Nuo pat vaikystės prie virtuvės linkusi, pyragus ir tortus dar mokykloje kepdavusi moteris dalinasi, kad šiandien jaučiasi labai laiminga dirbdama konditere ir turėjusi galimybę kepyklėlę atsidaryti. Darbo ne tik kad netrūksta – kepinius vertina ir dideli, ir maži.
Šakių apskrity, Kudirkos Naumiesty gimusi ir augusi Loreta sako, kad mokslus baigė Vilniuje ir negalvojusi sugrįžo į gimtinę. Šakių kraštas jai itin gražus – miesteliai, maudynės Šešupėj, darbai bendruomenėje yra jos kasdienybė, o veiklos netrūksta. „Reikia tik norėti, visada rasi ką veikti“, – dalinasi moteris.
Tačiau pati pradžia buvo visai kitoje srityje – dirbdama prekyboje Loreta iš kolegės sužinojo receptą, kaip kepti eglutes. Pradėjusi jas kepti net neplanavo, kad tai į kažką išaugs – kepdavo sau, artimiesiems, ar tiems, kurie paprašydavę.
„Taigi pradėjau prieš dvidešimt metų, reklama sklido iš lūpų į lūpas. Paskui tų kepinių užsakymų vis daugėjo, todėl man buvo vis sunkiau suderinti valdišką darbą ir savo konditerės veiklą. Galiausiai turėjau pasirinkti – ar kepimas namuose, kitaip tariant, mylima veikla, ar valdiškas darbas? Žinoma, kad pasirinkau kepimą“, – prisimena Loreta, dirbusi valgyklėlėje, ruošdavusi privačias šventes, banketus.
Nuo kepinių namie iki – kepyklėlės
Pradėjusi namuose moteris vėliau buvo paskatinta Šakių krašto veiklos merginų steigti projektą ir atsidaryti kepyklėlę. Kadangi ji jau turėjo susirinkusi nemažą būrį klientų, sako, tai buvusi didelė paskata pradėti verslą naujai – naujose patalpose ir su nauja įranga, moderniai. Šiandien kepyklėlė veikia jau metus, o darbų tiek, kad Loreta vos spėja suktis.
„Kepame tradicinius, senoviškus lietuviškus kepinius – tai lietuviška eglė ir grybukai. Štai lietuviška eglė yra mūsų krašto patiekalas, zanavykų krašto kepinys, todėl mielai dalinuosi ir procesu, kaip pasiruošti, pasigaminti su savo mokiniais ar kitais norinčiais. Kitur neteko matyti tokios paklausos šio kepinio, bet mūsų krašte eglutę perka ištisai“, – juokiasi Loreta.
Eglutė ruošiama taip – kepami žvaigždės formos trapios tešlos sausainiai ir tuomet suveriami vienas ant kito į eglutę bei apliejami šokoladu. Argi galima tokiam skanumui atsispirti?
„Pradėjom dirbti dviese, dabar turime jau ir trečią ir gaminame kasdien, viskas šviežia. Turime ir nuolatinių klientų, kuriuos vilioja skanūs kvapai, juolab, kad ir įdirbis jau virš 20 metų. Labai džiugina, kai sulauki padėkų, pagyrų ir komplimentų“, – juokiasi moteris ir priduria, kad žmonės atvažiuoja gardėsių iš Kauno, Marijampolės, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio, Vilkaviškio.
Ateityje jos svajonė – išplėsti kepyklėlės veiklą, sukurti daugiau darbo vietų, galbūt net atidaryti parduotuvėlę, prekiauti kituose miesteliuose, taip pat – praplėsti asortimentą, kad visi norintys galėtų paragauti tikrų zanavykų krašto gardėsių.
„Mano noras – išlaikyti lietuviškas tradicijas ir kepti būtent senovinius kepinius, kuriuos kepė ir mūsų senoliai, tokius, kurie perduodami iš kartos į kartą. Tai man labai svarbu, o ir pati mėgstu saldėsius“, – juokiasi Loreta.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
