Tauragėje gimusi ir augusi Irena Timofejeva, kuriai netrukus sueis 72-eji, iš rankų nepaleidžia žirklių ir toliau darbuojasi su didžiausia motyvacija. Moteris, įkūrusi ne vieną grožio saloną, pasidalino, kokia buvo jos darbo pradžia ir kaip šiandien pasikeitusi kirpėjo profesija.
Ar galite patikėti, kad anksčiau be šukuosenos moterys niekaip neapsieidavo? Štai šiandien mes šukuosenas daromės tik ypatinga proga, o anksčiau tai buvo kone kasdienybė!
„Aš galėčiau ir knygą parašyti apie savo gyvenimą. Baigusi vidurinę iškart norėjau tapti kirpėja, bet buvo gėda stoti į proftechninę mokyklą. Mano mama buvo siuvėja, tad nusprendžiau ir aš sukti šiuo keliu, bet man pritrūko vieno balo, kad įstočiau į inžinierius-modeliuotojo specialybę Kauno politechnikos institute. Teko pasukti į elektrotechnikos fakultetą, tačiau antro semestro vidury mečiau. Pasakiau sau, kad įrodžiau, jog galiu mokytis aukštojoje mokykloje ir tuomet jau pagaliau pradėjau mokytis kirpėjos amato“, – dalinasi Irena ir priduria, kad vakarais dar mokėsi ir Tauragės politechnikume – taip gavo ir dar vieną specialybę. Gali pasidžiaugti, kad už visus mokslus buvo raudonu diplomu apdovanota.
Įdomu tai, kad tais laikais buvo galima dirbti tik vyrų kirpėja, o moterų tik tuomet, kai kažkuri kirpėja išeidavo į pensiją. Irena pasakoja, kad tais laikais kirpėjų darbo vietas reguliavo ministerija – tūkstančiui gyventojų tekdavo viena kirpėjos darbo vieta. Buvo manoma, kad kitaip, jeigu bus daugiau kirpėjų, joms bus per mažai darbo. Taigi, baigus mokslus Irenai tuo metu teko padirbėti ir skaičiavimo mašinų elementų mokykloje, ir inžiniere dispečere, ir braižytoja.
Vėliau gyvenimas susiklostė taip, kad išėjus į pensiją kirpyklos vedėjai, jos vietą užėmė Irena ir vadovavo net 70-iai kirpėjų! Tačiau niekas nestovi vietoje – pokyčiai vertėsi vienas po kito, keitėsi darbo vietos, o galiausiai net buvo galima išeiti dirbti sau. „Komercines patalpas valdiškame name (daugiabutyje) pirmoji padariau – tai buvo pirmoji privati kirpykla Tauragėje. Taigi, savo salonus turėjau ir kūriau nuo 1992-ųjų, o šiandien gyvenu ir dirbu tame pačiame name“, – pasakoja Irena.
Spindi jaunyste ir darbštumu
Irena kaip dabar prisimena – tais laikais, kai tik įkūrė saloną, buvo įprasta ateiti eiliniams pašukavimams, nes tuomet nebuvo galima paprastai įsigyti nei žnyplių plaukams, nei fenų plaukams, nei kirpimo mašinėlių. Tikslas buvo toks, kad žmonės eitų į kirpyklas. „Dabar ateina žmonės, kaip aš juokauju, – pasidaryti kapitalinio remonto. Nusidažyti plaukus, ataugusias šaknis, o šukavimai, šukuosenos pasidarė labai retos. O senesniais laikais į balių tiesiais plaukais niekas neidavo!“, – sako moteris.
Irena dalinasi, kad pasklidus jos žodžiais tariant komercinei madai – baltiems plaukams, išpopuliarėjo ir plaukų gydymo procedūros, ir priauginami plaukai. „Aš to grožiu nevadinu. Kas yra baltas, nubalintas plaukas? Tai šiaudas, kuris triūšta ir nieko nepadarysi. Tačiau dabar pamažu sugrįžta ir natūralumas, itin populiaru ir garbanoti plaukus vaikinams. Tačiau ši mada į mūsų miestą taip greitai neatėjo. Pastebiu, kad užtenka tik kokiam žymesniam žmogui parodyti šukuosenos pavyzdį, ir visi paseka iš paskos“.
Ji priduria, kad jai visada sekdavosi darve, o ir dabar dirba kone po 10 valandų per dieną. Ne kiekvienas taip gali! „Darbo turiu labai daug, o jauniems kirpėjams pradėti šiais laikais yra tikrai sunku. Pasiūla viršija paklausą. Išmokti kirpėjos amato galima daug greičiau nei anksčiau, tad daug kas atsidaro salonus, o darbo, deja, nėra tiek, kiek norėtų“, – pastebi ilgametė kirpėja.
Kalbėdama apie savo gimtąjį miestą, kuriame ji nuo pat gimimo, Irena negaili gražių žodžių – tai ir geografiškai palanki vieta, ir netrūksta žalumos, gamtos, miškų. „Tai kompaktiškas, labai gražus, sutvarkytas miestas. Gal tik liūdna, kad visos darbo vietos koncentruojamos didžiuosiuose miestuose – manau, kad Tauragėje, rajonuose būtų galima atkurti pramonę ir kurti vietas jauniems darbuotojams“, – dalinasi Irena.
Be to, nemažą įtaką kirpėjų darbui daro ir socialiniai tinklai. Irena pastebi, kad geri ir puikūs kirpėjai, kurie nedrįsta reklamuotis sulaukia mažiau klientų nei prastesni, bet mėgstantys pasirodyti.
Jeigu laiką atsuktų atgal, Irena net nedvejotų – viską darytų taip pat. Ji labai džiaugiasi savo pasirinkimu, sako, kad net dukros pavydi. „Turiu tokių klientų, kurių ketvirta karta pas mane atvažiuoja kirptis net iš Vilniaus. Esu dėkingo gymio, visi man duoda kur kas mažiau metų – 50-60, tas irgi skatina pasitempti, o ir noro netrūksta nei dirbt, nei tobulėti“, - kalba Irena, spindinti jaunyste ir darbštumu.
Su vyru – jau penkiasdešimt metų kartu
Šalia Irenos – jos vyras Valerijus, kilęs nuo Rokiškio, o kartu jie jau žengia penkiasdešimtus metus kartu. Bendrauti pradėjo pora tuomet, kai Valerijus grįžo iš tuometinės armijos. „Jis manęs paklausė, kaip sekasi mano vedybinis gyvenimas, o aš atsakiau, kad nesu ištekėjusi ir juokais pasakiau, kad jo laukiau. Vėliau susitikom šokiuose, pradėjom vis daugiau bendrauti ir neužilgo susituokėm“.
Ką patartų kitoms poroms, ypač, kai skyrybų vis daugėja? Irena sako, kad jos nuomone jaunimas dabar visko nori iškart: „O aš, pavyzdžiui, tik apie penkiasdešimtus metus savo salonus įsigijau. Reikėjo užsidirbti ir dirbti“.
O svarbiausiu santykiuose ji vadina patarimą gautą iš giminaitės apie tai, kaip išlaikyti santarvę, kuri pasakė, kad „užsidegus degtukui reikia jam leisti sudegti, nepūsti ugnies“. „Reikia kartais leisti papykti – papyksta ir praeina. Mes skirtingi su vyru, aš ramesnė, o jis atvirkščiai, gal tai ir traukia? Nors vyras man dažnai nusileidžia ir sako, kad nereikia su moterimis ginčytis, vis tiek padarys kaip nori“, – sako Irena.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
