Tam greičiausiai pritartų ir ornitologas Vytautas Eigirdas, jau 12 metų dirbantis mėgstamą darbą, pasakojantis įstabias paukščių melodramas ir su žmona gyvenantis Ventės rago švyturyje.
Paklaustas, kaip paukščiai atskrido į jo gyvenimą, iš Kėdainių rajono, Šėtos miestelio kilęs Vytautas sako, kad domėtis jais pradėjo dar vaikystėje. Be to, turėjo tam ne vieną pavyzdį, kuris labai greitai įtraukė.
„Mano tėtis buvo girininkas, tad nuo vaikystės laiką leisdavau miškuose ir laukuose, taip pat ten dirbo ir eigulys, kuris domėjosi paukščiais. Jis mane su broliu ir užkabino – nuo to viskas prasidėjo. Mus nusivesdavo žieduoti ir stebėti paukščių, o pamažu hobis tapo ir darbu, iš kurio galima duoną valgyti“, – sakė ornitologas.
Paklaustas apie tai, koks paukštis paliko didžiausią įspūdį, V.Eigirdas sako, kad visada įdomu pagauti kokį nors dailesnį, spalvingesnį paukštį. Vienas iš įsimintinų prisiminimų dar vaikystėje – pagautas tulžys, kurį galėjo ir rankose ir palaikyti. „Nors ir neretas pas mus, tačiau atrodo labai egzotiškai“, – apie tulžį kalbėjo ornitologas.
Jau įsidarbinus Ventės rage jam teko susidurti ir su dar įdomesniais egzemplioriais. „Kūčių dieną iškėliau tinklus, o atėjęs patikrinti jų pamačiau, kad ten pagautas paukštis, tačiau koks – nežinau. O kai jau nežinai, kaip vadinasi, vadinasi, tai bus geras paukštis. Tai buvo nauja paukščių rūšis Lietuvoje – juodagurklis erškėtžvirblis. Šis susitikimas įstrigo labiausiai, tačiau visi reti atvejai būna labai įsimintini“, – pasakojo V.Eigirdas.
Ventės rage – jau 12 metų
Kai Ventės rago ornitologijos stotyje atsirado vieta, Vytautas dar studijavo Kaune, dirbo laikiną darbą prekybos centre. Kai jam paskambino iš Ventės rago ir pasiūlė atvykti dirbti, jis net nedvejojo ir iškart priėmė pasiūlymą. Atvykęs dirbti dar studijavo neakivaizdiniu būdu.
„Hobis tapo darbu – nežinau, ar kas galėtų būti geriau. Anksčiau laisvalaikiu važiuodavai stebėti paukščių, o dabar net juokauju, kad neturiu ką veikti laisvalaikiu, nes darbas kaip laisvalaikis“, – juokėsi V.Egirdas.
Beje, V.Eigirdas su žmona, kuri dirba Ventės rago ornitologijos stoties muziejuje, gyvena čia esančiame švyturyje. Tiksliau – pats švyturys yra sujungtas su gyvenamuoju namuku, kuriame anksčiau gyveno švyturio prižiūrėtojas, jis buvo ir pirmasis žieduotojas. „Nuo šio švyturio prasidėjo ir Ventės rago ornitologinės stoties gyvenimas, įkvėptas Tado Ivanausko“, – dalinosi paukščių žinovas.
Jis sako, kad paukščių mylėtojui Ventės ragas yra it paukščių meka ar paukščių rojus, ypač rudeninės migracijos metu, kai čia suskrenda daugiausiai sparnuočių. O štai pavasarį ir vasarą jų nebūna tiek daug, tačiau išvysti retą paukštį čia labai didelė tikimybė, o tai ir įkvepia labiausiai.
„Rudeninės migracijos metu paukščiai skrenda pietvakarių kryptimi, atsimuša į Baltijos jūrą ir susidaro tarsi didelis koridorius, kuriuo jie suskrenda į Ventės ragą ir leidžiasi. Čia mes galime juos stebėti – tai itin svarbi vieta visiems ornitologams. Šalia ir Nemuno delta, užliejamos pievos, tad galima pamatyti įspūdingus vaizdus pavasarinės migracijos metu, kur niekur kitur to neišvysi. Be to, čia pavasaris tarsi ateina anksčiau nei kitose Lietuvos vietose – kai atvykdavome stebėti, jau sutikdavome pempes, vieversius, žąsis, o grįžus į Kauną dar tekdavo palaukti porą savaičių. Net liūdesys apimdavo“, – dalinosi ornitologas.
Žmonės domisi ir smalsauja
Paklaustas, ar tokiam atsakingam darbui – paukščių stebėjimui ir žiedavimui – netrukdo žmonės, ornitologas sako, kad turistų vasarą išties labai daug – tikras antplūdis. „Lankytojai tikrai labai smalsūs, būna, užduoda klausimą, o paskui tik matai, kad žmonės keičiasi, o klausimai vis tie patys. O pasakoti galiu visą dieną“, – juokiasi pašnekovas, savaitgaliais ieškantis ramesnių vietų paukščių stebėjimui.
Jis džiaugiasi, kad žmonės vis labiau domisi, smalsauja, dalyvauja edukacijose apie paukščius. „Ir paukščiai, ir žmonės čia randa savo vietą“, – sakė ornitologas.
Galbūt žiema ramesnis laikas? Pasirodo, paukščių gaudymas ir žiedavimas vyksta visais metų laikais – tai nenutrūkstamas procesas.
„Rudenį vyksta intensyviausi darbai, tačiau yra ką veikti visą sezoną. Pavyzdžiui, žiemos metu pas mus atskrenda tokie paukščiai, kurie Lietuvoje žiemoja. Ventės rage yra prisodinta medžių, jie pritraukia paukščius, padarome lesyklas, tad sparnuočius gaudome ir žieduojame net spaudžiant šaltukui. Vasarą dirbame nuo penkių ryto iki 11 vakaro, o žiemos metu dienos trumpėja, tai ir darbo valandų sumažėja. Nors kai kada tenka paukščius gaudyti ir naktimis“, – pasakojo ornitologas.
Gandrų dramos ir melodramos
Daugelis žmonių šventai įtikėję, jog kai kurie paukščiai turi partnerius visam gyvenimui, pavyzdžiui, gandrai ar gulbės. Tačiau realybė yra visai kitokia ir tai padeda atskleisti ornitologo darbas. Kiek daug įdomybių atsiveria žieduojant paukščius ar tvirtinant specialius siųstuvus!
„Smulkiems paukščiams vis dar pačiu geriausiu būdu išlieka žiedavimas metaliniais žiedeliais – jie tikrai nėra atgyvenęs reikalas. Yra ir geolokatoriai, kuriuos galima pritvirtinti prie paukščio, tačiau jie nesiunčia informacijos, nes dar nėra tokio dydžio baterijų, kurios padėtų tą informaciją perduoti. Belieka antrą kartą pagauti paukštį ir nuskaityti mikroschemą, kuri gali atskleisti koordinates, kur paukštis migravo ir pan. O antrą kartą pagauname tikrai retai“, – dalinosi V.Eigirdas.
Nors apie paukščius daug kas žinoma, tačiau keičiasi klimatas ir tai diktuoja naujas taisykles paukščiams, jų elgsenai, migracijos keliams. Kaip sako, ornitologas šiuo metu daugiau vyksta paukščių monitoringas.
Tačiau technologijos nestovi vietoje. Yra siųstuvų su saulės baterijomis, juos galima uždėti ant paukščio kaklo ar nugaros ir jie gali puikiai veikti. Toks būdas tinka stambesniems paukščiams ir padeda surinkti gerokai daugiau ir rimtesnių duomenų. Tiesa, siųstuvėliai irgi mažėja, todėl juos jau galima pasitelkti ir smulkesniems paukščiukams.
„Šiais metais uždėjom siųstuvus stulgiams – ganėtinai retiems Lietuvos paukščiams. Nepraėjo ir metai, o jau atradome įdomios informacijos, kaip paukščiai keičia tuokvietes, kaip vienas paukštis skrido į Estiją ir pabuvęs porą dienų grįžo į Lietuvą“, – dalinosi ornitologas ir priduria, kad tokie dalykai padeda priimti sprendimus, kaip paukščius apsaugoti, pasirūpinti, kad jie išliktų.
Paklaustas apie įdomius nutikimus su paukščiais, kurie įsirėžė atmintin, V.Eigirdas pasidalino tikra gandrų melodrama. „Gandras mūsų nacionalinis paukštis, todėl jų gyvenimas ne vienam įdomus. Štai sužiedavome vieną porelę, kuri lizdą turėjo visai netoliese. Siųstuvai atskleidė, jog pora migruoja atskirai ir laiką išskridę leidžia atskirai, tačiau sugrįžta į tą patį lizdą ir peri jauniklius. Net trejus metus jie grįždavo kartu į tą patį lizdą, tačiau besibaigiant vasarai partnerį radome pražuvusį prie lizdo“, – dalinosi ornitologas.
Netekusi patino, patelė migravo su jaunikliais, o kitais metais, peržiemojusi, grįžo į tą patį lizdą ir susirado naują partnerį, su kuriuo išperėjo naują vadą. „Tiesa, mes juokavome, kad tas partneris nevykęs buvo – tik pamato savo atvaizdą ant kokio nors blizgančio paviršiaus ir kovoja pats su savimi. Taigi jis daugiau kovojo, negu rūpinosi jaunikliais. Galiausiai pora išmigravo atskirai, o kitais metais patelė nusprendė, kad jai gana – grįžo visai į kitą lizdą už pusantro kilometro nuo senojo ir susirado dar vieną naują partnerį“, – pasakojo ornitologas.
Senasis jos partneris grįžęs į seną lizdą ir neradęs „žmonos“, irgi ilgainiui susirado naują. Taigi, štai kokia neištikimybės ir dramos kupina istorija nutiko tarp gandrų, sakė V.Eigirdas. „Remiantis šia informacija, kurią pavyko gauti iš siųstuvų, greičiausiai ištikimybė tarp gandrų yra mitas. Vienos taisyklės gamtoje nėra“, – sakė ornitologas.
Kodėl paukščiai nyksta?
Štai neseniai buvo galima išgirsti, kad Lietuvoje drastiškai mažėja žalvarnių, tad įdomu, kodėl mūsų šalyje vienų ar kitų paukščių pradeda sparčiai mažėti? Ornitologas sako, kad susideda daug skirtingų dalykų, tačiau labiausiai prie to prisideda žmogaus sukeltos problemos, klimato kaita, intensyvus žemės ūkis, daugiamečių pievų mažinimas, pesticidų naudojimas, kadangi dėl jų žūsta vabzdžiai, tad automatiškai mažėja ir paukščių.
„Kai kurie paukščiai sugeba prisitaikyti ir prie pakitusių sąlygų, pavyzdžiui, pievinės lingės perėdavo kur nors šabakštynuose, o dabar persimetė į didžiulius javų laukus. Tad nors dalis paukščių prisitaiko, didžioji dalis nespėja. Gamta tokia jau yra, kad prisitaikyti gali, bet viskam reikia laiko. Pavyzdžiui, per pastaruosius dešimt metų labai padaugėjo pilkųjų gervių ir jūrinių erelių. O kai kurie paukščiai tampa ir problemomis, kadangi ištrypia laukus, išneša kitus retus paukščius iš lizdų. Visgi, bendra tendencija tokia, kad sparčiai mažėja būtent smulkiųjų paukščių, o kai kurie ir neranda vietos, kur žiemoti, nes ten, kur buvo nendrynai ir pelkynai, atsiranda, pavyzdžiui, braškių laukai. Tai žmogaus sukeltos problemos“, – sakė ornitologas.
Ar galime ką pakeisti? Pasak V. Eigirdo, svarbu skatinti žmonių sąmoningumą, norą saugoti gamtą ir paukščius. „Vienas labai geras pavyzdys buvo Kinijoje, kai žvirbliai buvo „apkaltinti“, kad sulesa ryžių derlių. Jie buvo masiškai naikinami. Galiausiai ryžių laukus užpuolė skėriai, tad derliaus išvis neliko – paaiškėjo, kad skėriai čia didesnė problema nei žvirbliai, kurie pastaruosius kenkėjus ir gaudydavo. Paskui teko veisti žvirblius, kad būtų atkurta jų populiaciją“, – dalinosi ornitologas.
Na o kokių tikslų ir svajonių tikisi darbe? „Šiuo metu labai įdomu, kaip seksis stulgiams, kurie iškeliavo su siųstuvais, tad norėtųsi jų sulaukti grįžtant ir gauti duomenis. Taip pat visada džiugu surasti naują, neįprastą rūšį. Per tuos dvylika metų šiame darbe Ventės rage man pavyko pagauti dvi naujas paukščių rūšis ir dvi – pastebėti, kurios dar nebuvo Lietuvoje. Tad tokie dalykai darbe man patys įdomiausi“, – dalinsi ornitologas.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
