M.Zacharovos pareiškimą puolė platinti Rusijos užsienio reikalų ministerijos paskyros įvairiuose socialiniuose tinkluose.
X tinkle prie jos pasisakymo dar pridėta nuotrauka, kurioje – Lietuvos Latvijos ir Estijos sovietinių respublikų herbai.
„2025 m. liepos 21 d. sukako 85 metai nuo Latvijos, Lietuvos ir Estijos TSR įkūrimo. Nepaisant didelio masto sovietinių investicijų ir subsidijų pranašumo, šiandien šios šalys yra tapusios Europos ekonomine periferija“, – apgailestaujama įraše socialiniame tinkle X.
„Pamiršo“ Molotovo-Ribbentropo paktą
Rusija nepripažįsta nei Lietuvos, nei kitų Baltijos šalių okupacijos, aiškindama, kad prie SSRS jos prisijungė savo noru.
Lygiai taip pat Rusija nepripažįsta esanti skolinga už sovietų okupacijos metu padarytą žalą. Atvirkščiai, kaimyninė šalis aiškina, kad tai Lietuva, Latvija ir Estija yra skolingos už sovietines „investicijas“.
Rusijos diplomatai, Kremliaus ruporais vadinamos žiniasklaidos priemonės ne kartą yra tvirtinę, esą iki „įstojimo“ į SSRS Lietuva buvo agrarinė valstybė, pagal įvairius rodiklius atsilikusi nuo sovietinio vidurkio.
Nuolat kartojamas Rusijos propagandinis naratyvas – esą Lietuva ir kitos Baltijos šalys nebuvo okupuotos Sovietų Sąjungos, nes tam esą nebuvo panaudota karinė jėga.
Teiginys, esą Baltijos šalys nebuvo okupuotos, savaime yra neteisingas, nes sovietų okupacijos Baltijos šalyse teisinis pagrindimas niekada nebuvo grindžiamas vien tik Molotovo–Ribbentropo paktu, bet jis buvo svarbus istorijos akcentas.
1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas savo slaptuoju protokolu nubrėžė Vidurio ir Rytų Europos valstybių padalijimo liniją.
Šis padalijimas ne tik sukūrė Antrojo pasaulinio karo prielaidas, nulėmė tragišką Lietuvos, Lenkijos, Latvijos ir Estijos valstybių likimą, bet ir penkiems dešimtmečiams nubrėžė „geležinės uždangos“ ribas.
2019 metais Europos Parlamentas balsavo už rezoliuciją, smerkiančią Molotovo ir Ribbentropo paktą. Šis dokumentas buvo parengtas minint 80-ąsias Antrojo pasaulinio karo pradžios metines
Problemos esmė yra ne 1939 m. sovietų ir vokiečių pakte dėl atsisakymo naudoti karinę jėgą, o slaptame jo protokole, apie tai ir kalbama:
„Kadangi tiesioginis Molotovo–Ribentropo pakto ir, savo ruožtu, 1939 m. rugsėjo 28 d. nacių ir sovietų sienų ir draugystės sutarties padarinys buvo A.Hitlerio – o po dviejų savaičių ir J.Stalino – invazija į Lenkijos Respubliką, sunaikinusi Lenkijos nepriklausomybę ir nulėmusi beprecedentę lenkų tautos tragediją, be to, 1939 m. lapkričio 30 d. komunistinė Sovietų Sąjunga pradėjo agresyvų karą prieš Suomiją, o 1940 m. birželį okupavo ir aneksavo dalį Rumunijos teritorijos, kuri taip ir nebuvo grąžinta, bei aneksavo nepriklausomas Lietuvos, Latvijos ir Estijos respublikas“, – teigiama rezoliucijoje.
Kitaip tariant, kalbama ne tik apie abipusį atsisakymą naudoti karinę jėgą, bet ir apie „teritorinę ir politinę reorganizaciją“ – nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos interesų sferoje esančių valstybių okupaciją ir aneksiją.
Be to, abi šalys ne tik iš anksto pasidalijo šias valstybes tarpusavyje, bet ir įsipareigojo koordinuoti karinę ir politinę ekspansiją „abipusio sutarimo tvarka“.
Svarbiausia, kad 1939 m. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo pakto slaptasis protokolas neliko tik popierine deklaracija, bet buvo bendrai įgyvendintas Hitlerio ir Stalino režimų: 1939-1940 m. Sovietų Sąjunga okupavo Estiją, Latviją ir Lietuvą, bandė okupuoti Suomiją, taip pat aneksavo Rumunijos Besarabiją.
1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją, o po kiek daugiau nei dviejų savaičių, rugsėjo 17 d., SSRS užgrobė rytines Lenkijos Respublikos teritorijas, motyvuodama tuo, kad „Lenkijos valstybė ir jos vyriausybė faktiškai nustojo egzistuoti“ ir todėl „SSRS ir Lenkijos sudarytos sutartys nustojo galioti“.
Okupacija, o ne „susikūrusios valstybės“
1939–1940 m. padėtis Baltijos respublikose, nepaisant daugelio panašumų, vis dėlto buvo skirtinga.
Ir Latvijoje, ir Lietuvoje, ir Estijoje vyravo autoritariniai režimai. Tačiau Latvijos Respublikoje, skirtingai nei šiaurinėse ir pietinėse kaimynėse, de jure galiojo 1922 m. demokratinė Konstitucija.
Dėl šios priežasties, net ir neatsižvelgiant į visus kitus veiksnius, teisinis okupacijos fakto pagrindimas nekelia nė menkiausių sunkumų.
Faktas tas, kad Latvijos Konstitucija reikalavo visuotinio balsavimo (referendumo), jei parlamentas (Saeima) keistų pirmąjį Konstitucijos straipsnį, apibrėžiantį Latviją kaip suverenią, nepriklausomą ir demokratinę valstybę.
Vadinasi, valstybės santvarkos keitimui (demokratijos atsisakymui ir perėjimui prie sovietinės santvarkos – „proletariato diktatūros“), taip pat valstybės suvereniteto atsisakymui reikėjo pritarimo nacionaliniame referendume.
Kadangi nacionalinio referendumo nebuvo, sovietinių okupantų sušaukto naujojo parlamento – „Liaudies seimo“ – sprendimas įtvirtinti sovietų valdžią ir prisijungti prie SSRS buvo neteisėtas.
Neteisėti kišeniniai parlamentai
Lietuvoje ir Estijoje situacija buvo kiek kitokia. Abiem atvejais autoritarinio valdymo laikotarpiu buvo priimtos naujos konstitucijos.
Lietuvoje sovietų okupacijos metu galiojo 1938 m. Konstitucija. Jeigu ją apibūdintume šiuolaikinio politologijos mokslo terminais, ji buvo prezidentinė ir net „superprezidentinė“, o tokio instituto kaip referendumas apskritai nenumatė.
Naujoji Estijos Konstitucija, taip pat priimta 1938 m., iš esmės taip pat buvo „superprezidentinė“ ir, nors joje buvo numatytas visuotinis balsavimas, joje nebuvo jokių normų, tiesiogiai nurodančių, kad priimant tam tikras konstitucines pataisas referendumas yra privalomas.
Į tai atkreipia dėmesį okupacijos neigėjai, pabrėžiantys, kad „atitinkamus sprendimus“ parlamentai priėmė „teisėtai“.
Tačiau šiuo atveju kyla klausimas ne dėl taip vadinamo „savanoriško prisijungimo“ prie Sovietų Sąjungos procedūros teisėtumo, o dėl šiuos sprendimus priėmusių parlamentinių organų teisėtumo ir legitimumo.
Tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje, tiek Estijoje „rinkimai“ vyko jau po sovietų kariuomenės įvedimo, tiesiogiai kontroliuojant sovietų slaptosioms tarnyboms ir Maskvos politinei vadovybei.
Opozicinėms ir demokratinėms partijoms nebuvo leista dalyvauti rinkimų procese, nebuvo jokios rinkimų kampanijos laisvės, buvo iškreiptas ir pats naujų parlamentų rinkimų procesas, kuriame tiesiog nebuvo pasirinkimo.
Dėl to šie organai, suformuoti tiesiogiai spaudžiant okupacinei valdžiai, negalėjo būti laikomi demokratiniais, taigi ir teisėtais. O dėl to jų sprendimas de jure yra niekinis ir negaliojantis.
Lietuvos situacija
Apie tai, kaip neva „sąžiningai“ vyko Baltijos šalyse tuomet rengti rinkimai, puikiai liudija Lietuvos pavyzdys.
Portalo LRT.lt kalbinto Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docento Algirdo Jakubčionio teigimu, sovietmečiu vykusiam procesui nusakyti sąvoka „rinkimai“ apskritai netinka: „Jokių rinkimų tuo laikotarpiu nebūdavo. Geriausiu atveju tai būtų parinkimas tų asmenų, kuriuos parinkdavo atitinkamos institucijos.“
Lietuva su sovietine rinkimų sistema pirmą kartą susidūrė 1940 m. vasarą – pirmosios sovietų okupacijos metu. Naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją Lietuvos Vyriausybei be jokio pasipriešinimo priėmus Sovietų Sąjungos ultimatumą, jau kitą dieną mūsų valstybės sieną kirto sovietinė karinė technika.
Birželio 15 d. popietę į Kauną atvyko Vladimiras Dekanozovas – SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro Viačeslavo Molotovo pavaduotojas. Realią valdžios kontrolę okupuotoje Lietuvoje į savo rankas perėmusiam Maskvos pasiuntiniui paskirtos ypatingojo Sovietų Sąjungos vyriausybės įgaliotinio pareigos.
Dar prieš išvykdamas iš Lietuvos, prezidentas Antanas Smetona birželio 15 d. savo pavaduotoju eiti valstybės vadovo pareigas paskyrė ministrą pirmininką Antaną Merkį.
Iki rinkimų vedę įvykiai klostėsi pagal Maskvoje parengtą scenarijų. Birželio 17 d. prezidentą pavadavęs A.Merkys ministru pirmininku paskyrė tarpukariu su komunistais bendradarbiavusį žurnalistą Justą Paleckį. Tą pačią dieną patvirtinta ir marionetinė Liaudies vyriausybė.
Tos pačios birželio 17 d. vakare J.Paleckis ministro pirmininko postą perdavė Vincui Krėvei-Mickevičiui, o pats ėmėsi prezidento pareigų.
Okupacija – pripažintas faktas
Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) ir daugelis kitų demokratinių valstybių iš karto pripažino sovietų okupaciją Baltijos šalyse.
JAV pozicija buvo suformuluota Welleso deklaracijoje – Jungtinių Valstijų valstybės departamento dokumente, kuriuo visos trys Baltijos respublikos buvo pripažintos SSRS okupuotomis.
Ir tai buvo ne vien Amerikos pozicija: de jure nepriklausomų Latvijos, Lietuvos ir Estijos diplomatinės atstovybės veikė ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir kai kuriose Pietų Amerikos šalyse.
Net kai kurios valstybės, pripažinusios Baltijos respublikų inkorporavimą į SSRS kaip teisėtą (pvz., Švedija), pripažino jų išduotus dokumentus (pvz., pasus).
Iš tiesų, SSRS komunistinė valdžia grubiai pažeidė daugybę tarptautinių normų ir pačių Baltijos respublikų konstitucinius įstatymus. Todėl apie jokį „savanorišką“ ir „teisėtą“ prisijungimą negali būti nė kalbos.
Iš Lietuvos gavo daugiau, nei davė
Rusijai skalambijant, kad Lietuva buvo SSRS išlaikytinė ir už „sovietinę gerovę“ liko skolinga dešimtis milijardų eurų, archyvuose surinkti duomenys rodo visai ką kita.
2019 m. paviešintuose dokumentuose užfiksuoti finansiniai srautai atskleidžia, kad iš okupuotos mūsų šalies į Maskvą buvo išsiunčiama daugiau pinigų, nei likdavo mums patiems.
Siekti okupacinės žalos atlyginimo Vyriausybę įpareigoja įstatymas. SSRS okupacijos laikotarpiu, 1940–1990 metais, padaryti nuostoliai buvo apskaičiuoti dar prieš keliasdešimt metų.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) iniciatyva žala skaičiuojama pagal kaimyninėje Latvijoje taikytą metodą – remiantis finansinėmis ataskaitomis, atskleidžiančiomis, kokie buvo finansiniai srautai tarp SSRS ir Lietuvos SSR.
Dar 2019 metais buvo pabaigti du tyrimo etapai, kurių metu tirti 1946–1957 metų duomenys, paneigia Maskvos platinamus teiginius, esą Lietuva buvo SSRS išlaikytinė.
Tiesioginė finansinė žala
Sovietų okupacijos laikotarpiu Lietuvos patirtus nuostolius pirmoji apskaičiavo 1995 metais sudaryta vyriausybinė komisija. Ji okupacijos padarytą žalą įvertino 80 mlrd. litų (daugiau kaip 23 mlrd. eurų).
Į šią sumą buvo įtraukti ne tik piniginiai nuostoliai, bet ir žmonių netektys, mūsų kariuomenės, bažnytinio turto sunaikinimas, ekonomikos sugriovimas ir panašiai.
Sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos patirtą tiesioginę finansinę žalą nuo 2017 metų spalio mėnesio skaičiuoti ėmė LGGRTC specialistė Vida Komičienė.
Tam ji analizavo 1997 metais Lietuvos banko išslaptinto fondo, kuriame saugomos bylos, susijusios su sovietmečio finansinėmis ataskaitomis bei finansų valdymo struktūra, dokumentus.
-
Rusijos TV žiūrovai nenori „susigrąžinti“ Baltijos šalių: ar galima tuo tikėti?
-
„Padėtis blogesnė nei per karą“: už ką sankcijomis buvo baudžiama SSRS ir kiek jos buvo efektyvios
-
Putino mąstymą išnarpliojęs prancūzų filosofas: jis jau paskelbė Trečiąjį pasaulinį karą
-
„Nė per colį“: ką reiškė Vakarų pažadai Michailui Gorbačiovui dėl NATO plėtros į Rytus?
-
Maskva rėkia apie „neteisėtą“ SSRS žlugimą: analitikai paaiškino, ką toliau planuoja Kremlius
-
Garsusis Smetonos „pabėgimas per upelį“: ar karo akivaizdoje Lietuvos situacija būtų tokia pat kaip 1940-aisiais?
Finansavo sovietines jėgos struktūras
Pirmuosius tyrimo rezultatus V.Komičienė pristatė 2019 m. Rygoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje dėl patirtos žalos dydžio apskaičiavimo Baltijos šalyse per sovietinės okupacijos laikotarpį.
Pasak V.Komičienės, archyviniai dokumentai parodė, kad 1946–1957 finansiniais apskaitos metais okupuotos respublikos biudžeto pajamos iš viso siekė 37 mlrd. 886 mln. 568 tūkst. rublių.
Biudžetą sudarė apyvartos mokestis, taip pat kiti nustatyti mokesčiai ir dotacijos (kompensacijos).
Srautas į sąjunginį biudžetą iš šios sumos per vienuolika metų sudarė 21 mlrd. 897 mln. 957 tūkst. rublių. Į respublikinį biudžetą buvo nukreipta 15 mlrd. 988 mln. 610 tūkst. rublių.
Lėšos, gautos iš sąjunginio biudžeto (dotacijos), sudarė apie 3 procentus nuo respublikai skirto biudžeto. Tai buvo kompensacija respublikiniam biudžetui už tarpbankines operacijas ir kitas patirtas administravimo išlaidas.
Pasak V.Komičienės, iš metinių finansinių ataskaitų paaiškėjo, jog „didžiosioms investicijoms“ Sovietų Sąjunga lėšas skyrė iš tų pačių gautų pajamų.
Ji pabrėžė, kad didelė dalis okupuotoje Lietuvoje uždirbtų, bet Maskvai pervestų pinigų buvo skirta sovietinėms jėgos struktūroms – SSRS Valstybės gynybos, Karo, Vidaus reikalų ministerijoms.
Ekonomikos augimas – itin spartus
M.Zacharovos pareiškimas apie tai, kad Baltijos šalys esą atsidūrė ES „ekonomikos paraštėse“ neatitinka tiesos.
Tarptautinės mokslininkų ir ekspertų tinklo iniciatyvos „Ponars Eurasia“ 2012 metų analizėje pažymima, kad nuo 1990-ųjų pabaigos iki 2008 metų Baltijos valstybių ekonomikos buvo tarp sparčiausiai augančių pasaulyje.
Estijos ekonomika, ypač, augo beveik 10 procentų per metus, o Latvija ir Lietuva neatsiliko. Regiono augimas buvo toks stiprus, kad šios trys šalys įgijo „Baltijos tigrų“ (angl. Baltic Tigers) vardą.
Augimą sustabdė 2007–2008 m. finansų krizė, ekonomistų laikoma didžiausia po XX a. ketvirtojo dešimtmečio antrosios pusės Didžiosios ekonominės krizės.
Nors poveikis visose trijose Baltijos šalyse buvo stiprus, jis nebuvo toks žlugdantis kaip kai kuriose kitose ES šalyse, ypač Airijoje, Graikijoje ir Bulgarijoje.
2010 m. Estija ir Lietuva vėl grįžo prie ekonomikos augimo – Estijos BVP augo 3,2 proc., Lietuvos – 1,3 proc., o Latvijos ekonomika nustojo trauktis.
2011 m. Estija pasiekė spartų 8,1 proc. augimą – tai buvo didžiausias rodiklis visoje ES. Lietuva pasiekė 5,9 proc. ekonomikos augimą, o Latvija džiuginamai grįžo prie 5,5 proc. augimo. Spartus augimo atsigavimas Baltijos šalyse, gerokai aplenkė likusią ES dalį.
Pažymėtina, kad visos trys šalys įstojo į NATO, Europos Sąjungą ir Šengeno erdvę, taip pat prisijungė prie euro zonos (Estija – 2011 m., Latvija – 2014 m., Lietuva – nuo 2015 m.), taip pat buvo pradėta narystė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO): Estija įstojo 2010 m., Latvija – nuo 2016 m., o Lietuva – 2018.
Estija, Latvija ir Lietuva sėkmingai sinchronizavo savo elektros sistemas su kontinentinės Europos sinchronine zona 2025 m. vasario 9 d. Tai buvo viena iš veiklų, numatytų Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategijos (EUSBSR) veiksmų plane. Šio svarbaus etapo pasiekimas sukuria precedentą energetinio saugumo ir atsparumo srityje platesniame Baltijos jūros regione.
Vėliausi duomenys
Pagrindinis šalies ekonominio veikimo rodiklis yra bendrasis vidaus produktas (BVP).
Lietuvos vienam gyventojui tenkantis BVP, siekiantis 32 500 eurų, yra nežymiai mažesnis už ES vidurkį (37 600 eurų). Lietuvos BVP sudaro 0,4 proc. viso ES bendrojo vidaus produkto.
Latvijos vienam gyventojui tenkantis BVP, siekiantis 26 600 eurų, yra mažesnis už ES vidurkį (37 600 eurų). Latvijos BVP sudaro 0,2 proc. viso ES bendrojo vidaus produkto.
Estijos vienam gyventojui tenkantis BVP, siekiantis 30 700 eurų, yra mažesnis už ES vidurkį (37 600 eurų). Estijos BVP sudaro 0,2 % viso ES bendrojo vidaus produkto.
Kaip akcentuojama šių metų kovą paskelbtoje „Luminor“ banko analizėje, per pastaruosius penkerius metu Lietuvos ekonomika paaugo 12 proc., Latvijos – 8 proc., o Estijos – vos 1 proc., kuomet vidutinis augimas ES siekė 5 proc..
Įdomu tai, kad 2024 metais Lietuvos ekonomika tapo beveik tokio pat dydžio kaip Latvijos ir Estijos kartu sudėjus. Dar prieš penkerius metus Estijos ir Latvijos ekonomikos buvo 18 proc. didesnės nei Lietuvos, o šiuo metu skirtumas siekia vos 2 procentus – Lietuvos BVP siekė 78 milijardai eurų, o Latvijos ir Estijos kartu – 80 milijardų.
Po infliacijos šuolio 2022‑2023 metais, Baltijos šalių infliacijos fronte pernai įsivyravo ramybė.
Lietuvoje vidutinė metinė infliacija siekė vos 0,9 proc. Latvijoje – 1,3 proc. ir tik Estijoje, pagrinde dėl pakeltų mokesčių, infliacija išliko santykinai aukšta ir siekė 3,7 proc.
Prognozuoja augimą
Šių metų gegužę Europos Komisija (EK) paskelbė ataskaitas, kuriose analizuojami svarbiausi šalių ekonominės ir socialinės politikos iššūkiai.
Taip pat paskelbtos Europos Komisijos ekonomikos prognozės Lietuvai bei kitoms šalims, o Tarptautinis valiutos fondas (TVF) beveik tuo pačiu metu paskelbė atnaujintą prognozę bei politines rekomendacijas kaimyninei Estijai.
Tiek EK, tiek ETF prognozuoja Lietuvai 2,8 proc. BVP augimą šiemet ir Lietuva bei Lenkija (kuriai EK numato 3,3 proc. augimą) šiuo metu yra tarp geriausiai ekonomiškai vertinamų Europos šalių.
TVF tikisi, kad Estijos ekonomika šiais metais augs vos 1 proc. Na, o Europos Komisija tikisi, kad Estijos ekonomika šiemet augs 1,1 proc.
Dabar Europos Komisija nurodė besitikinti, kad Latvijos ekonomikos augimas šiais metais sieks apie 0,5 proc.
15min verdiktas: melas. Lietuva, Latvija ir Estija buvo okupuotos, o ne prisijungė prie SSRS savanoriškai. Taip pat apskaičiuota, jog okupacijos metais šalys buvo SSRS donorės, tačiau Rusija nenori pripažinti šio fakto. Nuo nepriklausomybės atgavimo Baltijos šalių ekonomika ėmė sparčiai augti – palyginus mažos šalys pagal BVP vienam gyventojui nesmarkiai atsilieka nuo bendro ES vidurkio, taip pat prognozuojamas tolesnis ekonomikos augimas.
Visa atsakomybė už bet kokį turinį, remiamą Europos žiniasklaidos ir informacijos fondo (European Media and Information Fund, EMIF), tenka autoriui(-iams), ir turinys nebūtinai atspindi EMIF bei Fondo partnerių, Calouste Gulbenkian fondo ir Europos universitetų instituto pozicijas. Daugiau informacijos rasite adresu https://gulbenkian.pt/emifund/disclaimer/.
