Sekite 15min Google
Laisvo žodžio ir pasipriešinimo forma ne kartą tapusi repo muzika čia susilies su Orwello pasauliu, o jo centre atsidurs vilties kupina dviejų žmonių meilės istorija. Ką apie daugiau nei prieš septynis dešimtmečius parašytą romaną ir jo aktualumą šiandien mano šalies kūrėjai?
George’o Orwello distopinis romanas „1984-ieji“, pirmą kartą išleistas 1949 metais, tapo vienu įtakingiausių XX amžiaus literatūros kūrinių. Niūriame totalitarinės valstybės pasaulyje rašytojas pasakoja apie visuomenę, kurioje valdžia kontroliuoja ne tik žmonių veiksmus, bet ir informaciją, kalbą, istoriją bei net mintis. Praėjus daugiau nei septyniems dešimtmečiams, „1984-ieji“ tebėra skaitomi kaip perspėjimas apie propagandos, sekimo, manipuliavimo tiesa ir nekontroliuojamos galios pavojus.
Paklaustas apie romano svarbą dabartiniame pasaulyje, poetas ir eseistas Gytis Norvilas teigia, kad šiandien Orwello aprašytos grėsmės atrodo nebe tokios tolimos, o menas ir kultūra neišvengiamai reflektuoja dabartinę politinę ir geopolitinę realybę.
„Ratas apsisuko ir, deja, radikalizmas, šovinizmas, izoliacionizmas, o ir noras kurti visuomenes, paremtas kontrolės, vienos ideologijos principais, grįžta. Tam reikia priešintis, kultūra tą gali ir turi daryti. Kitaip ji nereikalinga. Kad kultūra reaguoja – sveikatos, gyvybės ženklas. Instinktyviai prisiima atsakomybę, dirba prevenciškai. O forma – antraeilis dalykas. Hiphopas, grigališkasis choralas, benzininių pjūklų raudos, dažų kriokliai, skudučių salvės ar tratanti poezija“, – nuomone dalijasi eseistas.
Istorikė, rašytoja Kristina Petrauskė pastebi, kad dažniausiai „1984“ sutraukiamas iki vieno vaizdinio: visa stebinčios kameros.
„Sekimo motyvas romane iš tiesų svarbus, bet, man atrodytų, Orwellui tai tik priemonė parodyti tikrąjį siaubą, o tikrasis siaubas, ir tikrai pamenu tą jausmą, kai skaičiau šią knygą pirmą kartą, – jos pabaiga. Sistemos siekis sunaikinti galimybę mąstyti, sunaikinti savarankišką mintį ir tai, kad jai tai pavyksta, pavyksta padaryti taip, kad Winstonas Didįjį Brolį pamilsta. Todėl man svarbiausi romano dalykai yra kalba ir atmintis. Naujakalbė kuriama ne tam, kad daug pasakytų, o tam, kad kai kurių minčių tiesiog nebūtų kuo išreikšti. Jei nėra žodžio „laisvė“, sunku apie ją ir galvoti. O jei praeitimi nuolat manipuliuojama, žmogus netenka atramos taško: nebegali palyginti, kaip buvo ir kaip yra“, – teigia K.Petrauskė.
Anot jos, repas ir Orwello pasaulis puikiai dera. Pirmiausia – per kalbą.
„1984“ partija sistemingai skurdina kalbą, nes kuo mažiau žodžių, tuo mažiau minčių. Repas daro priešingai: žaidžia žodžiais, kuria naujus, perima slengą, verčia kalbą dirbti visų kūrybai ir saviraiškai. Tai savotiškas priešnuodis naujakalbei.“
Repo operos sumanytojas ir režisierius Gabrielius Zapalskis teigia, kad nors Orwello diktuojamos temos ir atmosfera sunkios, repo operos žanras leidžia ieškoti balanso ir į kūrinį įnešti daugiau lengvumo. Skirtingų kartų reperius, aktorius ir šokėjus buriantis projektas, scenoje pasakos ne vien apie totalitarinės sistemos mechanizmus, bet ir apie dviejų žmonių meilės istoriją.
„Prisipažinsiu, kad bijau lipti ant žaizdos, kuri ir taip skauda. Kartais atrodo, kad šis projektas turėjo pasirodyti anksčiau, kad galbūt jau vėluojame. Aktualijos taip arti, kad lieka du keliai – arba kišti virbalą tiesiai į žaizdą, arba mėginti ją apeiti. O mes norime parodyti, kad net ir tokiame pasaulyje yra vilties. Per šokį, repą, muziką norisi ne dar labiau prispausti žmogų, o įkvėpti, užvesti veikti. Galvoti apie savo pasirinkimus ir atsakomybę: ką aš daryčiau prasidėjus karui? Kas yra grėsmė man, mano šeimai? Ar reikia reikšti savo nuomonę? Ar turiu būti aktyvus visuomenės dalis?“ – klausia režisierius.
Repo operoje susilies hiphopo muzika, šokis ir teatro elementai. Šokio kalbą pasirodyme kurs „Low Air“ choreografai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius. A.Gudaitės teigimu, Orwello kūrinys suteikia galimybę kontrolės ir laisvės temas nagrinėti ne tik per žodį ar muziką, bet ir per žmogaus kūną.
„Visą laiką galvoju apie Orwellą ir apie šiandieną apie laisvės siekį, kontrolę, spaudimą ir tai, kaip visa tai veikia žmogaus kūną. Orwellui totalitarinė sistema siekia kontroliuoti ne tik žmogaus mintis, bet ir jo kūną, intymumą, santykius. O hiphopas gali veikti priešingai: žmogus įžengia į ratą ir savo kūnu kuria individualią kalbą, tačiau egzistuoja bendruomenėje ir reaguoja į kitus. Tai leidžia kalbėti kiek mano kūnas priklauso man ir kiek jį formuoja aplinka, normos, institucijos, technologijos bei kitų žmonių žvilgsnis?“ – teigia choreografė A.Gudaitė.
Libretą operai kuriančio G.Liaudansko-Svaro teigimu, pilietiškumo pamokų šiame laikmetyje netrūksta, o repas nuo pat savo ištakų reaguoja į visuomenėje vykstančius procesus.
„Repas yra socialinio protesto muzika, nevengianti kalbėti apie gyvenimą, tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Jokiu būdu neužsidarome tik protesto formose – jei reikia, kalbame apie meilę ar karą, apie dalykus, kurie mums nepatinka. Repas turi tikrą laisvo žodžio ugnį“, – teigia dešimtmečius repo scenoje praleidęs atlikėjas.
Pirmoji Lietuvoje repo opera pagal George’o Orwello romaną „1984-ieji“ bus pristatyta lapkričio 27-28 d. Vilniuje, erdvėje „MO Betonas“.
