Tokia veikla į Audriaus gyvenimą atėjo netikėtai, nors trauką viskam, kas skraido, jis jautė nuo vaikystės. Deja, sparnus „pakirpo“ tėvai, nutarę, jog būti pilotu vaikinui iš Zarasų nepavyks, o štai dailidės darbas tikrai padės. Vis dėlto Audriaus istorija tik patvirtina posakį: „Jei bus lemta, rasi kelią“.
Tapo staliumi, nes svajonė nesulaukė palaikymo
„Gimiau ir užaugau Zarasuose. Ketverius metus mokiausi Kaune, bet sugrįžau į gimtinę ir likau – sukūriau šeimą, užauginau vaikus“, – pasakojo dviejų dukrų tėtis.
Jis prisiminė, kad nuo vaikystės gamino lėktuvėlius ir norėjo tapti pilotu. Tačiau svajonei kelią užkirto neprašytas patarimas.
„Tuo metu buvo įprasta klasės auklėtojai vaikščioti po namus ir žiūrėti, kuo vaikai užsiima. Ji ir pamatė, kad aš kažką konstruoju ir gaminu iš to, ką turėjau – popieriaus ir medžio. Nutarė, kad turiu gabumų, todėl pasiūlė, kad galėčiau būti dailidė. Tuomet atrodė: „Juk čia Zarasai, koks dar pilotas ar lakūnas...“ Tėvai pritarė tokiai nuomonei ir nusprendė, kad eisiu mokytis dirbti „prie medžio“, – priežastį, atvedusią į profesinę mokyklą, prisiminė pašnekovas.
Ten dirbę pedagogai pastebėjo, kad jaunuolis turi neeilinių gabumų, todėl rekomendavo mokslus tęsti Kauno taikomosios dailės mokykloje, kur Audrius įgijo meninių baldų staliaus specialybę.
„Nenorėjau likti didmiestyje ir grįžau į Zarasus, o čia nelabai kam meninių baldų reikėjo. Dariau duris, langus – dirbau su medžiu, tik kūrybos nelabai buvo. Bet pasitaikydavo, kad kažkas norėdavo „mandresnių“ durų, esu nemažai daręs ir bažnyčioms – ten buvo daugiau galimybių atskleisti savo meniškumą“, – pasakojo Audrius.
Pradėjo nuo parasparnių
Vis dėlto vaikystės svajonė skraidyti niekur nedingo: jis neslepia, visada ieškojęs galimybės „kur paskraidyti“.
„Vis važiuodavau kažkur mokytis, bet jau turėjau šeimą, darbą, todėl neišėjo įgyti profesijos. Tačiau maždaug 2010 m. pamačiau Zarasuose žmones, skraidančius su parasparniais. Nuvažiavęs pas juos iškart paklausiau, ar galiu mokytis skraidyti? Pirmieji savarankiški skrydžiai buvo kaip Karlsono – su varikliu už nugaros“, – kalbėjo vyras.
Pradėjęs nuo parasparnių, galiausiai jis išsilaikė ir ultralengvųjų orlaivių piloto licenziją. Noras buvo toks didelis, kad nesutrukdė net mokymai, vykę kitame Lietuvos gale – Šilutėje.
Pirmieji savarankiški skrydžiai buvo kaip Karlsono – su varikliu už nugaros.
Nuo tada visas jo laisvalaikis bėgo Zarasų aerodrome. „Kadangi mes ten nuolat „trindavomės“, ateidavo ir vietiniai vaikai. Klubo pirmininkas pradėjo sakyti, kad galbūt reikėtų daryti būrelį. Išsišnekėjus ir pasakius, kad aš nuo vaikystės „fanatas“ buvau, sutarėm, kad reikia daryti. Taip prieš maždaug dešimt metų viskas ir prasidėjo“, – sakė zarasiškis tapęs Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros vaikų aviacijos akademijos lektoriumi.
Jo vadovaujami vaikai ir jaunuoliai jau ne pirmus metus skina pergales aviamodelių sporto varžybose tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Šiemet, pvz., vyko į Šveicariją, kur vyko 2025 FAI F3P uždarų patalpų akrobatinių aviamodelių čempionatas.
Pasikeitę ne tik vaikai, bet ir tėvai
Siūlomų veiklų daugėjo natūraliai: pamačius, kad žiemą lauke mažai ką paveiksi, atsirado galimybė vaikų sukonstruotus lėktuvėlių modelius leisti patalpose – įsileido Zarasų sporto centras.
Audriaus teigimu, pas jį į užsiėmimus atėję vaikai gauna daug teorinių žinių, tačiau dar daugiau – praktikos. Kad veikla nėra tik būdas smagiai praleisti laiką, rodo rezultatai pasaulio čempionatuose – jaunieji zarasiškiai ten skina laurus ir džiaugiasi, kad ilgos treniruočių valandos atsipirko.
Per savo pedagoginę veiklą Audrius patyrė visko. Pavyzdžiui, būrelio pradžioje į užsiėmimus kvietė tuomet dar veikusių vaikų namų auklėtinius. Deja, pamatė, kad nemažai daliai tai – visiškai neįdomu: užuot skubėję lipti į lėktuvus aerodrome, domėjęsi kita įranga, daugiau nei pusė vaikų net nelipo iš autobuso, atvežusio į Zarasus...
Šyptelėti priverčia ir Audriaus papasakotos istorijos apie tėvus, kurie į aerodromą išleidę vaikus vėliau piktinasi, jog jie ten nežinia ką veikia, nes grįžta su purvinomis kojinėmis.
„O mes gi ir lauke būname, leidžiame tuos lėktuvėlius. Tai mergytės kartais ir su kojinytėmis prabėga“, – juokėsi pašnekovas, pridūręs, jog dar daugiau keblumų kai kuriems tėvams kelia mintis, jog vaikas „būrelyje“ dirbs su peiliuku.
Savo užsiėmimuose jis laukia visų vaikų – yra parengta ir programa įvairių iššūkių (elgesio, emocijų, intelekto) turintiems vaikams.
Pastarieji, anot Audriaus, pridaro kur kas mažiau „reikalų“. Sunku patikėti, bet didžiausią iššūkį kelia atėję vyresnių klasių jaunuoliai.
„Ne jų elgesys kažkoks negeras – tiesiog yra tokių, kurie nemoka net su mažomis žirklutėmis, peiliuku kirpti, pjauti. O konstruojant lėktuvo modeliuką tenka daug su tokiais įrankiais dirbti. Galbūt jie kažkada ir žaidė su „Lego“, bet tai buvo seniai“, – sakė pašnekovas.
Anot jo, geriausių rezultatų pasiekia tie vaikai, kurie užsiėmimus pradeda lankyti maždaug 10 metų: per kelerius metus taip „įvaldo“ būrelyje gautus įgūdžius, kad sėkmingai dalyvauja įvairiose sporto varžybose.
Karo temas palieka specialistams
Užsiėmimuose vaikai turi galimybę pasimokyti valdyti ir dronus. Pastarųjų kelerių metų geopolitiniai įvykiai, karai, susidomėjimą šiomis priemonėmis tik padidino. Audrius prisimena, kad karo Ukrainoje pradžioje vaikams sakė, jog šiame kare bus labai svarbūs bepiločiai orlaiviai.
Visgi jis pats stengiasi savo veiklą atskirti nuo gynybos temos – mokymus ir edukacijas, susijusius su karo tema, Audrius sako sąmoningai paliekantis šios srities specialistams – kariams, šauliams. Nors kvietimų „papasakoti ir parodyti“ sulaukia.
„Turime puikių dronų, bet juos naudojame nuotraukoms ir filmavimui. Vaizdo kokybė ideali – galima pamatyti vedžiojamo jūsų šuns plaukus. Būna, paprašo parodyti kokį nors vaizdą. Pvz., viešint Visagine mokyklos vadovė paprašė parodyti, kaip atrodo įstaigos stogas – kiek ten kamuolių vaikai užmetė (juokėsi – past.)“, – sakė jis.
Dronai – itin patrauklūs vaikams. Tačiau Audrius pastebi, kad dažnai jie įsivaizduoja, jog valdyti šią priemonę sugebės labai greit arba net iškart, kai pamėgins.
„Aš sakau, kad kamuolį įspirti į futbolo vartus gali pavykti ir po pirmos treniruotės. O su dronais reikia truputį ilgiau pasimokyti. Vaikai labai tingi, nori čia ir dabar mokėti. Bet mes stengiamės ugdyti kantrybę ir pagarbą. Tuo mūsų sportas, sakyčiau, net išskirtinis: net per varžybas iš kitų komandų neišgirsi jokių šūkavimų, juolab patyčių – visi tyliai stebi čempionato eigą, o palaikymą taip pat išreiškia pagarbiai“, – kalbėjo jaunuolius aerosporto čempionus ugdantis zarasiškis.
Visiems Zarasų vaikams puikiai žinomas vyras neslėpė, jog savo dukrų šiuo sportu „neužkrėtė“. Viena jų susižavėjo senelio, kuris yra žirgininkas, pomėgiu ir save atrado jodinėjime. Kita dirba pedagoge darželyje.
Audrius įsitikinęs: prievarta nieko nereikia daryti. Jo paties patirtis – puikus įrodymas, kad anksčiau ar vėliau atsidursi ten, kur norėjai. Ir galbūt net savo pomėgį paversi darbu.
Pokalbį užbaigiame klausimais apie orą, kuris šią vasarą aviamodeliavimo sporto entuziastų nedžiugina.
„Aerodrome šiemet gerai auga tik žolė, kurią reikia nuolat pjauti“, – juokėsi pašnekovas.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
