Per kelis kūrybos dešimtmečius menininkė išbandė ne vieną fotografijos žanrą, tačiau pagrindinė veikla ilgą laiką buvo interjerų fotografavimas. Būtent iš to atsirado ir keli albumai: „Interjeras Lietuvoje“, „Gyvenimas už miesto. Šiuolaikinės lietuvių sodybos“, „It sustingusi muzika: Nacionalinio operos ir baleto teatro rūmai Vilniuje“.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
-
„Kai mes buvome reiveriai“: šokių klubai kolūkių pastatuose ir trankūs ritmai, simbolizavę laisvę
-
Maginę fantastiką kuriantis Gintautas Ivanickas: „Nenuobodu turi būti ne tik skaitytojui, bet ir rašytojui“
-
Kinetines skulptūras kuriantis menininkas Kęstutis Svirnelis: „Man patinka išradinėti savus dviračius“
Pastaraisiais metais menininkė džiaugiasi atradusi visiškai naują raiškos būdą, kur susilieja visos ankstesnės jos kūrybos bei gyvenimo patirtys. Spalvinguose dvigubų ekspozicijų darbuose susilieja tapyba ir fotografija, o pati menininkė tampa ir režisiere, ir scenografe, ir aktore, ir fotografe.
Sukurti pasaulį iš nieko: fotografės Tanios Serket monospektaklis spalva, šviesa ir kūnu
– Tania, jaunystėje grojote pianinu, vėliau studijavote tapybą, paskui dirbote žurnalo meno redaktore, fotografavote interjerus. Ar galima sakyti, kad šios skirtingos meninės raiškos tartum susiliejo į naują ir savitą dabartinę jūsų fotografinę kūrybą, kurią pristatote savo parodoje „Raudona juosta“?
– Man atrodo, kad čia susilieja ne tik tai, ką įvardijote, bet kur kas daugiau – ir perskaitytos knygos, matyti filmai bei parodos, išklausyta muzika ir sutikti žmonės. Visas nueitas gyvenimas ir asmeninės patirtys. Specialiai to nesiekiau ir neplanavau – viskas susidėliojo savaime. Matyt, tam tiesiog subrendau...
– Kodėl po dailės studijų ilgainiui molbertą ir teptukus iškeitėte į fotografiją?
– Tapyba buvo mano vaikystės svajonė, bet kadangi grojau pianinu, tam tiesiog neliko laiko. Tiesa, kažkuriuo metu fragmentiškai lankiau dailės būrelį, bet tai truko labai neilgai. O mano geriausia draugė piešė, jos tėvai buvo dailininkai ir aš to labai pavydėjau (juokiasi).
Šiauliuose baigiau muzikos mokyklą, vėliau aukštąją muzikos mokyklą, o galiausiai įstojau į tuometinę Vilniaus konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija, – red. past.). Tačiau po dvejų metų studijas mečiau – man tiesiog visko pasidarė per daug...
– Ar tuomet išpildėte savo vaikystės svajonę?
– Pradžioje ėmiau lankyti įvairias dailės pamokas bei kursus – tai pas vieną dailininką, tai pas kitą. Galiausiai patekau į Arvydo Šaltenio studiją Vienožinskio dailės mokykloje. Po kurio laiko, gavusi dailės pagrindus, išdrįsau stoti į tuometinį Dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija, – red. past.). Studijavau neakivaizdiniu būdu, o mano mokslai vyko politinių permainų laikotarpiu. Buvo labai įdomu, tačiau dailininke netapau.
– Kodėl?
– Tapyba man tiesiog nepasidavė. Kai piešdavau, visų pirma, pasidarydavau nuotrauką, o tuomet bandydavau suprasti, kaip spalvą veikia šviesa. Iki šiol esu išsaugojusi keletą savo paveikslų, kuriuos branginu. Įdomu tai, kad juose beveik nėra spalvos – bandant pagauti šviesą, mano spalvos visiškai išblukdavo...
Tuo metu dirbau leidykloje, kuri nepriklausomybės pradžioje gausiai leido atvirukus – aš juos kurdavau. Vėliau ėmiau dirbti interjerui skirtame žurnale „Namas ir aš“. Siekėme sukurti visiškai naują aplinkos suvokimą. Juk sovietmečiu daugelis gyveno standartinėse aplinkose, tad nebuvo ir jokio supratimo apie tai, kaip kurti asmeninę namų erdvę. Šis žurnalas buvo „life style“ tipo – apie interjerą kalbėjome patraukliai ir populiariai.
Natūroje išskirtinių interjerų tuomet buvo itin mažai, tačiau jų pasitaikydavo. Dažniausiai, žinoma, menininkų namuose.
Natūroje išskirtinių interjerų tuomet buvo itin mažai, tačiau jų pasitaikydavo. Dažniausiai, žinoma, menininkų namuose. Čia galėdavai rasti labai įdomių, netikėtų ir kūrybingų sprendimų. Taip pamažu plėtėsi supratimas apie tai, kokie gali būti mūsų namai ir kaip interjero detalės kuria gyvenamosios aplinkos atmosferą.
– Jūsų darbas buvo fotografuoti šiuos interjerus?
– Ne, tai darė profesionalūs fotografai. Bet aš ne visada likdavau patenkinta nuotraukomis: tai rakursas ne tas, tai spalvos man netinka... Tuomet bičiulių paprašiau fotoaparato ir ėmiau fotografuoti pati. Man tai patiko, jaučiau, kad pavyksta nufotografuoti tai, ką ir kaip mačiau.
Keliolika metų fotografavau interjerus žurnalams, vėliau tapau laisvai samdoma fotografe – mane samdydavo architektai ir dizaineriai. Na, o lygiagrečiai ėmiau išbandyti ir meninę fotografiją.
– Kas tai buvo?
– Daugiausia natiurmortai ir žmonės interjeruose. Tačiau tai nebuvo natūralistinė fotografija – bandžiau kurti tam tikrus siužetus, netyčines mizanscenas. Iš esmės dariau kažką panašaus, ką ir dabar, tik skyrėsi stilistika ir objektas – dabar kamerą nukreipiu ne į kitus, o save.
Apie 2009 metus su keliais kolegomis Vilniuje įkūrėme fotoateljė. Pradžioje sekėsi visai neblogai: žmonės mielai užsukdavo fotografuotis. Tuomet šitokia atrakcija atrodė gan patraukliai, įdomiai. Maža to, buvome įrengę ir nedidelę galeriją, kur galima buvo įsigyti meninių fotografijų.
Tačiau po kurio laiko likau viena ir išlaikyti studiją tapo gan sudėtinga. Maža to, su kolege Aušra Narkeliūniene pradėjome rengti knygą „Gyvenimas už miesto“ – apie menininkų sodybas ir jų interjerus, todėl fotoateljė dažnai būdavo užrakinta. Darbas nevykdavo, o už nuomą mokėti reikėdavo... Žinoma, tokia situacija ilgai tęstis negalėjo, tad fotoateljė teko uždaryti.
Lygiagrečiai savo malonumui fotografavau ir Vilnių – kiekvieną dieną eidavau kaip į darbą. Būtent tada pradėjau žaisti su dviguba ekspozicija, nuotraukoje sujungdama dvi skirtingas erdves ar fragmentus. Tai nebuvo gatvės fotografija, o labiau vaizduotės sukurtos miesto vizijos.
– O kas įkvėpė kurti visiškai nauja stilistika, tai, ką tęsiate iki šiol?
– Kovidas. Tuomet juk išėjimai į gatvę tapo nebeįmanomi, tad reikėjo kažkuo užsiimti... Kaip tik keletą mėnesių iki užsidarymo namuose nusidažiau juodai vieną sieną ir dalį grindų – galvojau fotografuoti natiurmortus, tad tai buvo minimali fotostudiją. Ir tada viskas staiga apsivertė...
Pirmosios fotografijos atsirado iš laisvo laiko ir dyko buvimo. Ėmiau sau žaisti, improvizuoti, vaidinti. Buvau savo namuose, niekas manęs nematė, tad galėjau daryti ką noriu (juokiasi). Dabar suprantu, kad tai buvo savotiškas būdas išlieti savo nerimą, baimes, nežinią dėl ateities.
Pamenu, kai padariusi pirmuosius darbus pajutau didžiulį džiaugsmą ir pasitenkinimą – pilnatvė užpildė mano tuštumą... Tuomet pagalvojau – „visai neblogai, reikia bandyti toliau“. Mano pirminis tikslas buvo linija ir spalva užpildyti visą kadrą. Ir jokio realizmo, jokios literatūros...
– Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti, kokia yra Lietuvos fotografija, tai daugelis turbūt sakytų, kad ji juodai balta ir čia dominuoja dokumentiniai pasakojimai apie žmones. Žinoma, tai gan stereotipinis įsivaizdavimas, bet, pripažinkime, jis nėra laužtas iš piršto. Šia prasme jūsų darbai gan stipriai iškrenta iš šio konteksto.
– Atvirai sakant, tai darau specialiai. Fotografijoje man norisi daugiau spalvos ir daugiau vaizduotės. Ir kad tai neprimintų tikrovės.
Kita vertus, aš taip pat ieškau tiesos ir bandau suprasti, kaip čia viskas yra. Tad tarp mano darbų ir humanistinės fotografijos iš esmės nėra skirtumo, tiesiog mūsų raiškos skirtingos.
Pirmosios fotografijos atsirado iš laisvo laiko ir dyko buvimo. Ėmiau sau žaisti, improvizuoti, vaidinti.
Manau, kad ir dviguba ekspozicija mano kūryboje atsirado iš siekio sujungti skirtingus dalykus. Ir kai iš to staiga gimsta kažkas nauja, tuomet imi suprasti tai, ko iki tol nežinojai. Čia kalbu ne tik apie kūrybą, bet ir apskritai gyvenimą, pasaulį. Juk dideli dalykai atsikartoja mažiuose, o maži – dideliuose. Procesai visur vienodi, tik jų mastai skiriasi...
Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad mano darbai labai dekoratyvūs, tačiau man asmeniškai tai yra egzistencinės patirtys – per kūrybą aš sprendžiu sau asmeniškai svarbius klausimus.
O kartu džiaugiuosi, kad darbai žiūrovams nesukelia sunkumo įspūdžio: ne kartą esu girdėjusi, jog čia nėra „jokio grūzo“ (juokiasi).
– Jūsų fotografijose susipina ir natiurmortai, ir tapyba, ir vaidybinės mizanscenos, ir improvizacija. Kaip pati nusakytumėte šių darbų žanrą?
– Vieni tai vaidina siurrealizmu, kiti – abstrakcijomis. O aš pati tam neturiu žodžių. Žinau, tik kad su amžiumi nebėra ką prarasti, tad galiu sau leisti daryti tai, ką noriu, kas patinka, kur jaučiu prasmę.
– Ar dažnai sulaukiate klausimo „kaip tai padarote?“ Nes, bent jau iš pirmo žvilgsnio, tai visiškai nepanašu į fotografiją...
– Labai dažnai. O kai bandau tai paaiškinti, pati susipainioju ir, galiausiai, jau ir pati nebežinau, kaip man tai pavyksta... (juokiasi).
Dažniausiai mane įkvepia spalva. Tas pats nutiko ir su šia paroda. Namuose turiu nepaprasto grožio ir ryškumo, maždaug pusės metro vailokinę juostą, skirtą fortepijono arba arfos pedalui uždengti. Jos spalva yra tokio įstabaus intensyvumo, kad pamačius ją man kaipmat kyla noras kažką su ja daryti (juokiasi). Taip ir pradedu, kol galiausiai natiurmortas tampa savitu vizualiu pasauliu.
Kadangi mano darbų esmė yra spalva ir linija, daugeliui žiūrovų šios fotografijos ir primena tapybos darbus. Galima net pajuokauti, kad apsukusi ratą grįžau prie tapybos, tik jau piešiu ne dažais ant drobės, bet savim ir įvairiais objektais ant sienos. Tad spalva ir šviesa iki šiol neduoda man ramybės (juokiasi).
Ir aš dažnai girdžiu, kad mano fotografija labai tapybiška. Bet ko čia daugiau – tapybos ar fotografijos – nežinau. Gal tai nei tas, nei tas? O gal ir tas, ir tas? Tiesą sakant, niekada nesijaučiau tapytoja, bet niekada savęs neidentifikavau ir su tikra fotografe... Aš tiesiog žaidžiu.
– Žvelgiant į jūsų darbus kyla asociacija su Violetos Bubelytės kūryba. Žinoma, judviejų raiška labai skirtinga, tačiau esama ir panašumų.
– Taip, juk mes abi kameras nukreipiame į save. Tačiau mūsų santykiai su tuo žmogumi, personažu yra labai skirtingi. Violetos kūryba iš esmės yra humanistinė – tai pasakojimas apie vidinį žmogaus gyvenimą.
Tuo tarpu mano kūryboje žmogus tėra priemonė išgauti įvairius efektus – liniją, spalvą, dėmes ir pan. Nors kiekviename darbe yra figūra, tačiau niekur nematyti žmogaus veido. Tad aš tikrai nesu humanistinės fotografijos tęsėja. Juokais mane galima vadinti formaliste (juokiasi).
Kita vertus, jei jau darbuose pasirodo žmogaus figūra, vadinasi, galima kalbėti apie žmogaus gyvenimą. Štai vieną iš savo serijų pavadinau „Transfigure“ – tai apie figūros – vidinės ar išorinės – kaitą. Kas yra žmogus? Kas su juo vyksta laikui bėgant? Kokius pokyčius patiria asmenybė? Interpretacijų čia gali būti visokių ir, matyt, kiekviena jų gali turėti savo vietą.
– Pirmuosiuose darbuose daugiausia žaidėte su savimi, tuo tarpu naujausiuose vis daugiau atsiranda skirtingų formų, objektų ir jų „potėpių“ erdvėje. Ar dažnai nustembate tuo, ką pavyksta pačiai sukurti?
– Dažnai ir būtent tai labiausiai džiugina. Mano kūryboje yra daug atsitiktinumo, tačiau ir tai juk reikia padaryti (juokiasi).
Kūryboje man patinka vaikščioti be jokio tikslo: eiti nežinant, kur yra pabaiga...
Tačiau ne kartą esu pastebėjusi: jei tik kažką sugalvoju, tai nieko man nepavyksta. Žinoma, tikslas yra gerai, bet kartu jis ir apriboja.
Kūryboje man patinka vaikščioti be jokio tikslo: eiti nežinant, kur yra pabaiga... Juk jei žinai, ką nori pasakyti ir tai pasakai – vadinasi, viskas baigta. Tai mirtis.
– „Kiekviena fotografija yra buvimo liudijimas“ – savo knygoje apie fotografiją rašo Roland'as Barthes'as. O kokį buvimą liudija jūsų pačios darbai?
– Buvimą čia ir dabar. Nors mano darbuose daug fantazijos, tačiau visa tai buvo nufotografuota konkrečiu metu ir konkrečioje vietoje – tai faktas. O apie ką visa tai? Gal apie nieką ir viską vienu metu?
Kartais manęs klausia – ką norite savo darbais pasakyti? Atvirai sakant – nieko. Fotografija man tiesiog padeda gyventi, susigyventi. Visa tai darau tik dėl savęs. Bet jei tai padeda ar tiesiog pradžiugina kitus, tuomet mums pakeliui. Na, bent kažkiek...
