Filmo veiksmas vyksta mažame ir ramiame Žemaitijos kaime, kuris kartą metuose neatpažįstamai pasikeičia. Velykų išvakarėse Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje rengiamos analogų Lietuvoje neturinčios teatralizuotos apeigos: jų metu „kareiviai“ saugo simbolinį Kristaus kapą, kurį visais įmanomais būdais bando išvogti triukšmingi „persirengėliai“.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Kritišką filmo recenziją parašiusi Paulina Pukytė teigia, kad „ne viskas, kas atėjo pas mus iš praeities ir iš liaudies, yra vertinga, gražu, šventa. Kai kurios tradicijos vertos savo archajiškos formos išsaugojimo, kai kurios gali išlikti gyvos būtent keisdamosi kartu su visuomene, o kitas istorija parodė esant žalingas“.
-
Šimtmečius skaičiuojanti tradicija viename Lietuvos kaime: tai naktis, kai pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis
-
Giedrės Beinoriūtės filmas – debatų centre: vieni įtaria antisemitizmą, kiti kaltinimą neigia
-
„Žmonės mato tai, ką nori matyti“: režisierė Giedrė Beinoriūtė atsakė dėl kaltinimų antisemitizmu
Būtent „žalinga“ tradicija P.Pukytė įvardija ir šią persirengėlių tradiciją, kurią savo tekste susieja su antisemitizmu, galiausiai atvedusiu iki Holokausto tragedijos.
Tuo tarpu rašytoja V.Juknaitė teigia, kad šis G.Beinoriūtės filmas kalba visai apie ką kita.
Trapus žmogiškumas
Tris kartus G.Beinoriūtės dokumentinį filmą „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ žiūrėjusi rašytoja, 2016 metų Tolerancijos žmogaus apdovanojimo laureatė Vanda Juknaitė teigė, kad šiame filme išvydo tai, kas, jos žodžiais tariant, „yra šventa“.
„Filmo esmė slypi ne tiek pačioje Velyknakčio misterijoje, kiek kasdienybės detalėse, nepagražintoje ir neefektingoje tikrovėje. Velykų rytą visi dalyviai susėda už bendro stalo – be karnavalo rūbų bei kaukių. Tai yra pats tikriausias stebuklas“, – 15min kalbėjo rašytoja.
Ji pabrėžė, kad šia filmo scena režisierė G.Beinoriūtė tartum užbėga laikui į priekį, nes net ir susėdimas už bendro stalo šeimose šiandien jau yra tapęs gan retu, todėl saugotinu reiškiniu.
„Šis filmas yra apie žmogiškus ryšius. Tai ypač svarbu dabar, kai pasaulyje vyksta ne vienas karas, o žmonės apimti kraštutinės nevilties. Kai popiežius Pranciškus bučiavo kariaujančių šalių vadovų kojas, šiuo gestu tartum parodė, kad nebėra jokių žodžių, kurie padėtų sustabdyti šį siaubą“, – teigė V.Juknaitė.
Rašytoja prisiminė ir daug diskusijų sukėlusį Paulinos Pukytės tekstą „Ar pasveiks mūsų sielos?“, kuriame labai kritiškai įvertintas G.Beinoriūtės dokumentinis filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“, o ypač, teksto autorės nuomone, Velyknakčio tradicijoje Pievėnuose įsišaknijęs akivaizdus antisemitizmas.
V.Juknaitė pripažįsta, kad straipsnio autorė labai teisingai vartoja žodį „tolerancija“, deja, anot jos, „šiandien turime sau įsivardyti, kad jis nebegalioja pasaulyje ir todėl negali sustabdyti vykstančių karų Ukrainoje, Palestinoje, Afrikoje, Pakistane, Minamare ir t.t.“.
„Žmogiškųjų ryšių trapumas – būtent tai G.Beinoriūtė savo filme rodo be sentimentų ir pompastikos – labai natūraliai ir tikroviškai“, – 15min sakė V.Juknaitė.
Įsišaknijęs sugyvenimas
Rašytoja pabrėžė, kad Holokausto klausimas mūsų visuomenėje tebėra labai aštrus ir skausmingas, tačiau, jos teigimu, būtina susitaikyti su tuo, kad tokiu jis ir išliks amžiams. „Vis dėlto, ši tema neturi nieko bendra su G.Beinoriūtės filmu“, – kalbėjo žinoma rašytoja.
Pasak jos, „kito“ buvimas mūsų kultūroje iki šiol nagrinėjamas labai vienpusiškai orientuojantis beveik išimtinai į Holokausto tragediją. Tačiau, rašytoja akcentavo, kad ne vieną šimtmetį lietuviai gyveno šalia kitų bendruomenių – žydų, romų, totorių bei kitų, tačiau nesantaika ir kivirčai pasitaikydavo itin reti.
V.Juknaitė prisiminė ir savo bičiulio, Holokaustą Lietuvoje išgyvenusio rašytojo Icchoko Mero žodžius: „Jei ne karas, Holokausto tragedija Lietuvoje nebūtų įvykusi.“ „Mums būtina priimti ir šią tiesą“, – teigė rašytoja.
„Nenoriu pasakyti, kad Lietuvoje nebuvo žydšaudžių – žinoma, kad buvo, – sako V.Juknaitė, – tačiau lygiai taip pat mūsų tautoje yra įsišakniję ir žydų gelbėtojai, Tautų teisuoliai. Tai yra ta pati tauta“, – kalbėjo V.Juknaitė.
Ji taip pat pabrėžė, kad nors Lietuvoje gelbėjusių gyvybes skaičius realiai buvo labai mažas, vos apie tūkstantį žmonių, tačiau skaičiuojant procentiškai – šis skaičius yra vienas didžiausių tarp Europos šalių.
Rašytoja prisiminė ir savo pačios vaikystę Obeliuose, kai per Užgavėnes persirengdavo čigonais. „Man buvo labai linksma tą dieną, nes jausdavausi kitaip, šventiškai. Nors Obeliuose buvo dvi čigonų – taip anksčiau vadinome romus – palapinės, tačiau tiesioginio ryšio su jais neturėjome, tad tai buvo simbolinė galimybė per karnavalą, meną, priartėti prie jų pasaulio“, – kalbėjo V.Juknaitė.
Kalbėdama apie G.Beinoriūtės dokumentinį filmą, rašytoja akcentavo, kad Velyknakčio misterijos Pievėnų bažnyčioje siužetas remiasi Naujajame Testamente aprašyta istorija, kai po Jėzaus mirties, bijodami, kad mokiniai gali pavogti jo kūną ir taip paskelbti prisikėlimo žinią, buvo pastatyti romėnų kareiviai, kad apsaugotų kapą.
Rašytoja akcentavo, kad ne vieną šimtmetį lietuviai gyveno šalia kitų bendruomenių – žydų, romų, totorių bei kitų, tačiau nesantaika ir kivirčai pasitaikydavo itin reti.
„G.Beinoriūtė savo filme leidžia mums įsižiūrėti, rodo žmonių veidus. Nebėgančių žmonių veidus. Žmonių sustojusių ar tik stabtelėjusių vienai nakčiai mažutėj kaimo bažnytėlėj. Mįslingi, tylintys jaunų žmonių veidai užklausia milijardus bombų gaminantį pasaulį, kas mes esam, ar mes dar žmonės“, – kalbėjo V.Juknaitė.
„Atrasti vien pagaliuką šimtametėje sugyvenimo tradicijoje yra gan vaikiška“, – 15min sakė rašytoja, kalbėdama apie kritikus, G.Beinoriutės filme įžvelgusius antisemitizmo apraiškas.
