėje buvo ir vyresnio amžiaus žmonių, ir nemažai moterų. Vieniems buvo sunkiau, kitiems lengviau, bet visiems tai buvo įveikiama. Instruktoriai tikrai nebandė iš mūsų padaryti kažkokių „rembo“.
– Per beveik dvejus metus Lietuvos šaulių sąjungoje – kaip juos apibūdintumėte? Kas labiausiai įsiminė, kokia jūsų veikla?
– Labai aiškiai suvokiau vieną dalyką – man tai buvo įėjimas į visiškai kitą pasaulį. Kitą pasaulį ta prasme, kad tai yra karinis, militarinis pasaulis, kuriame veikia tam tikra sistema su aiškiomis taisyklėmis, principais, struktūra. Reikia įdėti nemažai pastangų, kad suprastum, kaip ji veikia ir kaip teisingai įsilieti. Ne tam, kad būtum tiesiog savimi patenkintas žmogus, lakstantis po miškus su uniforma, o kad realiai suprastum, kaip ši sistema funkcionuoja, kur, kaip, kuo tu gali būti jai naudingas, atsinešdamas savo patirtis ir įgūdžius.
Man tai pirmiausia buvo mokymasis, kuris iki šiol tęsiasi – bandymas suprasti, suvokti, kas ir kaip, kuo aš galiu būti naudingas.
Kalbant konkrečiau apie veiklą, nuo pat pradžių labai aiškiai supratau, kad noriu dirbti su bepiločiais orlaiviais – dronais. Žinojau, kad turiu gerą erdvinį mąstymą, teko dirbti su trimatės grafikos projektais.
Apskritai gyvenime visada pastebėdavau, kad keliaujant su kolegomis, šeima ar draugais aš esu tas, kuris orientuojasi: kur reikia važiuoti, kur pasukti, kur eiti, kaip susigaudyti aplinkoje. Kitaip sakant, turiu tą, galima sakyti, įgimtą gebėjimą orientuotis erdvėje. Todėl ir nusprendžiau, kad noriu dirbti su bepiločiais. Ir nuo pat bazinio šaulio kurso pabaigos iš karto ėmiausi šios krypties.
– Šaulystė šiandien: labiau fizinis, informacinis pasiregimas, ar vidinė laikysena?
– Viskas kartu. Tai ir fizinis aspektas, kuris svarbus – supranti, kad turi pajudinti savo sėdimuosius raumenis, palaikyti formą. Kitas dalykas – psichologinis. Dar vienas momentas, apie kurį jau kalbėjau, – mokymasis. Mokytis, išmokti, tapti integralia valstybės gynybos dalimi. Ir būtent tai, sakyčiau, yra didžiausias iššūkis tiems, kurie ateina iš civilio gyvenimo.
– Ką pasakytumėte žmogui – jaunam ar savo amžiaus – kuris svarsto tapti šauliu, bet dėl kažkokių priežasčių dvejoja?
– Reikia tas baimes, nepasitikėjimą ar abejones tiesiog peržengti ir ateiti pabandyti. Šaulių sąjunga tuo ir gera, kad joje labai platus spektras veiklų bei galimybių. Taip, iš karto tu praeini bazinį kursą, gauni „bazinės druskos“. O paskui jau gali rinktis tai, kur esi stipriausias, kur gali būti naudingiausias, kur tavo gebėjimai geriausiai pasitarnaus šalies gynybai.
Man pačiam labai įstrigęs momentas, kai baigiau bazinį kursą ir reikėjo rinktis padalinį. Šaulių sąjungoje, bent jau Vilniaus rinktinėje, vyksta tokios padalinių „mugės“, kai štabo kieme susirenka įvairių padalinių atstovai, stato palapines, atsiveža savo ekipuotę, pristato save tiems, kurie baigia arba ką tik baigė bazinį kursą ir ieško, kur įsilieti.
Čia norėjosi kažko kito: truputį miško, truputį ginklo, truputį vyriško prado.
Prisimenu, vaikščiojau tarp jų, kalbėjausi. Buvo tokių padalinių, kur sakė: mums labai reikėtų žmonių, kurie moka dirbti su „Photoshopu“. Tačiau sau pasakiau, kad aš to nenoriu, nes ir taip tuo gyvenu, tai mano kasdienis darbas. Čia norėjosi kažko kito: truputį miško, truputį ginklo, truputį vyriško prado.
Dabar jau pats dalyvauju tose mugėse kaip savo padalinio atstovas ir girdžiu tą patį iš kitų žmonių. Jie sako: savo profesijoje mes ir taip dirbame daug, kartais tai net atsibosta, o čia norisi kažko kito – netgi kartais tokio, sakyčiau, laukinio.
Todėl aš manau, kad tai yra puiki proga išmėginti save naujoje erdvėje, atrasti savyje tai, ko galbūt net nesitikėjai turintis. Reikia tiesiog drąsiai išdrįsti ir žengti šį žingsnį. Neieškoti pasiteisinimų, kodėl ne. Neklausinėti savęs, kodėl ne dabar.
– Jūsų manymu, ar mes, kaip visuomenė, šiandien esame pakankamai pilietiški? Kaip apskritai apibrėžtumėte pilietiškumą?
– Ar pakankamai? Turbūt niekada nebus pakankamai. Aš į tai visada žiūriu per savo asmeninę prizmę ir atmetu „mes“. Nuo senų laikų stengiuosi nekelti klausimo, ko aš noriu iš kitų, o pirmiausia – ko noriu iš savęs ir ką pats galiu duoti.
Jeigu kyla klausimas, kad „reikia kažką daryti“, aš tą klausimą pirmiausia adresuoju sau. Tokia nuostata vadovaujuosi jau ne vieną dešimtmetį. Dėl to net nebandau generalizuoti – sakyti, kad visuomenė kažko nedaro, man nekyla klausimų ar pasipiktinimų, kad kažkas „miega“. Yra kaip yra. Vieni žmonės sprendimus priima vienaip, kiti – kitaip. Vieni anksčiau, kiti vėliau.
Pilietiškumas nėra abstrakti grupė ar kolektyvinė atsakomybė. Tai yra labai paprastas klausimas: ką aš galiu padaryti? Ar aš galiu tai padaryti? Ir ar tai padarysiu?
