Jos papasakota istorija – viena iš daugelio, kurioje atsispindi, kaip skirtingai žmonės reaguoja į prieš jų akis vykstančius nusikaltimus ir nelaimes.
„Prieš gerus 30 metų, kai dar neturėjome mobiliųjų telefonų (automobilio irgi), ankstų rytą su vyru už parankės žingsniavome į darbą – abu dirbome beveik šalia, Vilniaus centre. Ėjom smagiai, nes gi ne pasivaikščioti išėjom. Iš to smagumo lipdama nuo šaligatvio kryptelėjau koją ir staiga aptemo akyse, pradėjo pykinti, kritau. Koja išsipūtė, skausmas buvo baisus – nusitraukiau raiščius, kaip vėliau paaiškėjo.
Ką gi, mobiliųjų nėra, vyras palieka mane gulėti ant šaligatvio ir bėga gaudyti taksi. O aš matau praeinančių žmonių figūras, visai šalia girdžiu žingsnius ir niekas net nesustoja paklausti, kas nutiko. Jauna moteris su kostiumėliu ryte ant šaligatvio. Niekam tai neįdomu. Ir to jausmo nepamiršiu niekada“, – iki šiol prisimena Danielė.
Kitas kartas buvo nelabai ilgai trukus po šio. „Užgijo tie mano raiščiai, mėnesį pagulėjau su gipsu, bet jie taip ir liko mano silpnoji vieta. Po kokių metų lipdama laiptais tamsioje savo namo laiptinėje vėl kryptelėjau koją ir kritau. Buvau su savo trimečiu vaiku. Ir ką gi, situacija panaši. Bandau stotis, koja atsiremti negaliu, laukiu, gal eis kas nors, nors ranką paduos. Atsidaro durys, eina žmonės... pro šalį. Suprantu, visų kaimynų nepažinsi daugiabutyje, bet... Šito niekada nesuprasiu“, – apie dar kartą patirtą aplinkinių nejautrumą ir abejingumą sakė moteris.
Ji svarstė, kad galbūt šios patirtys išugdė supratimą, kad niekada negalima praeiti pro gulintį žmogų, nepaklausus, kas jam nutiko ir ar nereikia pagalbos.
„Visai neseniai šokiravau savo kaimynę, nes bandžiau pakelti nukritusį neblaivų vyriškį. Mačiau, kaip eina iš stotelės vinguriuodamas, dar pagalvojau: „Keista, antradienis, vyras jaunas, tvarkingai apsirengęs, tikrai ne chronius. Kas nutiko, kad prisigėrė.“ Ir mano akyse jis krito ant šaligatvio visu ūgiu ir nejudėjo. Aišku, prilėkiau, klausiu: „Ar gyvas, ar skauda ką nors, ar gali pajudėt? Gyvas, nesulūžęs, pradėjo keltis. Daviau ranką, klausiu: „Kur gyveni, gal netoliese? Kas nutiko, kad „prisilakei“?
„Asmeniniam gyvenime yra bėdų“, – sako.
„Suprantu, visiems būna, bet taip neišspręsi.“ Pavėdėjau šiek tiek, šnektelėjom apie gyvenimą, patikslinom, kuri kryptis, ir nužirgliavo toliau pats. Tik kaimynė praeidama metė pasibaisėjusį žvilgsnį“, – kalbėjo Danielė.
Ji neslėpė, kad tąkart iš tiesų buvo baisu, nepatogu truputį: „Bet pagalvoju, kad kiekvienam gali būti, kad prieisi tokį juodą zebro dryželį, kad nebematysi kitos išeities, kaip tik tą savo nelaimę „paskandinti“. Arba tas gulintis ant šaligatvio gali būti tavo artimasis.“
Moteris sako dažnai savęs klausianti, kodėl į pagalbos šauksmą reaguoja visiškai net negalvodama.
„Man tai – visiškai automatinė reakcija – kad reikia bėgti ir gelbėti, lyg būčiau koks tiesiog dresuotas šuo. Gyvename Vilniuje prie miškelio, kuriame vyksta visokių dalykų. Vieną žiemos vidurnaktį pasigirdo merginos klyksmas. Vyras jau snaudė, jo reakcija lėtesnė ir jis tikrai neturi šito keisto „gelbėtojo geno“. Aš tuomet išbėgau pusnuogė tik įsispyrusi į batus gelbėti merginos, iš paskos – manęs gelbėti – išbėgo sūnus. Palakstėm aplink, pašūkavom, kompanija jau spėjo dingti. Gelbėti nieko neprireikė, tiesiog, matyt, kaip bepročiai rėkavo prigėrę. Kokia reziumė? Nežinau, ar gerai pulti gelbėti nesinaudojant smegenimis ir negalvojant apie savo saugumą, bet tuo metu tas savisaugos instinkto mygtukas kažkodėl išsijungia.
Tik galvoju, kad jei mumyse būtų mažiau abejingumo, gal tas jaunas vyras, kuris dingo sausio mėnesį ir po pusės metų buvo rastas krūmuose Šv. Ignoto gatvėje (juk tai Vilniaus centras!), būtų dabar dar gyvas...“ – mintimis pasidalino vilnietė.
Psichologė: įtaką daro ir asmeninė, ir istorinė patirtis
Kodėl taip skirtingai reaguojame į nelaimes, nusikaltimus? Kas tuo metu stipriau veikia – instinktai, išmoktas elgesys ar visuomenės normos? Apie tai 15min pasikalbėjo su psichologe Veronika Toleike.
Pasak jos, mūsų reakcijos skirtingos dėl to, kad ir mes patys esame skirtingi.
„Mūsų individualūs skirtumai (patirtys, asmeninės savybės, instinktai) nulemia, kaip reaguosime kritinėse situacijose. Kuo labiau vertiname situaciją kaip grėsmingą, tuo labiau linkę „suveikti“ mūsų instinktai“, – kalbėjo psichologė ir pateikė pavyzdį – vagystę keleivių pilname autobuse:
„Mūsų reakcijas gali nulemti mūsų ankstyvosios patirtys. Pavyzdžiui, jei vaikystėje esame patyrę asmeninę vagystę, kurios metu pasijautėme nesaugūs, ir jei pati situacija neišsisprendė mums palankiai – galime ir ateityje jaustis nesaugūs ir su „atsargumu“ reaguoti tokiose situacijose – vengti, neįsitraukti, daryti viską, kad tik mūsų pačių tai nepaliestų, kadangi turime „žinojimą“, kad „vis tiek man niekas nepadės.“
V.Toleikė atkreipė dėmesį, kad taip jaustis galime, net jei anksčiau tiesiog buvome vagystės stebėtojai ir matėme, kad pagalba kitam gali būti „pavojinga“ arba nevertinga – dėl to esame linkę vengti įsitraukti į pagalbą.
Be to, anot jos, mūsų reakcijai įtakos turi temperamento bruožai: „Ekstravertiškesni žmonės dažniau linkę „veikti“, įsitraukti į problemų sprendimą, priešingai nei intravertiškesni žmonės, kurie pasirenka saugų atsitraukimą, pvz., „jei manęs tai neliečia – tai neturiu imtis kokių nors veiksmų. Nemanau, kad galėčiau kuo nors padėti.“
Žinoma, įtakos turi šeima, auklėjimas, aplinkos pavyzdžiai. „Jei mūsų aplinkoje buvo ugdomas, rūpestingumas, neatlygintina pagalba kitam, savanorystė, pilietiškumas ir pan., tuomet labiau esame linkę padėti, net jie mūsų tai „neliečia“. Kai tėvai savo vaikus moko per gąsdinimus „neik ten, nes bus blogai“ – tokiu būdu ugdomas atsargumas per baimę.
Kai mokoma – per paaiškinimus apie galimas įvairias pasekmes „nuėjus ten, gali įvykti tai ir tai ir dėl to tas ir anas“ – ugdomas asmeninis samprotavimas (sąmoningumas) ir smalsumas situacijai. Remiantis tokiais „grubiais“ pavyzdžiais, atsargesnis asmuo nesivels į pavojingą situaciją, o žmogus, pasižymintis didesniu sąmoningumu, bus labiau linkęs elgtis prosocialiai, suprasdamas, kad „reikia“ padėti, juk bet kada gali ir pats atsidurti nukentėjusiojo vaidmeny“, – kalbėjo pašnekovė.
Dar vienas veiksnys, veikiantis mūsų reakciją – visuomenė, kurioje gyvename.
„Jeigu bendruomenėje paplitęs abejingumas, korupcija, nepasitikėjimas teisėsaugos ar valdžios institucijomis – žmonės ir patys gali mažiau reaguoti. Priešingai, jei egzistuoja „pilietinės atsakomybės“ kultūra, žmonių reakcijos būna aktyvesnės. Mūsų visuomenei įtakos turi istorinė patirtis – sovietmečio patirtis išugdė tam tikrą atsargumą ir nepasitikėjimą – žmonės buvo linkę nekišti nosies ne į savo reikalus, nes bet koks įsitraukimas (ypač netinkamam asmeniui ar asmenų grupei) galėjo turėti neigiamų pasekmių. Nors šioks toks atsargumo šešėlis dar gali būti išlikęs dalyje visuomenės, man atrodo, pokyčiai labai sparčiai vyksta – link didesnio įsitraukimo ir pilietiškumo, ypač tarp jaunimo.“
Kovok, bėk, sustink, įsiteik
Tęsdama temą, V.Toleikė apžvelgė ir tai, kaip stipriai mūsų elgesį ir reakciją gali paveikti patirtos traumos.
Pasak jos, jei žmogus buvo auka ar matė smurtą, dėl kurio išsivystė trauminis patyrimas, žmogaus į stresinę situacija reaguoja dominuojančiu instinktu. Net jei situacija nėra asmeniškai pavojinga (pvz., vagystė autobuse ar stotelėje), žmogui gali suveikti viena iš 4 instinktyvių reakcijų:
- Kovok (fight) reakcija: keleivis pastebi vagystę ir garsiai sušaukia „vagis“, galbūt net fiziškai bando sulaikyti vagį, pastoja kelią ar griebia už rankos. Taip gali reaguoti ir žmonės, kurie turi didelį teisingumo jausmą.
- Bėk (Flight) reakcija: žmogus mato vagystę, bet iš karto nusisuka, užsideda ausines, „įlenda į telefoną“, o gal net išlipa artimiausioje stotelėje, kad tik „nepakliūtų į bėdą“. Tokiam žmogui svarbiausia išlikti saugiam.
- Sustink (Freeze) reakcija: keleivis pastebi vagystę, bet nejudėdamas sėdi/stovi, nieko nesako, galbūt tik akimis seka, kas vyksta. Po įvykio toks žmogus gali jausti kaltę „kodėl nieko nedariau?“, nors iš tikrųjų tai buvo nesąmoninga jo reakcija ir kitaip jis tiesiog negalėjo.
- Įsiteik (Fawn) reakcija: keleivis matydamas vagystę bando sušvelninti situaciją – kalba su vagimi, juokauja „ai, čia gi tik rankinukas, negi gaila“, bando daryti taip, kad vagis nesijaustų kaltas, užpultas. Kartais gali atrodyti, kad jis net pateisina vagį „gal žmogus neturėjo ką valgyt? Gal namie laukia badaujantys vaikai?“, bet iš esmės jo tikslas – apsaugoti save ir aplinką nuo galimo dar didesnio konflikto ar nelaimės.
Ar tapome abejingesni kito nelaimei?
Pastaruoju metu dažnai galima išgirsti pastabas ir net kaltinimus, jog visuomenė tampa vis abejingesnė aplinkai ir kitų žmonių nelaimėms bei nusikaltimams. Ką pastebi psichikos sveikatos specialistai?
„Kaip psichikos sveikatos specialistė galėčiau pastebėti, kad mūsų visuomenė tampa vis sąmoningesnė, kalbant apie pagalbą kitam, pilietiškumą. Lietuvoje vis daugėja savanoriaujančio jaunimo („Caritas“, „Maisto bankas“, „Jaunimo“ ir „Vaikų linijos“ ir kt.). Tai rodo pilietinio įsitraukimo tarp jaunimo augimą. Socialinėse tinkluose taip pat apstu solidarumo – žmonės aktyviai reiškia paramą (pvz., online peticijos, paramos rinkimas). Taip pat didėjantis mitingų, piketų skaičius parodo, kad žmonėms svarbu ir jie nori įsitraukti, kad pagerinti savo ir savo visuomenės gerovę“, – kalbėjo V.Toleikė.
Visgi, ji atkreipia dėmesį ir į kitą tendenciją, kurią pastebi ji ir kolegos: didėja nuovargis, perdegimas, dėl ko žmonės gali atrodyti labiau atsiriboję.
„Perdegęs žmogus mato labai siaurai ir daro tik tiek, kiek būtina. Tačiau tokių žmonių nevertėtų kaltinti visuomenišku abejingumu, jiems reikėtų padėti, nukreipti pagalbos“, – sakė pašnekovė.
Anot jos, aktyvią mūsų reakciją, nelaimės atveju, taip pat gali riboti baimė būti išjuoktam, pasirodyti kvailam ar būti priskirtam kokiai nors grupei žmonių:
„Tai aktualu dabartiniame politizuojančiame kontekste. Tai tikrai nereiškia pavienių žmonių abejingumo, tačiau reagavimas gali būti anonimiškesnis, santūresnis (nešauks „vagis“, bet išlipęs iš autobuso paskambins 112).“
