Tai vieta, kur ankstyvoji inuitų bendruomenė pergyveno vikingus, tačiau XVIII a. tapo Danijos naujakurių kolonizacijos auka, ir kur klimato kaita dabar iš esmės keičia kraštovaizdį bei gyvenimo būdą.
Viena vertus, ieškoti tradicinio maisto Grenlandijoje reiškia patvirtinti kultūrą, gyvavusią dar gerokai prieš kolonializmą, tačiau kai kurių ingredientų vartojimas daugelio aplinkosaugos aktyvistų akyse laikomas tabu. Kai kurie pagrindiniai inuitų bendruomenės (kuri sudaro 88 proc. Grenlandijos gyventojų) maisto produktai kadaise buvo gausūs, tačiau dabar jiems gresia išnykimas dėl šylančio vandens, tirpstančių ledynų ir perteklinės žvejybos. Tuo tarpu per pastaruosius tris šimtmečius iki pat šių dienų Danijos ir kiti Europos naujakuriai sistemingai naikino inuitų mitybos tradicijas ir bandė įskiepyti savas, taip keldami grėsmę bendruomenės išlikimui ir jos gyvenimo būdui, rašoma „National Geographic“.
Taigi, kokia yra Grenlandijos virtuvė šiandien? Trumpai tariant: ji sudėtinga. Tačiau keliautojas, suprantantis, kad kai kurie klasikiniai vietiniai ingredientai dabar gali būti retesni arba jiems taikomos griežtesnės žvejybos bei medžioklės taisyklės, vis tiek gali rasti ir paragauti gardžių jūros gėrybių, mėsos ir produktų, formuojančių unikalią Grenlandijos kulinarinę kultūrą.
„Mattak“
Tai visoje Grenlandijoje paplitęs užkandis ir ilgametis vietinių gyventojų skanėstas. „Mattak“ – tai banginio oda su po ja esančiu riebalų sluoksniu. Dažnai pamatysite „mattak“ patiektą žalią arba pabarstytą stambia druska. Paprastai jis ruošiamas iš narvalo – nedidelio banginio, atpažįstamo iš ilgos ilties ir praminto „jūrų vienaragiu“. „Mattak“ valgymas gali priminti vyno degustaciją: vieni mėgsta pasimėgauti jo skoniu ir tada išspjauti, kiti gabalėlius nuryja.
Avijautis (angl. Musk Ox)
Laukinėje gamtoje avijaučio nesupainiosite su niekuo kitu: tai milžiniški gyvūnai, siekiantys iki pustrečio metro ilgio ir sveriantys iki 400 kilogramų, turintys dideles galvas, riestus ragus ir gauruotą kailį. Svarbu žinoti, kad avijautis nėra jautis, artimiausi jo giminaičiai yra avys arba ožkos. Avijaučiai puikiai jaučiasi ledinėse Grenlandijos tundrose, o jų populiacijai šiuo metu pavojus negresia. Šios mėsos gerbėjai vertina jos ypatingą sultingumą ir liesumą – avijautiena turi mažiau riebalų nei kiauliena. Dažniausiai ji patiekiama kaip kepsnys, kepamas vidutiniškai žaliai (angl. medium rare), kad išliktų sviestinis skonis.
Tundrinė kurapka (angl. Ptarmigan)
Šis nedidelis paukštis yra kilęs iš Arkties ir ypač matomas Grenlandijoje rudenį ir žiemą, kai užuot migravęs, lieka čia žiemoti. Paukštis taip pat užsiaugina „žieminį paltą“ – šaltuoju metų laiku jo plunksnos iš vasarinių rusvų tampa baltomis. Tundrinės kurapkos mėsa yra tamsiai raudona ir liesa, vertinama dėl sodraus žvėrienos skonio (panašaus į fazaną) ir švelnios tekstūros. Tradiciškai ji valgoma žalia arba virta (vidaus organai taip pat mėgstami), o dabar dažnai patiekiama kepta su traškiomis bulvėmis – kitu įprastu Grenlandijos ingredientu.
Ciegoriaus ikrai (angl. Lumpfish Roe)
Pažvelgę į ciegoriaus (angl. Cyclopterus lumpus) formą, tikriausiai atspėsite, kaip jis gavo savo pavadinimą – žuvis-gumbas (angl. lumpfish): ši rūšis pasižymi išskirtine, į gumbą panašia forma. Tačiau ši žuvis išsiskiria ir kita neįprasta savybe – jos pilvinis pelekas yra kibis, leidžiantis žuviai prisitvirtinti prie paviršių jūros dugne. Ciegoriai gausiai veisiasi lediniuose Grenlandijos vandenyse, jų skani mėsa paprastai rūkoma arba troškinama. Tačiau daugeliui vietinių gurmanų svarbiausia yra ikrai. Ciegoriaus ikrai yra švelnūs, subtilūs, su sūriu, kaviaro tipo poskoniu.
Laukinės uogos
Reikia ištvermingo augalo, kad išgyventų atšiaurias Grenlandijos žiemas, todėl vietiniuose turguose nepamatysite tokios gausos produktų kaip švelnesnio klimato šalyse. Tačiau Grenlandijoje gausiai auga laukinės uogos: varnauogės (tamsiai violetinės, žirnio dydžio uogos, dažnai naudojamos drebučiams), meškauogės (ryškiai raudonos, mėgstamos su žuvimi), kadagio uogos (turinčios pušų prieskonį), taip pat tekšės ir šilauogės. Uogos yra neatsiejama inuitų mitybos dalis ir naudojamos visur: nuo saldaus priedo prie žvėrienos iki deserto po valgio – žalios arba virtos į kompotus. Nors dėl klimato kaitos tirpstantis Grenlandijos ledo sluoksnis kelia sumaištį, vienas nedidelis šalutinis poveikis yra tas, kad kai kurie augalai, pavyzdžiui, braškės, ilgai slypėjusios amžinajame įšale, vėl pradeda dygti visoje saloje.
„Suaasat“
Nors „suaasat“ atrodo ne taip efektingai kaip žuvų ikrai ar kepta kurapka, tai vienas svarbiausių tradicinės Grenlandijos virtuvės patiekalų. Tai soti sriuba-troškinys, gaminama iš bulvių, svogūnų, ryžių arba miežių ir ruonio, banginio ar jūros paukščio mėsos. Šaltą naktį, snieguotų Grenlandijos kalnų ir uolėtų pakrančių fone, šiltas „suaasat“ dubenėlis, paprastai pagardintas druska bei pipirais ir kvepiantis vietiniais sausumos bei jūros ingredientais, yra tinkamiausias būdas pajusti šią nepaprastą vietą.
