Sekite 15min Google
Apie žodžio laisvę, socialinių tinklų įtaką, žurnalistų atsakomybę ir žiniasklaidos ateitį kalbamės su Lietuvos žurnalistikos centro direktore, Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro asistente dr. Džina Donauskaite.
-
Dėl Seime pradėtų svarstyti LRT pataisų balandį rengiamas naujas protestas
-
Dirbtinio intelekto mokytojas įspėja: „Prihaliucinuoti“ tekstai – milžiniška grėsmė
-
Dr. Rosita Vaičiulė: „Žiniasklaida praneša, kas įvyko, bet per retai paaiškina, kodėl tai svarbu“
-
Jolanta Beniušytė apie didžiausius iššūkius žurnalistams: „Neatiduokite kūrybos džiaugsmo mašinai“
-
Žiniasklaidos indekso kritimą bendruomenė vertina skirtingai, bet pabrėžia LRT pataisų įtaką
– Ar Lietuvoje šiandien kyla grėsmė žodžio laisvei? Kas jai kelia didžiausią pavojų?
– Žodžio laisvė yra viena iš laisvos liberalios demokratijos vertybių, kurios sargyboje reikia stovėti nuolat. Visada atsiranda skirtingų interesų turinčių žmonių, siekiančių daryti įtaką viešajam diskursui. Todėl žodžio laisvei tam tikrų grėsmių kyla nuolat.
Apskritai Lietuvos situacija pasauliniame kontekste yra pakankamai gera. Tačiau pastaraisiais metais matėme ir politinio spaudimo, dėl kurio vyko protestai. Nemažai žmonių pastebi ir ekonominį spaudimą žodžio laisvei. Taigi, grėsmės gali būti institucinės, ekonominės ir politinės. Pastaraisiais metais matėme gana didelį politinį spaudimą, kurį iš esmės pavyko atlaikyti dėl pilietinės visuomenės, tarptautinių organizacijų ir galbūt europinio reguliavimo. Tad nėra vienintelio veiksnio, keliančio grėsmę žodžio laisvei.
– Kaip keičiasi pačios žiniasklaidos priemonės? Ar žurnalistai pakankamai prisiima atsakomybės už skelbiamą informaciją ir laikosi profesinės etikos principų?
– Egzistuoja savireguliacijos mechanizmai, teismų sprendimai. Žmonės gali ginti savo teises tiek teismuose, tiek per savireguliacijos institucijas. Kalbėdami apie žodžio laisvę neturime omenyje, kad galima kalbėti bet ką.
Žiniasklaidoje žodžio laisvė yra gana aiškiai reglamentuota. Egzistuoja įstatymai, nacionalinis etikos kodeksas, taip pat atskirų redakcijų vidiniai etikos kodeksai. Kitaip tariant, žurnalistų žodžio laisvei galioja aiškios taisyklės ir ribos – tai tam tikras visuomeninis susitarimas, išreikštas įstatymais ir etikos normomis.
Tačiau yra ir kitas dalykas – man asmeniškai labai trūksta profesinių diskusijų tarp pačių žurnalistų apie tai, ar viena arba kita tema buvo parengta etiškai. Žurnalistus apskritai gana sunku prikalbinti apie tai diskutuoti. Vieniems tai – nepatogi tema, nes tenka kritikuoti kolegas, kiti paprasčiausiai neturi tam laiko – reikia atlikti kasdienius darbus, yra šeimos ir kitų įsipareigojimų, kaip ir kiekvienoje profesijoje.
Manau, Lietuvos žurnalistika yra profesionali, tačiau viešojoje erdvėje yra ir nemažai neprofesionalios produkcijos. Ji galėtų tapti profesionalesnė, jei žurnalistai aktyviau įsitrauktų į vidines profesines diskusijas: kas yra etiška, kas teisinga ar neteisinga, kokį poveikį daro mano kuriami tekstai ir kita žurnalistinė informacija. Šioje srityje matau gana daug problemų.
– Žiniasklaidos priemonės konkuruoja dėl auditorijos. Kaip tokioje konkurencijoje išsaugoti turinio kokybę?
– Manau, kad konkurencija tarp pačių žiniasklaidos priemonių yra mažiausiai problemiškas šios situacijos sluoksnis. Didžiausia žiniasklaidos konkurentė šiandien yra socialiniai tinklai, nes auditorija keliauja į socialinius tinklus. Labai didelė jos dalis, ypač jaunoji, kuri yra ateities auditorija, žiniasklaidos net neieško tikslingai. Su žurnalistų parengtais darbais ji tiesiog susiduria socialiniuose tinkluose.
Be to, socialiniai tinklai labai stipriai veikia tai, kaip dirba žurnalistai: kokias temas jie renkasi, kokius klausimus užduoda, kas apskritai patenka į jų dėmesio centrą. Čia vyksta ir tam tikras supanašėjimas. Socialiniai tinklai yra labai galingi dėmesio traukos objektai, todėl, norėdama su jais konkuruoti, žiniasklaida turi iš dalies prie jų prisitaikyti ir aktyviau juose veikti.
Žinoma, vėliau žiniasklaidos priemonės konkuruoja tarpusavyje dėl tos pačios auditorijos, tačiau pati didžiausia konkurencija vis dėlto vyksta su socialiniais tinklais. Iš čia atsiranda ir ekonominis spaudimas, nes auditorija žiniasklaidai yra ir ekonominis išteklius.
Tai yra realybė, tačiau nesutikčiau, kad nieko negalima padaryti. Kaip per pastarąjį šimtmetį Vakarų demokratijose buvo reguliuojama žiniasklaida, taip gali būti reguliuojami ir socialiniai tinklai.
Lietuvoje apie tai diskutuojame ne itin daug – ši sritis tarsi paliekama Europos Sąjungos prerogatyvai. Tačiau sprendimai, kurie bus priimti derantis su socialinių tinklų platformomis, yra labai svarbūs.
Auditorijos perėjimas į socialinius tinklus yra tik viena problemos dalis. Kita – platformos ne visada sugeba užtikrinti savo auditorijos, ypač jaunimo, saugumą. Dėl to ir kyla diskusijų, ar nereikėtų riboti nepilnamečių galimybių naudotis socialiniais tinklais.
Platformoms nepavyksta visiškai užkirsti kelio neapykantos kalbai ar žalingam turiniui, pavyzdžiui, informacijai apie savižudybes ar kitokį savęs žalojimą. Dezinformacija ir užsienio įtaka taip pat labai dažnai sklinda būtent per socialinius tinklus.
Žurnalistai deda daug pastangų tokią informaciją demaskuodami, tačiau galios ir auditorijos dydžio prasme socialiniai tinklai vis tiek turi didžiulį pranašumą.
Be to, socialiniai tinklai nesiekia informuoti – jų tikslas pirmiausia yra suteikti pramogą. Pramoginis turinys ir pačioje žiniasklaidoje visuomet yra patrauklesnis bei populiaresnis. Socialinių tinklų architektūra taip pat sukurta taip, kad vartotojui teiktų pramogą. Todėl tai yra didžiulė konkurencija ir kartu rimtas iššūkis informacijos kokybei.
– Ar tokiomis sąlygomis žurnalistai dar gali laisvai rinktis visuomenei svarbias temas? O gal vis dažniau tenka orientuotis į tai, ką nori matyti auditorija ir ką „pagauna“ socialinių tinklų algoritmai?
– Problema ta, kad algoritmai nuolat kinta. Vadinasi, ir tu turi nuolat save transformuoti. Tada kyla tapatybės klausimas: „Kas tu esi ir kam esi reikalingas?“
Jeigu auditorija žinos, kad esi tas „senas geras“ žurnalistinis šaltinis, kuriame galima gauti patikrintą informaciją, sužinoti svarbius faktus ir suprasti, kas vyksta aplinkui, manau, anksčiau ar vėliau ji sugrįš.
Visiškai ignoruoti socialinių tinklų atnešamas inovacijas būtų neprotinga. Tačiau lygiai taip pat neprotinga būtų visiškai pamesti savo misiją. Besikeičiančiame pasaulyje reikia atnaujinti savo tapatybę, bet kartu neprarasti žiniasklaidos kaip verslo ir žurnalistikos kaip profesijos vertybių.
Pasaulyje matome skirtingų strategijų. Vienos žiniasklaidos priemonės labai atsargiai žiūri į dirbtinio intelekto naudojimą ir savo verte laiko tai, kad jų turinį kuria žmonės – savotišką „rankų darbo“ produktą. Kitos aktyviau eksperimentuoja su šiuolaikinėmis technologijomis.
Jeigu žurnalistai ar redakcijų strategai nuolat orientuosis tik į prisitaikymą prie algoritmų, žiniasklaida galiausiai su jais supanašės ir nebeliks didelio skirtumo tarp socialinių tinklų ir žiniasklaidos.
Tačiau jeigu žiniasklaida išlaikys savo tapatybę ir stiprins savo vertę auditorijai, manau, kad auditorija anksčiau ar vėliau atsigręš. Žmonėms išliks patikimos informacijos ir patikimo šaltinio poreikis. Žiniasklaida neišnyks.
Žinoma, problema labai komplikuota, nes kalbame ne tik apie vertybes. Tai ir ekonominis klausimas – žurnalistams bei redakcijoms reikia išgyventi.
Žmonėms išliks patikimos informacijos ir patikimo šaltinio poreikis. Žiniasklaida neišnyks.
Anksčiau labai aiškiai atskirdavome redakciją nuo reklamos skyriaus: čia dirba redakcija, ten – reklama, ir šios sritys viena nuo kitos atskirtos. Šiandien auditorija pati tapo savotiška valiuta, todėl žurnalistinius sprendimus vis dažniau lemia ir auditorijos veiksnys. Lengvų atsakymų čia nėra. Jei jie būtų lengvi, ekonominės žiniasklaidos problemos jau seniai būtų išspręstos.
– Technologijos, dirbtinis intelektas ir augantis informacijos vartojimo greitis žiniasklaidą keičia itin sparčiai. Kokia, jūsų manymu, laukia Lietuvos internetinės žiniasklaidos ateitis?
– Prognozuoti labai sudėtinga. Tačiau žiniasklaidos transformacijų jau esame matę. Keičiantis spaudai vieni leidiniai išnyko, atsirado kitų. Auditorijos informacijos poreikis niekur nedingo – klausimas tik tas, kaip gebėsime tą informaciją pateikti ir kokiais kanalais ją perduosime.
Manau, žurnalistikos profesijos poreikis išliks. Atskiri leidiniai gali užsidaryti, taip pat ir šiandien populiarūs internetiniai leidiniai. Vis dėlto dabar matome tendenciją, kad didžiausieji laikosi gana neblogai. Galioja principas, kad „banginiai“ dažnai laimi: net ir mažoje rinkoje, jeigu esi pakankamai didelis, turi daugiau galimybių išlikti tarp laiminčiųjų.
Mažų ir inovatyvių projektų ateitis kur kas sunkiau prognozuojama. Jie gali atsirasti, pasiūlyti ką nors naujo ir po kurio laiko užsidaryti – panašiai kaip startuolių rinkoje. Manau, tokios dinamikos vis daugiau matysime ir žiniasklaidoje.
Kai kurios žurnalistikos sritys gali išgyventi atgimimą. Pavyzdžiui, tiriamojoje žurnalistikoje tokį atgimimą galima įžvelgti. Mokslo žurnalistikoje Lietuvoje jo kol kas nematome, nors kitose panašaus dydžio rinkose, pavyzdžiui, Danijoje, mokslo žurnalistika turi gana stiprias pozicijas.
Todėl manau, kad kartu su technologijų kaita žiniasklaidos rinkoje matysime nuolatinį atsinaujinimą: atsiras įvairių naujų projektų, vieni jų išaugs, kiti užsidarys. Tokia dinamika greičiausiai taps vis įprastesne žiniasklaidos rinkos dalimi.
„Žurnalistika mato daugiau“ tai turinio skiltis, kuri yra projekto „Tikra žurnalistika atneša tikrus pokyčius“ dalis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas – skirta 220 000 Eur.