Uogas rinkdavo vyro tėvai
Kaip portalui 15min pasakoja Daiva, ji pati kilusi ne iš Dzūkijos, o iš Kauno rajono. Pagal specialybę moteris – maisto technologijos inžinierė, anksčiau dirbo kaip konsultantė, padėdavo ūkininkams ruošti paraiškas europinei paramai gauti.
Nors Daivos tėvai Kauno rajone ir turėjo daržų, augino uogas, dideli šaltalankių entuziastai nebuvo. Kartais pasirinkdavo jų ir tiek. Tuo tarpu pašnekovės vyro tėvai iš šių uogų dažnai virdavo uogienes, spausdavo sultis.
-
Apie 300 avilių prižiūrintis Laimonas į Zarasus parsivežė visą šeimą: mūsų gyvenimo ritmą diktuoja gamta
-
Kavinę Prienuose atidariusi ukrainietė Aliona: „Iš pradžių žmonės pirko, kad padėtų, dabar grįžta dėl skonio“
-
Užburti šuolių parašiutu: vienintelė moteris instruktorė ir karys rekordininkas – apie pinigus, adrenaliną ir klientų emocijas
„Lietuvoje visi, ypač vyresnė karta, žinojo, kas tai per uogos, kad jos labai sveikos, kad turi nuostabią sudėtį“, – teigia moteris.
Taigi, kai prieš 20 metų Daiva sugalvojo pradėti veiklą žemės ūkyje, būtent šaltalankiai ir tapo vienu pirmųjų pasirinkimų.
„Supratau, kad jeigu norėčiau užsiimti grūdininkyste ir puoselėti ne hobį, o verslą, reikėtų daugiau žemės. Tad pasitarėme su vyru, su broliu, su draugais, vienas toks pažįstamas irgi apie šaltalankius pradėjo galvoti, tai kažkaip taip ir užsikabinome“, – šypteli Daiva.
O kodėl ūkininkauti ji pradėjo būtent Dzūkijoje? Pasirodo, ten su šeima jau gyveno pašnekovės brolis. Be to, ir žemė buvo pigesnė nei Kauno rajone. Todėl ir prisirišo Daiva prie Alytaus rajono – 2004 metais Venciūnų kaime įkūrė ūkį, mielu pavadinimu „Amberry“.
Nuolat ieško naujovių
Nors iš pradžių tautietė galvojo, kad pardavinės tik pačias šaltalankių uogas, pamačiusi verslo realybę, ji savo požiūrį pakeitė.
„Supratom, kad uogas parduodant tiesiai iš laukų, jų neparuošus, neužšaldžius, neišvalius, išeina labai maža pridėtinė vertė, viską pasiima perpardavinėtojas. Tad pradėjome galvoti, kad reikia šaldytuvų, kur galėtume uogas sandėliuoti, o vėliau ir perdirbti“, – sako Daiva.
Šiuo metu moters ūkis gali pasigirti išties plačiu asortimentu: iš šaltalankių jie gamina ne tik uogienę, sultis ar sirupą, bet ir girą, juosteles bei pabarstukus. „Vis norisi ką nors naujo pateikti“, – teigia pašnekovė.
Besvarstydama, kuo dar nustebinti žmones, Daiva prigalvoja įvairiausių skanumynų, pamažu bando į receptūrą įvesti ir kitokių žaliavų, pavyzdžiui, imbierą. Visgi svarbiausias akcentas vis tiek išlieka šaltalankiai. „Mūsų filosofija tokia, kad mes auginame šaltalankius ir norime parduoti šaltalankių produkciją“, – tikina ji.
Moteris džiaugiasi, kad jų pastangos nenueina veltui – žmonės šaltalankius atranda naujai ir dalijasi išties pozityviais atsiliepimais. Be to, „Amberry“ produkcija ne kartą yra sulaukusi ir nacionalinio masto apdovanojimų. „Labai smagu, kad tavo darbą įvertina“, – šypsosi pašnekovė.
Derliaus iš anksto nenuspėsi
Per tuos 20-imt veiklos metų Daivos ūkis gerokai išsiplėtė – dabar moteris šaltalankių augina net 130 hektarų. Laukai išsibarstę po įvairias Alytaus savivaldybės seniūnijas, o patys augaliukai dauginami Venciūnų kaime, kur viskas ir prasidėjo. Be to, čia veikia parduotuvėlė, kur galima įsigyti šviežios produkcijos, vykdomos edukacijos bei degustacijos.
Kalbėdama apie džiaugsmus ir vargus prižiūrint savo ūkį, Daiva neslepia – jie labai priklausomi nuo gamtos. „Pavyzdžiui, dabar daug lyja, todėl mes labai džiaugiamės. Mūsų augalai nemėgsta mirkti, bet nori būti palaistyti. Tuo tarpu problemų turime su žeme. Dzūkijoje kalvotos vietovės, ne lygumos, kaip Vidurio ar Šiaurės Lietuvoje.
Žemė yra labai nevienalytė: gali būti viename hektare ir durpių, ir molio, ir smėliuko. O šaltalankiams reikalinga nerūgšti, lengva žemė, kad galėtų patekti deguonis. Tai ir būna, kad tame pačiame lauke viename krašte labai gerai auga šaltalankiai, o kitame prastai“, – pasakoja Daiva.
Visai neseniai kaip tik atėjo metas pradėti imti derlių – įprastai tai daroma rugpjūčio pirmą arba antrą savaitę. Koks jis laukia, pasakyti iš anksto sunku. Reikia atsižvelgti į daug dalykų.
„Šaltalankių derlius ne toks, kad skini po vieną uogytę. Mes karpome šakomis ir viskas priklauso nuo to, kiek tų šakų palieki. Būtų idealu, jei nukirptum tiek, kiek užaugo. Bet karpant šakas, augalas patiria didžiulį stresą. Dėl to stengiamės palikti apie trečdalį šakų, kad augalas išvis nenumirtų.
Pažiūrėjus kartais atrodo, kad labai daug tu čia nuimsi, 3–4 tonas iš hektaro. Bet mūsų ūkis ekologinis, o ekologinių trąšų pasirinkimo nėra didelio, jų efektyvumas mažas, todėl tikėtis, kad bus didelis derlius, negali. Sakome, kad jeigu toną iš hektaro gauname, tai labai gerai“, – aiškina tautietė.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
