Tačiau šiandien jau žinome – jos išties skiriasi. Ir ne tik elgesiu, bet ir biologija, rašoma „Psychology Today“.
Ne kova, o rūpinimasis ir bendrystė
2000 m. Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) psichologijos profesorė Shelley Taylor pasiūlė naują terminą – „rūpinkis ir bendrauk“ (angl. tend and befriend), apibūdinantį būdingą moterų elgseną streso metu.
Skirtingai nei vyrai, kurių natūrali reakcija į stresą dažnai yra užsisklendimas ar agresija, moterys labiau linkusios rūpintis aplinkiniais ir ieškoti socialinės paramos.
Gamtoje tai ypač akivaizdu: katė, pajutusi grėsmę, ne puola, o griebia savo kačiukus ir slepia juos saugioje vietoje. Graužikai – žiurkės ar pelės – dažniau glaudžiasi tarpusavyje, o ne demonstruoja agresiją.
Tyrimai su žmonėmis rodo: po įtemptos darbo dienos moterys dažniau ieško artumo su šeima ar vaikais, o vyrai – atsiriboja ar pasitraukia į save.
Skirtinga biologija – skirtingi atsakai
Mokslininkai įsitikinę: šie elgsenos skirtumai kyla ne tik dėl socialinių vaidmenų, bet ir dėl skirtingos hormoninės bei genetinės sandaros. Estrogenai didina streso hormonų išsiskyrimą, o vyriški hormonai – androgenai – jį slopina. Be to, trumpalaikis socialinis stresas vyrams dažnai sukelia testosterono šuolį, o ilgalaikis – jį mažina. Tuo metu ilgalaikis stresas moterims gali slopinti estrogenų gamybą ir trikdyti menstruacijų ciklą.
Kai mokslininkai stebėjo graužikus, pastebėjo, kad patelės reaguodamos į stresą išskiria daugiau streso hormonų nei patinėliai: tai kortikotropiną atpalaiduojantis faktorius (CRF), kortizolis bei serotoninas. Be to, jų receptoriai taip pat skiriasi: patelės turi daugiau CRF1 tipo receptorių, atsakingų už streso atsako pradžią, o patinėliai – daugiau CRF2, atsakingų už streso malšinimą. Ši biologinė detalė gali paaiškinti, kodėl moterys dažniau serga potrauminio streso sindromu, depresija ar nerimo sutrikimais.
Ką dar sako mokslas?
Net tarp tos pačios rūšies gyvūnų streso atsakai gali skirtis. Pavyzdžiui, kai tyrėjai tyrė žiurkes, linkusias sirgti artritu, paaiškėjo, kad mažai stresui jautrios patelės streso metu tiesiog susirangydavo miegoti, o jų jautresnės giminaitės būdavo nervingos ir perdėtai reaguodavo. Kai mažai stresui jautrios žiurkės augo su jautriomis mamomis – jų streso atsakas padidėjo, bet ne tiek, kiek jautrių giminaičių. Tokie tyrimai rodo, kad genetika, aplinka ir lytis kartu formuoja skirtingus atsakus į stresą.
Oksitocinas – ryšio ir ramybės hormonas
Vienas svarbiausių hormonų, dalyvaujančių „rūpinkis ir bendrauk“ reakcijoje – oksitocinas. Jis svarbus ne tik gimdymui ir žindymui, bet ir socialinių ryšių stiprinimui – tarp motinos ir vaiko, tarp partnerių ar net tarp bendruomenės narių. Ir kaip rodo tyrimai, socialinis ryšys pats savaime mažina streso lygį.
Net ir vaisinės muselės reaguoja kitaip
Harvardo profesorius Edwardas Kravitzas tyrinėjo vaisines museles ir pastebėjo įdomų elgesio skirtumą: dvi patinai, konkuruodami dėl patelės, kovodavo kaip maži boksininkai – stovėdavo ant galinių kojų, mosuodavo ir stumdydavosi, kol vienas išstumdavo kitą nuo paviršiaus. O dvi patelės, susitikusios prie maisto, tik kelis kartus pasimušdavo galvomis ir... pasidalindavo maistu. Manipuliuodamas genais, E.Kravitzas galėjo pakeisti elgseną – „vyriškesnės“ patelės imdavo elgtis kaip patinai.
Kodėl tai svarbu mums?
Skirtingi streso atsakai – tai ne tik įdomi biologinė detalė. Jie turi labai praktiškų pasekmių. Pavyzdžiui, ankstyvi antidepresantų tyrimai su CRF1 blokatoriais buvo nesėkmingi, tačiau jie buvo atlikti tik su vyrais. Jei būtų atsižvelgta į lyties skirtumus, galbūt šiandien turėtume naują veiksmingą vaistą nuo depresijos.
Taip pat nedaug tyrimų nagrinėja, kaip oksitocinas veikia nerimo sutrikimus – ypač moterims. O terapijos, stiprinančios socialinį ryšį (pvz., dėmesingo įsisąmoninimo praktikos), gali būti veiksmingos, bet tik tada, jei tyrėjai įvertins lyties skirtumus.
