Kaip dabar prisimena, studijų pabaigoje kurį laiką gyveno Prienuose – jai labai patiko mažas miestelis, o paskui apetitas sukilo bevalgant. Taip atėjo mintis, kad būtų smagu gyventi išvis atokiai, vienkiemyje, kadangi save Rūta vadina intravertišku žmogumi ir geriausia pailsi būdama viena.
Kaip atsidūrė būtent Šakių rajone? Sako, kad ieškojo po studijų darbo, o likimas nubloškė į kultūros centrą Kudirkos Naumiestyje, vėliau dirbo ir kituose kaimukuose, gyveno sodyboje šalia Šešupės, tad toks gyvenimas dar labiau paskatino ieškoti savo sodybos, kur galėtų įleisti savo šaknis ir gyventi kaip nori.
„Dabartinę sodybą, kurią turiu, buvau nusižiūrėjusi jau iš seniau – į ją vis žiūrėdavau, klausdavau bičiulio, ar ten kas gyvena. Jis sakydavo, kad greičiausiai čia viską parduos, sodybą nugriaus, tad čia bus tiesiog ūkininkų laukai. Bet nieko, matyt, nebūna veltui, – sodybos šeimininkei pagailo sodybos ir ji nusprendė pastatus ir žemes pardavinėti atskirai. Taip ir įsigijau namus, o kitais metais sodybą švęs šimtmetį“, – dalinosi moteris.
Nors autentikos sodyboje per tiek metų nėra daug išlikę, tačiau Rūta stengiasi kaip įmanoma ją išlaikyti. Pastatai „pavargę“, pakriošę, bet paramsčius jie ir toliau gyvena. Namelis buvo negyvenamas bene dešimt metų iki atsikraustant Rūtai, o pati sodyba buvo apaugusi žolėmis, krūmais, tad buvo net sunku į ją patekti.
Koks gyvenimas vienkiemyje
„Atsikrausčiau besibaigiant vasarai ir, tiesą sakant, neįsivaizdavau, kaip man reikės čia žiemoti, bet priėmiau situaciją tokią, kokia ji yra. Pirmais metais man subyrėjo krosnis, todėl buvo nemažai streso. Buvo vasario mėnuo, tad laukė dar bent du mėnesiai šildymo. Bet viską įveikėme. Šiandien mano svajonė būtų susitvarkyti kaip įmanoma autentiškai bent namo išorę, detales“, – sako moteris, itin vertinanti autentiškas sodybas ir pastangas jas išsaugoti.
Dalinasi, kad iškirtus krūmus, nupjovus žolę vėliau pasimatė visas sodybos grožis, suvalkietiškos sodybos struktūra, kiemo apstatymas, tačiau Rūtai labai trūko gyvybės. Iš pradžių atsirado paukščiai, vėliau du ožiukai, vėliau avytės, kurių vilną moteris pradėjo verpti ir apdirbti, o paskutinis gyventojas – žemaitukų žirgas. Iš pradžių Rūta tvarkėsi viena, o dabar – kartu su vyru menininku, kaip sako, surėmę pečius kartu laiko sienas.
Rūta dalinasi, kad gyvenimas čia verda, todėl net ir pavargus negali nieko nedaryti, o judėjimas išsprendžia daug problemų.
„Mane viskas čia veikia pozityviai, nors kitam gal visai kitokie jausmai užplūstų, pavyzdžiui, tualeto vis dar mūsų name nėra, nors atsivedėme vandenį. Man čia viskas gerai ir viskas tinka, atsiranda savotiškas ritmas, kurio man reikia – nesu spontaniškas žmogus, viskas yra sudėliota pagal laiką. Jeigu kas keičiasi, atsiranda nenumatytų dalykų, man tai sukelia stresą, tad esu tokia, kad man gera žinoti iš anksto, kas bus rytoj“, – sakė moteris šalia savo ūkio dirbanti ir Sintautų kultūros centre.
Atradusi audimą
Rūta – baigusi skulptūrą, tačiau kaip sako, prie jos prisiliečia kur kas mažiau, kadangi atrado – audimą. „Per vienuolika metų jau yra didelis įdirbis, išmokta daug technikų, tad tuo labai džiaugiuosi. Orientuojuosi į tautinį kostiumą ir jo detales, pasibaigiau ir siuvimą profesinėje mokykloje, kad turėčiau supratimą, kaip gimsta tautinis kostiumas, nes tai – tikra tekstilės juvelyrika“, – sako moteris.
Beje, audimu ji susižavėjo pradėjusi šokti tautinius šokius, kuomet reikėjo vilkėti tautinį kostiumą. Pirmą kartą jį apsivilkusi jau būdama suaugusi Rūta sako, kad tas jausmas ir vaizdas paliko neišdildomą įspūdį. Tuomet ir pagalvojo, kad būtų puiku turėti savo nuosavą tautinį kostiumą, kuriuo galėtų puoštis per valstybines ar kitas šventes. Beje, juo moteris vilkėjo ir per savo vestuves.
„Tai lyg tuo pačiu ir tapatybės ženklas. Kai gyvenau mieste, man tai tarsi nebuvo aktualu, o jau dabar, gyvendama kaime, prisilieti arčiau tų tradicijų ir jų ištakų. Toks jausmas atėjo iš vidaus ir tikrai yra labai gera“, – dalinosi moteris.
Ar labai sunku austi? Rūta sako, kad ji linkusi prie senovinių dalykų, tad ir dabartinės staklės, kuriomis audžia, skaičiuoja jau daugiau kaip 100 metų. Jai norisi prikelti ir verpimo ratelius, kad jie nebūtų užmaršty, jeigu tai įmanoma, tad kartais siunčiasi detales net iš Suomijos.
„O pati pradžia buvo tokia, kad gerus dvejus naršiau visus sendaikčių turgus, rinkausi visokius audimui skirtus įrankius. Kai žmonės sužinodavo, kad audžiu, patys siūlydavo įvairius autentiškus daiktus, kviesdavo atvykti į jų sodybas paieškoti ar pasiimti to, ko man reikia“, – pasakojo moteris.
Ji džiaugiasi, kad galėjo mokytis audimo paslapčių – susirado audėjas Vilkaviškyje, kur ir šiandien gyvuoja Mažoji audimo artelė bei šio amato mokėsi pas šviesaus atminimo garsią audėją Mariją Danilaitienę.
„Turėjau džiaugsmo susitikti, bendraut ir gavau labai daug žinių. Mane ji užvedė ant kelio, o vėliau plėtėsi mano pažinčių ratas, tad šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad per dešimtmetį atsirado tiek daug žinių apie audimą, tiek audžiančių (tiek moterų, tiek vyrų), kad jis tikrai išgyvena renesansą“, – sako Rūta ir prideda, kad audimas padeda ir realizuoti save, ir tuo pačiu padeda pailsėti, atsipalaiduoti.
Su ožkomis ir į parduotuvę
Visada norėjusi gyvūnų, šiandien moteris savo svajonę išpildė su kaupu – sodyboje jų turi ne vieną. „Mane labai nustebino, kad ožiukai tokie socialūs – kaip šunys, tik su ragais. Aš su jais pradėjau eiti pasivaikščioti – į mišką, miestelį, parduotuvę. Pradėjo mus vietiniai jau pažinti – sakydavo, kad čia tie, kur su ožkomis vaikšto“, – juokėsi Rūta.
Šalia ožkų yra ir avys, kurių vilną verpia Rūta ir vėliau mezga, o žemaitukas buvo jos svajonė. „Labai norėjau šios senovinės veislės žirgo. Dabar jau jam treji metai, tad mokomės ir jodinėti, ir traukti karietutę. Ateity norėtume pasikinkę žemaituką į parduotuvę karieta važiuoti“, – sako moteris.
Spalvingas ir pilnas veiklų gyvenimas – ar Rūtai nepritrūksta laiko per parą? Pasirodo, kad iš tikrųjų norisi nuveikti tiek daug, kad kartais nukenčia ir miegas. Vasarą ir žiemą ritmas skiriasi, kadangi dabar nei krosnies kūrent nereikia, o gyvuliukai lauke gali ganytis, tačiau žiema ateina su savo gėriu ir grožiu – Rūta be galo mėgsta su slidėmis keliauti miškais ir taip skirti laiko sau.
„Pirmus kelerius metus nebuvau šiame rajone priimta kaip vietinė, bet Kaune jau nebuvau kaunietė. O dabar per tiek laiko perėmiau ir šio krašto kalbėseną, ir gyvenimo būdą, ir ritmą. Jau ne vienas priima mane kaip zanavykę“, – pasakoja Rūta.
Paklausta apie šio gyvenimo etapą ir laimę, ji sako, jog „duok Dieve viską laiką taip, ir būtų rojus“. „Aš laiminga laikau save dar ir dėl to, kadangi esu abejinga prabangai ir man nereikia prabangių automobilių ar modernių namų. Svarbiausia, kad stogas nebūtų kiauras, nes patyriau, ką tai reiškia; kad būtų šilta – nes būdavo, kad krosnis įkaitusi, o namas toks perpučiamas, kad tolėliau kambary net vanduo užšaldavo; šiandien yra duonos ant stalo ir sveikatos – ko daugiau reikia žmogui? To užtenka, kad būtum laimingas“, – sakė Rūta.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
