Paulius Markevičius apie operą „Acis ir Galatėja“: „Šviesai ir tamsai teks svarbus vaidmuo – juk barokas!“

Dviejų veiksmų operą stato režisierius Paulius Markevičius, o muzikinei interpretacijai vadovauja vienas ryškiausių pasaulio baroko muzikos autoritetų – legendinis britų klavesinininkas ir dirigentas Trevoras Pinnockas.

P.Markevičius pastatyti operą svajojo seniai – pildosi. Kalbėjomės ir apie vaikystę, kodėl reikia operos, nūdienos aktualijas, teatro virtuvę, baroką, tragediją, kuri yra niekas kitas, o vilties įsčios.

P. Markevičių kalbino Gytis Norvilas.

– Kas tave formavo kaip žmogų? Kur tavo gimtinė, smėlio dėžė, kurioje pilstei iš tuščio į kiaurą ir užaugai kaip žmogus?.. Man asmeniškai labai svarbus šis dėmuo. Kai jį žinai, jau praktiškai pusę žmogaus veido gali nupiešti...

– Ačiū už tokią pokalbio pradžią. Prisiminti ir leisti sau nusikelti į šį laiką – savotiškas psichoterapijos seansas. Ir gyvybiškai svarbus. Prisiminti žaismės, pilstymo iš tuščio į kiaurą laiką, tuo pačiu neribotų svajonių ir nuotykių be rūpesčių laiką – tarsi priminti sau Tikrovę. Vaikystė asocijuojasi su tikrovės pajautimu, gebėjimu išgyventi akimirką ir ja mėgautis. Būdamas vaikas svajojau, ką veiksiu užaugęs, ko sieksiu. Prisiminti tas svajones, troškimus dabar – savotiška asmeninė liturgija ir išpažintis.

Vaikystės geografija fragmentuota. Gyvenau Vilniuje, Žirmūnuose – daugiabučių kiemai ir dar laukinės Neries pakrantės. „Sekretai“ smėlyje tarp automobilių, mintinai žinomos upės pakrantės medžių lajos, ten įstrigę kamuoliai... Daug laiko praleidau ir kitame Vilniaus rajone, Žvėryne, kur gyveno mano močiutė. Močiutė dirbo akademinį darbą, dažnai pasiimdavo mane kartu į universitetą: dalyvaudavau paskaitose, sportininkų tyrimuose, archyvuose. Savaitgaliai – šeimos sode arba kaime, kur atsiverdavo visiška laisvė pažinti ir jaukintis florą ir fauną.

– Kas pažadino tavyje žmogų, kuris nori kažką sukurti? Kas nukreipė į meno pasaulį?

– Muzika – pirmoji meno raiška, kuri atvėrė erdves. Buvau pristatytas į fortepijono pamokas, namuose turėjome instrumentą. Tėvams esu dėkingas už nuoseklias pastangas, kad lankyčiau muzikos mokyklą, ir atvirumą, jog prie instrumento prileido ne kaip prie šventos karvės. Gal net daugiau laiko praleidau eksperimentuodamas su garsu, nei ruošdamasis pamokoms ar koncertams. Laikas su instrumentu ištirpdavo.

Telmano Ragimovo nuotr./Operos „Acis ir Galatea“ repeticija

Ar noriu kažką sukurti, pasiekti rezultatą? Tikriausiai ne, labiausiai vertinu ir mėgaujuosi procesu ir laiku einant tikslo link. Žinoma, kiekvieną procesą skatina rezultato laukimas, tikslas. Tačiau kiekvieną kartą vis tiek jo pasieki – spektaklis jau būna sukurtas vaizduotėje, brėžiniuose dar prieš pradedant repeticijas. O kaip iki jo eini – įdomiausia dalis. Tai, kas jau egzistuoja, ima keisti agregatinę būseną, po truputį tampa kūnu. Kartais pasiseka.

Kai kūriniai kažkam tampa užuovėja, priebėga, erdve pabūti su savimi, patirti kažką nauja – tuomet jaučiu pilnatvę. Tai tikriausiai ir yra varomoji jėga.

– Kaip Paulių Markevičių „užnešė ant operos“? Kaip jautiesi debiutuodamas šiame žanre?

– Slapčiomis apie operos režisūrą esu svajojęs baigęs studijas. Svajonės lieka svajonėmis. Nedėjau nei tiesioginių pastangų, nei garsiai apie tai kalbėjau. Mėgstu žiūrėti operas, kaip jas statė mėgstami režisieriai (E.Nekrošius), choreografai (S.Waltz), kaip dirba aukščiausio lygio kūrėjai (R. Castellucis), ir tokie, kurie operos žanre taip pat debiutuoja, pavyzdžiui Ai Wei Wei. Mano dėmesį traukia modernios, originalios, kūrybingumą mankštinančios ar net radikalių sprendimų reikalaujančios operos. Iki klasikinių ar populiariųjų pastatymų dar nepriaugau...

Opera traukia gana atvira erdve interpretacijai, atvirumu laiko simboliams. Čia veikia kita laiko tėkmė nei dramos teatre. Ji daug lakoniškesnė, tačiau jėgos prasme tikriausiai dramą lenkia. Palyginčiau su vandenyno bangomis – kai esi paviršiuje, jų nematai, tik vėliau pajauti, kad tavo laivas jau 20 metrų aukščiau horizonto. Užgniaužia kvapą. Taip yra operoje – veikia muzikinės bangos. Toks laiko suvokimas man artimas – neskubėti, įsiklausyti, susitelkti į detales... Na ir, žinoma, muzika. Kai ji atliekama gyvai, nėra kaip lyginti su įrašu, kurie teatre įprasti. Ten, žinoma, kiti niuansai – garso dizainas, architektūra. Kai orkestras čia pat virpina stygas, orą, membranas, solistai atveria žmogaus galimybes – tai didžiulė energija.

Teksto ir literatūros, kaip informacijos perdavimo nuo scenos žiūrovui priemonės, vis dažniau atsisakau. Pasakojamasis teatras – ne man. Bent šiuo metu. Traukia dirbti su garsu, objektais, choreografija ir erdvėmis. Dauguma anksčiau režisuotų darbų kurti netradicinėse erdvėse. Daug dėmesio skyriau atmosferai, kaitai, siužetą vysčiau simboliniais pokyčiais, įvykiais. Labai seniai kūriau teatro scenoje, blackboxe. Malonu grįžti, malonu patirti savotišką prabangą, tačiau savam kailyje iki galo dar nesijaučiu.

–​​​​​​​ O čia dar „Acis ir Galatėja“...

– Svajonės apie operą baigėsi, kai sulaukiau skambučio iš „Operomanijos“ ir prodiuserė Ana Ablamonova paklausė: „Pauliau, ar norėtum statyti operą?“ Atsakymas buvo trumpas: „Kada galime susitikti ir pasikalbėt?“

Ir štai jau mėnesį dirbame su aktorių ansambliu. Labai šaunus kolektyvas, visi atviri, kūrybingi, į sceną eina su pasitikėjimu ir atsidavimu. Dirbti labai malonu. Man tai – pirma pažintis su dauguma Senojo teatro aktorių, ir norėčiau, kad nebūtų paskutinė.

Šiuo metu (2026-ųjų gegužės vidurys – gn past.) repeticijos gana panašios į įprastas dirbant su draminiu kūriniu. Dirbame su muzikos įrašu, daug dėmesio skiriame judesių kokybei, plastikai, choreografijai. Čia talkina labai profesionali kolegė, choreografė Oksana Griaznova. Drauge kuriame būsimo spektaklio pasaulį, į kurį jau norime įsileisti operos solistus.

Vėliau prasidės repeticijos su choru, orkestru ir galiausiai sujungsime jėgas. Laukiame solistų, atskrendančių iš skirtingų pasaulio šalių. Nepaprastai laukiu, kada muzikos įrašą pakeis gyvas garsas, o jis šiame pastatyme bus išskirtinis. Maestro muzikos vadovas ir dirigentas Trevoras Pinnokas – barokinės muzikos guru ir gyva legenda, o kur dar aukščiausio lygio balsai ir artistai, istoriniai instrumentai... Darosi net saldu.

– Be komandos turbūt esi niekas...

– Jaučiuosi tvirtai. Prodiuserė Ana Ablamonova kuruoja visą didžiulį organizacinį procesą, visada jaučiu jos palaikymą. Scenografė ir kostiumų dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė turi didžiulę patirtį dirbant su opera, nors esame bendraamžiai ir kolegos, slapčiomis iš jos labai daug mokausi. Ugnė dirba kartu su dailininke Paulina Taurauskaite – tai man nauja, maloni patirtis su jaunos kartos menininke, turinčia puikų skonį ir patirties dirbant Senajame teatre – tai padeda priimti vienus ar kitus techninius sprendimus.

Su šviesų dailininku Eugenijumi Sabaliausku jau seniai ieškojau progos dirbti. Džiugu, kad susitinkame tokiame estetiškame darbe, kur šviesai ir tamsai teks svarbus vaidmuo – juk barokas! Šviesotamsos era. Nors kūrinys scenoje nebus iliustratyvus laikmečio atvaizdavimas, kyla daug inspiracijų, skolinamės būtent iš šios epochos, ją interpretuojame per šiuolaikybę. Vaizdo projekcijas kuria Visvaldas Morkevičius.

– Ko norėtum paklausti Händelio susitikęs gatvėj ar kokioj tavernoj?

– Baroko tavernoj pirmiausia vaizduotę užgniaužia tvaikas ir intensyvus kvapas. Jei galima rinktis kelionę laiku, būtų įdomu apsilankyti repeticijose, kad ir besiruošiant pirmojo operos „Acis ir Galatėja“ pastatymui Londone 1718-aisiais.

Händelio muzika nepaprastai gausi, vitališka, energinga, dinamiška. Su ja nepasigrumsi, arba, mano supratimu, nuvairuosi į tam tikrą pop žanrą. Visgi norisi leistis į gilesnes mūsų sielos ir sąmonės erdves, todėl veiksmas scenoje ir bendrame vizuale vystomas antiteze – gimsta švarus, minimalistinis, tačiau daugiasluoksnis peizažas ir naratyvas.

Pirmą kartą režisuojant operą įdomu keisti mąstymo perspektyvą. Čia viskas tarnauja muzikai ir garsui, viskas kyla taip pat iš jos. Todėl veiksmas scenoje tampa erdve muzikai, arijoms suskambėti.

– Kokia linkme suki bandydamas ją atrakinti? Kas tau svarbiausia režisuojant? Poezijoje, literatūroje, pvz., man – svarbiausias ritmas...

– Dažnai viskas prasideda nuo vieno įvaizdžio ar vaizdinio. Kartais labai migloto, abstraktaus. Tuomet daug laiko skiriu tam vaizdiniui analizuoti, detalizuoti, plėsti. Įsivardinu įrankius, kurie jame veikia, taisykles, kurios galioja. Šie dėmenys sukuria tam tikrą atmosferą, net, sakyčiau, savarankišką pasaulį, o jo pojūtis diktuoja tolesnę eigą ir galimybes. Tad jei reikėtų vienu žodžiu įvardyti – tai atmosfera. Kiekvieno spektaklio atmosfera turi savo spalvą, kvapą, gausą ar skurdą, tempą, garsą ir juose slypinčius niuansus.

Ši opera rašyta kaip pastoralė. O pastoralinio kūrinio esmė – priminti apie idilišką ir harmoningą gyvenimą. Ši motyvacija kūriniu nusikelti į harmoningą vietą tampa esminiu sprendiniu. Žinoma, siekis į tai pasižiūrėti ne iliustratyviai, veikiau simboliškai, pasitelkiant baroko epochos siūlomas ypatybes: šviesos ir tamsos žaismą, tikrovės ir sapno, sakralumo ir gašlumo dualizmą, laikmečiui būdingus scenos efektus. Ši opera man pačiam šiandien netikėtai tampa ypač reikalinga – kaip sunku rasti ramybę, harmoningą, įkvepiančią, švarią užuovėją. Ar tai bėgimas nuo tikrovės? Ar bėgimas į tikrovę, kurios ilgimės ir siekiame?

– Operos siužetas – antikinis mitas, archetipinis, bet ir banalus: nelaiminga meilė, pavydas, akistata su brutalia jėga... Šiokia tokia idilė, tragedijos dozė... Šiandieninis pasaulis nestabilus, išsitaškęs kaip niekad... Pats nejauti čia disonanso?

– Priešingai, ilgiuosi. Jei mene bus tik tai, kas realybėje, kur dėtis svajonėms ir vilčiai? Kur jas auginti? Išties siužetas – antikinis mitas, kaip įprasta baroko epochoje atgaivintas ir interpretuotas. Libretas kurtas baroko epochoje, iš klasikinės Antikos likęs tik siužetas, o visas naratyvas, kalba, maniera – pavyzdinis baroko taisyklių rinkinys. Tiesa, mitas viltingas, pamokantis, nors ir tragiškai. Šis mitas atkeliauja iš Ovidijaus „Metamorfozių“. Jau pačiame pavadinime užkoduotas virsmas.

Simpatizuoju senovės graikų virsmo ir žmogiškos tragedijos interpretacijai – tragedija gimsta, kai žmogus, norėdamas sukurti savo tvarką, priešinasi didžiajai, kosminei tvarkai. Pastaroji ne visuomet pasiduoda žmogaus logikai, o ypač individualiems troškimams. Kai žmogus ima laužyti didžiąją visatos tvarką – tokio destruktoriaus pabaiga visuomet bus tragiška. Tai esminis kodas. Ir tragedija šia prasme yra tik to žmogaus, o iš tiesų – tai apsauga nuo dar didesnių nukrypimų nuo pasaulio prigimtinės tvarkos. O grįžimas iš klystkelio yra viltis.

Šis mitas, istorija traukia būtent savo viltimi ir virsmu – mirtis nėra pabaiga, tragiškas momentas nėra pabaiga, egzistuoja kitas žingsnis, o jis yra aušra po tamsios nakties, taika po karo, atmintis ir pagarba po pasiaukojimo.

Metamorfozės momentas šiandien atrodo itin aktualus – blogis pralaimi, visada. Jis neišnyksta, bet pralaimi. Čia atsiremiu į antikinį laiko tėkmės suvokimą – viskas vyksta ratu, gamtos ciklais, kiekviena pabaiga gimdo pradžią. Dabar išgyvename savotišką vakaro ar rudens ciklą, tarsi ruošiamės nakčiai, žiemai. Po jos bus rytas ir pavasaris. Kol to neužmiršim, tuo greičiau jie ateis.

– Kodėl žmonės turėtų eiti ir tai žiūrėti – operą? Kai tuo metu taršomos visų angelų plunksnos... Ginklai žvanga, mūzos turėtų tylėti, o čia kažkoks teatras... O gal jis gali priešintis, nėra bedantis?..

– Kyla klausimas, ką tie žvangantys ginklai gina? Juk ne politikus, net ne ekonomiką. Gal ši opera yra proga ir erdvė prisimint, tą vieną klausimą – kodėl?

Sako, jog menas gydo, padeda išlaikyti psichologinį balansą... Ukrainoje irgi. Teatrai subombarduoti, aktoriai rūsiuose vaidina, pilna žiūrovų. O mes gyvename tokioje prabangoje, galime žiūrėti pasaulinio lygio operas. Beje, mano žiniomis Lietuvoje pilno pastatymo iki šiol nebūta, tad premjera...

– Kas pastaruoju metu tave nustebino? O galbūt niekas nebestebina? Paroda, knyga, įvykis, gatvė, buitis, reiškinys?..

– Stebina nuolat. Išgyveni malonumą, nusišypsai, pajauti dėkingumą, kad dar gali tai patirti. Maži dalykai – kažkas nuoširdaus, tyro, atviro, tikro. Per lietų žmogus skuba, kreiva plytelė – tėkšt koja į balą iki kelio – nuskamba koks keiksmažodis. Tada akis pakelia, akys susitinka, nusišypso. Ir jauti, kad tikra.

Iš esmės mane stebina žmonės. Pažiūriu, kiek vienas ar kitas spėja padaryti, nuveikti, pasiekti. Atrodo – kaip? Ir gamta. Eini tuo pačiu miško takeliu. Žiūrėk, ir vanduo kitaip raibuliuoja, ir šaka pažįstama, bet lyg kitaip nusvirus. Kažką primena. Dar paukštelis koks sučiulba. Ir viskas taip dera. Norint patirti malonumą, daug nereikia.

– Į ką atsiremi, kai sunku, nepakeliama? Kas tave gelbėja?

– Tvarkausi. Siurbiu, dulkes valau.