Sekite 15min Google
Čia jis dirbo 1967–1973 metų laikotarpiu (su priverstine dvejų metų pertrauka armijoje), savo karjerą pradėjęs nuo dekoracijų montuotojo. Vėliau, kaip pats šypsodamasis sako, pamažu kilo karjeros laiptai, buvo scenos mašinistu, elektriku apšvietėju, o galiausiai – net vyr. administratoriumi.
„Tikriausiai būčiau dar ilgai dirbęs. Jau greitai turėjau gauti butą Vilniuje, bet išėjau iš teatro dėl gripo komplikacijos ir ilgalaikės ligos. Dabar galiu pasakyti, kad pasielgiau teisingai“, – prisimena B.Kerys.
Su 15min skaitytojais jis mielai sutiko pasidalinti savo paties užrašytais atsiminimais iš darbo tuometiniame Jaunimo teatre prieš daugiau nei šešis dešimtmečius. Šiame pasakojime netrūksta daugeliui pamirštų, o gal net iš viso nežinomų dalykų, juokingų ir keistų istorijų, to laikmečio teatro kasdienybės, iškilių praeities aktorių bei režisierių atvaizdų, gastrolių bei nuotykių.
Pirmoji teksto dalis Sovietmečiu Jaunimo teatre scenos darbininku dirbęs Bronislovas: „Atlyginimai buvo labai maži, darbas keistas ir nenormuotas“
***
Vaikystėje kelias vasaras su draugu Albertu ganėme karves, statėmės iš krūmų palapines, kūrenome laužus ir vos ne kiekvieną dieną „špagavomės“ mediniais kardais. Kai buvo nutarta Jaunimo teatre atnaujinti „Romeo ir Džiuljetą“, visai netikėtai Benjaminui Kleiniui ir man buvo liepta ateiti į fechtavimosi pamoką. Niekas neklausė, norim mes ar nenorim. O kad buvome ne tik scenos darbininkai, bet ir universiteto Teatrinės studijos nariai, tai ir apsidžiaugėme kaip didelius vaidmenis teatre gavę.
Fechtuotis mokė malonus ir reiklus pagyvenęs vyriškis, tikriausiai Stasys Petraitis. Mokėmės kartu su kitais aktoriais. Visi mokėmės stovėti, judėti, laikyti špagą, durti, kirsti ir atlikinėti visokius kitokius veiksmus. Pasirodė, kad kiekvienas veiksmas, kiekviena pozicija turi savo numerį. Ir visos kovos teatruose, filmuose yra iš anksto sunumeruotų veiksmų atlikimas.
Kai buvo nutarta Jaunimo teatre atnaujinti „Romeo ir Džiuljetą“, visai netikėtai Benjaminui Kleiniui ir man buvo liepta ateiti į fechtavimosi pamoką. Niekas neklausė, norim mes ar nenorim.
Kai nustojo skaudėti kojos, kai išmokome fechtuotis be kibirkščių ir nenulauždami špagų galų, mums buvo sukurtos kovų „partitūros“. Aš turėjau kautis su aktoriumi Juozu Jaruševičiumi. Kaunamės pagal „partitūrą“, paskui jis išmuša man iš rankos špagą ir trenkia kumščiu į pilvą. Aš susiriečiu susiėmęs už pilvo ir užčiuopiu prie pilvo kabantį durklą. Išsitraukiu durklą ir „nuduriu“ savo priešą. Durklas buvo neaštrus, bet metalinis, be spyruoklės.
Kad žiūrovai matytų nudūrimą, J.Jaruševičius stovėdavo šonu į žiūrovus, o aš, tarsi durdamas į krūtinę, durdavau į tarpą tarp šono ir rankos. Durklo smaigalys dažnai kliūdavo į drabužius, reikėdavo gerai nusitaikyti, kad pataikytum ne į drabužius, bet tiksliai į tarpą tarp šono ir rankos. Kad žiūrovai nepastebėtų ko nereikia, kaudavomės scenos gilumoje toli nuo žiūrovų. „Nudūręs“, skubiai pabėgdavau iš tuštėjančios scenos ir tamsokais užkulisiais bėgdavau į dešinę scenos pusę. Čia scenos priekyje ramiai išlįsdavau kaip eilinis miestietis arba Romeo tarnas. Toks ir nufotografuotas Jaunimo teatro nuotraukoje Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje.
Spektakliui trūko aktorių masinėms scenoms, tai aš po kautynių būdavau eiliniu miestiečiu masinėse scenose.
Spektakliui trūko aktorių masinėms scenoms, tai aš po kautynių būdavau eiliniu miestiečiu masinėse scenose, šokyje poroje su kažkuria aktore šokio žingsneliais pereidavau skersai sceną, paskui kaip Romeo tarnas vaikščiodavau paskui Romeo. Pertraukų metu ir kai neužimti scenoje, aktoriai ir visi kiti sėdėdavome kambarėlyje tarp scenos ir fojė. Kartą girdžiu kaip kelios aktorės apkalba Romeo, pasakoja, kaip jis „jauninasi“. Vieną kartą pasišaipė ir iš manęs, ir iš Romeo — aktoriaus Antano Šurnos.
Po sunkaus dekoracijų montavimo turėdavau skubėti rengtis miestiečio apranga. Nors buvo teatro grimuotoja, aktoriai dažniausiai grimuodavosi patys. Universiteto Teatrinėje studijoje mes irgi buvome mokyti grimuotis, bet šiame spektaklyje man niekas nieko nesakė, tai tuos kelis kartus scenoje pasirodydavau be grimo.
Per vieną spektaklį Romeo ir aš stovime avanscenoje, prie pat žiūrovų, aš šonu į žiūrovus. Sakau Romeo: „Išbalęs jūsų veidas...“ Girdžiu kaip salėje maždaug devintos eilės viduryje kažkas garsiai prunkštelėja. Per pertrauką į kambariuką iš salės ateina kelios aktorės ir juokais pasakoja, kaip aš, pats visas baltas ir mėlynas, sakau raudonam Romeo „Išbalęs jūsų veidas...“ Visi kiek pasijuokė. Gal ir norėjo daugiau patraukti per dantį aktorių A.Šurną, o ne mane. Taip pasimokiau, kad reikia grimuotis.
***
Spektaklio „Aristokratai“ dekoracijos buvo sunkios, dvigubos, iš tikrų lentelių padarytos sienos, kelios stovinčios ant metalinių ašių, kad būtų galima jas atsukti kita puse. Dėl saugumo sienas viršuje laikė plieniniai trosai. Iš tikrųjų sienos buvo pakabintos ir dar sukiojosi ant prie grindų pritvirtintų ašių. Gastrolėms sienos buvo padarytos mažesnės, viena ar dvi stovinčios tik ant metalinių ašių.
Vieną kartą muštynių scenoje aktorius Vilhelmas (Vilius) Vaičekauskas visai realistiškai trenkė man į pilvą, vos žadą atgavau.
Nuo pat pradžių dalyvavau šio spektaklio masinėse scenose, buvau uniformuotas kalinys, net pasakydavau poros sakinių tekstą „<...> nei pirksi, nei pavogsi“. Gastrolėse jautėmės gana laisvai. Vieną kartą muštynių scenoje aktorius Vilhelmas (Vilius) Vaičekauskas visai realistiškai trenkė man į pilvą, vos žadą atgavau. Neturėjau aš toje vietoje būti, tai nesitikėjau tokio smūgio. Žiūrovams patiko.
Kitą kartą spektaklio metu aktorė, apsirengusi gana siauru sijonu, atsisėdo ant scenoje naudojamos dekoracijos — dėžės. Staiga dėžės viršus įlūžo, aktorė žemyn galva įkrito į dėžę ir nebegali atsistoti, tik kojom tabaluoja. Gal nieko tokio labai juokingo, bet mes visi scenoje negalim sulaikyti juoko. Atsukau žiūrovams nugarą ir juokiuosi. Žiūriu, kad ir kiti aktoriai juokiasi atsukę žiūrovams nugaras. Scenoje atsirado netikėta pauzelė.
Kartą prireikė aktoriaus Sauliaus Sipaičio sportinių sugebėjimų. Spektaklio metu, Sauliui stovint netoli sienos, nulūžo sieną laikanti metalinė ašis ir siena pradėjo virsti ant Sauliaus. Saulius atsirėmė nugara į sieną, ištiesęs rankas į šonus, suėmė sieną už kraštų ir atbulas išnešė sieną iš scenos. Scenoje veiksmas vyko be pertraukos. Gal žiūrovai pamanė, kad taip ir turėjo būti.
Staiga dėžės viršus įlūžo, aktorė žemyn galva įkrito į dėžę ir nebegali atsistoti, tik kojom tabaluoja.
Botkiną vaidinęs aktorius Rimgaudas Karvelis spektaklio metu raižo skersai krūtinę peiliu, palikdamas „kruvinas“ žaizdas. Peilis buvo aliumininė į rankeną įsispaudžianti skardelė, o kraujas — dažai. Viską paduodavo už kulisų stovinti rekvizitininkė. Ar užsikirto peilio spyruoklė, ar dar kas, bet prasidėjus scenai R. Karvelis peilio neturėjo. Tai čiupo abiem rankom sau už kaklo ir pradėjo šaukti „pasismaugsiu, pasismaugsiu“, toliau pjesės tekstą pritaikydamas situacijai.
***
Daug kartų žiūrint, pradeda patikti visi spektakliai. Atrodo, kad visi spektakliai buvo geri ir visi aktoriai gerai vaidino. Nors dabar gana dažnai sakau sau „Šitokiu oru namiškių sulauksime negreitai“ („Skapeno klastos“), bet pasiklausęs radijo, pažiūrėjęs televizijos, vis dažniau prisimenu „Drakoną“.
Kartą ir aš, scenos darbininkas, vaidinau „Drakone“. Ruošėmės gastrolėms Panevėžio dramos teatre. Kaip visuomet gedo sunkvežimis. Teko keisti visą variklį. Sunkvežimio vairuotojas buvo nemiegojęs gal dvi paras. Šiaip taip suspėjome laiku išvažiuoti. Važiuoju sunkvežimio kabinoje šalia vairuotojo. Pravažiavome upelę Musę, žiūriu, važiuojame kaire kelio puse priešais atvažiuojančią „Pobedą“, o mano vairuotojas užsimerkęs. Kumšt vairuotojui į šoną, tas greit atsipeikėjo, pasuko į šoną, bet kiek pavažiavo ir sustojo. Liepia sėsti į vairuotojo vietą, pats susiriečia šalia ant sėdynės ir užminga.
Brolis vairuotojas buvo kažkada mokęs mane vairuoti sunkvežimį. Šiaip taip pajudu iš vietos su sunkiai pakrautu sunkvežimiu. Privažiuoju benzino kolonėlę prieš Panevėžį. Matau, stovi teatro autobusas, visi išlipę žiūri į mane, kabinoje mato tik mane vieną. Sustoju. Atsigauna ir mano vairuotojas. Toliau per miestą važiuoja jis.
Nuvažiavę krauname ir montuojame „Drakono“ dekoracijas. Visi pavargę. Likus porai valandų iki spektaklio, staiga paaiškėja, kad serga kalvio vaidmens atlikėjas. Spektaklį žadėjo žiūrėti pats Juozas Miltinis. Nežinau, kas nusprendė, bet kalvį ir miestietį teko vaidinti man.
Kalvis buvo žemas drūtas, tai ant manęs lieso ir aukštesnio apranga atrodė keistokai. Turėjau atnešti beveik žmogaus dydžio sunkų metalinį kalaviją ir pasakyti: „Še, imk. Visą naktį kaliau“. Paskui mušti bizūnu. Reikėjo mušti taip, kad žiūrovams atrodytų tikroviškai, bet aktoriams nekliūtų. Persirengiau ir vis mokiausi mušti bizūnu. Spektaklį, galima sakyti, išgelbėjau, bet gal pasirodžiau ne kaip nors ypatingai, nes niekas manęs nei pagyrė, nei papeikė. O ką ir sakyti scenos darbininkui, ne aktoriui. Darbas buvo atliktas ir užmirštas.
***
Kai dirbau Jaunimo teatre, universiteto Teatrinėje studijoje jau buvau vaidinęs kunigą kleboną Breivę ir kaimietį Balio Sruogos dramoje „Baisioji naktis“, Ligonį Juozo Baltušio „Novelėse apie meilę“, Vandenį Gerharto Hauptmano dramoje-pasakoje: „Paskendęs varpas“. 1968 metais per Gaudeamus IV Vingio parke intermedijoje vaidinau šventiką. Estradoje buvo apie 5000 žiūrovų studentų iš Rygos, Talino, Tartu, Minsko, tuometinių Leningrado, Kišiniovo, Tomsko. Prajuokinau iš karto apie penkis tūkstančius žiūrovų. Labai malonus jausmas. Vien dėl jo galima būti aktoriumi. Teatrinėje studijoje įvairių renginių, spektaklių metu dirbdavau ir kitus teatrinius darbus.
Gana anksti įsitikinau, kad iš manęs gero aktoriaus nebus. Teisybė, įsijausdavau, įsigyvendavau, spektaklio metu būdavau tuo, ką vaidindavau.
Universiteto Teatrinėje studijoje ir Jaunimo teatre žiūrėjau daugybę repeticijų, spektaklių. Gana anksti įsitikinau, kad iš manęs gero aktoriaus nebus. Teisybė, įsijausdavau, įsigyvendavau, spektaklio metu būdavau tuo, ką vaidindavau, bet daug ko paprasčiausiai nesugebėdavau išreikšti, parodyti, neturėjau talento. O dar ir išorė, ir balsas, ir dar daug kas. Kartais kas nors ir pavykdavo. Bet ne viskas. Prieš savo lemiamą frazę matydamas užkulisiuose besirenkančius aktorius, neturėdavau iliuzijų, kad jie renkasi pažiūrėti, kaip aš tai ar tai pasakysiu. Bet jie tik ruošdavosi savo išėjimui į sceną...
Nebuvau linksmas visų mėgstamas žmogus. Melancholikas, tylus, užsidaręs, pats vienas, tai ir teatre su aktoriais bendravau mažai. Būdamas repeticijose apie aktorius sužinojau daugiau, negu jie apie mane. Dauguma aktorių jau po kelių repeticijų atrodydavo man savi, suprantami ir nesijaučiau tarp jų vienišas. Mane patį kiek geriau pažinojo mano režisieriai Vladas Limantas, Leonas Ciunis, Algirdas Grašys. Kartą nustebino aktorius Ferdinandas Jakšys, sakydamas, kad matęs mūsų Teatrinės studijos spektaklį „Baisioji naktis“ ir atidžiai stebėjęs mane — kunigą kleboną Breivę. Vėliau ir aš mačiau F.Jakšį vaidinantį kunigą.
***
Gastrolėse dauguma aktorių, teatro darbuotojų gyvendavo viešbučiuose ir į spektaklius atvažiuodavo teatro autobusu. Dekoracijų montuotojai dažniausiai važinėdavo sunkvežimiu su dekoracijomis ir nakvodavo ten, kur buvo rodytas spektaklis. Sunkvežimis dažniausiai būdavo apdengtas brezentu ir važinėti juo nuo vieno miestelio iki kito miestelio nebuvo sunku. Buvo galima vežiotis loveles, čiužinius, patalynę. Važiuojantys sunkvežimiu buvo laisvesni, galėjo atvažiuoti į būsimo spektaklio vietą anksti, apžiūrėti miestelį ar apylinkes, upelius, ežerus, bažnyčią, kapines. Už tą malonumą dar gaudavo dienpinigius ir nakvynpinigius.
Sunkvežimiu važinėdavo ne tik dekoracijų montuotojai, bet ir elektrikai apšvietėjai, dažniausiai romantikė Ala Gudonytė, paslapčia rašanti eilėraščius. Važinėdavo ir aktoriai, dažniausiai Česlovas Stonys, Regina Kazlauskaitė, Vilius Vaičekauskas, Saulius Sipaitis, gal ir Juozas Jaruševičius, nes kartą Daugų ežere sugavo žuvį, kuri pakabinta rūbinėje buvo iki grindų. Kai sunkvežimis būdavo dengtas, nereikėdavo žvalgytis, mėgėjai lošdavo kortomis „vežimą“, kartais „tūkstantį“ ar kokį kitą žaidimą. Bet dažniausiai „vežimą“.
Dekoracijų montuotojai dažniausiai važinėdavo sunkvežimiu su dekoracijomis ir nakvodavo ten, kur buvo rodytas spektaklis.
Norėdami pakliūti anksčiau prie ežero, upės ar jūros, važiuodavome ir naktį, snausdami, nežinia kas ant ko padėję galvas. Kartą, gal Sauliaus Sipaičio sugundyti, iš gretimo miestelio į Veisiejus ėjome pėsčiomis. Kažkur pusiaukelėje ežere išsimaudėme. Veisiejuose netoli ežero radau begyvenančią buvusią savo auklėtinę, pasiskolinau iš jos žiūronus, valtį ir dar iki spektaklio irstėmės po ežerą.
Kartą panašus iškylavimas vos nesibaigė liūdnai. Vairuotojas vis norėjo kur nors sustoti paremontuoti kažką. Važiavome tik dviese — vairuotojas ir aš. Apsistojome prie Paršežerio. Iš pradžių niekur neskubėjome. Ilgai maudžiausi ežere, dar ir mergaitė atsirado. Tuo tarpu vairuotojas vis taiso ir taiso, kol kažkas visai sugedo. Jau ir vakaras artėja, o mes vis dar prie ežero, gana toli nuo spektaklio vietos. Baigė taisyti likus kelioms minutėms iki spektaklio pradžios, o mums dar važiuoti apie 20 kilometrų.
Kai sunkvežimis būdavo dengtas, nereikėdavo žvalgytis, mėgėjai lošdavo kortomis „vežimą“, kartais „tūkstantį“ ar kokį kitą žaidimą. Bet dažniausiai „vežimą“.
Važiuodami kaimų nematome, nėra iš kur paskambinti ir nebėra kada dar ir telefono ieškoti. Į spektaklį žiūrovai jau susirinkę, o mūsų su dekoracijomis, apranga, rekvizitu, apšvietimo įranga nėra. Atlėkėme dideliu greičiu ir susirinkę žiūrovai tai matė. Kas tik galėjo nešė iš sunkvežimio dekoracijas, dėžes su rūbais, rekvizitu, elektros įranga. Ir aktoriams teko skubėti rengtis, grimuotis. Spektaklis įvyko.
***
Dabar sunku ir patikėti, bet tais laikais nė vienas teatro darbuotojas nemokėjo vairuoti automobilio, tik vairuotojai. Vilniuje gyvenantiems vairuotojams Jaunimo teatro atlyginimai buvo labai maži. Retas kuris vairuotojas išdirbdavo teatre metus. Teatras turėdavo du „Kubanės“ tipo autobusiukus ir du sunkvežimius. Kai teatras gavo naują mėlyną „Kubanę“, vairuotoju pradėjo dirbti Anicetas Bedalis. Nežinau, ar tai galėjo būti tiesa, bet Anicetas pasakodavo, kad jis buvęs prezidento vairuotoju. Gal buvo, gal ne, bet paslaptingai pakalbėti mėgdavo.
Dar atsimenu vairuotoją, kuris teatre labai greitai gavo pravardę „Impulevičius“. Neaukšto ūgio, geraširdis, šnekus. Prisistatė kaip buvęs milicijos vairuotojas, daug patyręs, daug žinantis. Bet jam vis kas nors nesisekdavo, vis kas nors nutikdavo. Tai su juo, vis užmingančiu, važiavau į Panevėžį. Su juo „iškylavome“ prie Paršežerio. Su juo, miegančiu greta ant sėdynės, naktį, be vairuotojo teisių, pervažiavau Lietuvą nuo Klaipėdos iki Vilniaus.
Dabar sunku ir patikėti, bet tais laikais nė vienas teatro darbuotojas nemokėjo vairuoti automobilio, tik vairuotojai.
Pradžioje jis buvo sunkvežimio vairuotoju, paskui pradėjo vairuoti ir autobusiuką. Kartą kažkur Lietuvos pietuose važiuojam autobusiuku keli teatro darbuotojai, keli aktoriai. Graži vasaros diena, kaip kurorte, valgome neseniai nusipirktus ledus. Staiga kažkas blyksteli priekyje, atsidaužiame ir jau stovime.
Per autobusiuko langus matau kaip asfaltu tolyn nuo mūsų, vartydamasis nuo šono ant šono rieda savivartis sunkvežimis, subyra į atskiras dalis ir dingsta giliame pakelės kanale. Mūsų autobusiuko priekis be stiklų, vairuotojas tebesėdi prie vairo, apipiltas smulkiais lango stiklais. Mes sėdime sustingę, pametę ant grindų savo ledus. Apsižvalgęs matau — visi gyvi ir sveiki.
Pirmas atidarau autobuso duris, išlipu ant kelio bėgti gelbėti nuriedėjusio sunkvežimio vairuotojo ir... sustoju. Lemiamu momentu išsigandau. Gal kad nežinojau ką daryti, gal bijojau pamatyti ką nors baisaus, išsigandau kažko ir stabtelėjau, keliom sekundėm. Link to sunkvežimio jau bėgo daug žmonių iš sustojusių automobilių. Tik keliom sekundėm sustojau, kad jie pribėgtų anksčiau už mane. Tai dabar prisimenu visą gyvenimą.
Iš kanalo ant kelio pasirodė tepaluota galva ir išlindo gyvas, truputį raišas, vairuotojas, dar ir jo pakeleivė moteris. Stebuklų stebuklai. Paskui prasidėjo bylinėjimasis. Mūsų vairuotojas tikrai buvo gudrus ir, būdamas gerokai kaltas, įrodė, kad važiavęs teisingai. Tas sunkvežimis buvo nurašytas į metalo laužą, bet teatras turėjo užmokėti už kažkokias naujas detales. Gal tas mūsų vairuotojas buvo Bronius Kairevičius. Praėjo tiek daug metų...
